Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

„Berlinalės“ kino festivalis nesibaimina politikuoti

2017 02 17 12:48
"Berlinalės" festivalio prezidentas Dieteris KosslickasDeutschlandradio Kultur nuotrauka

Vokietijos sostinėje vyksta kasmetinis, jau 67-asis, Berlyno kino festivalis (Internationale Filmfestspiele Berlin), taip pat vadinamas „Berlinale“, pats demokratiškiausias, bene pats aktualiausias, prestižiškiausias ir pažangiausias pasaulyje renginys.

Vienuolika dienų truksianti „Berlinalė“ yra pirmasis šiemet Europoje vykstantis didelis kino festivalis, per kurį bus parodyta apie 400 filmų iš 70 šalių.

Skirtingai nei Kanuose, čia niekada nesibaiminta politikuoti. „Atrodo, kad „Berlinalė“ jau dabar tapo politiniu festivaliu, nes naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas Vašingtone pateikia vis daugiau skandalingų temų, – viename savo interviu sakė festivalio prezidentas Dieteris Kosslickas. – „Berlinalės“ talentai savo šūkiu pasirinko žodį „drąsa“, kuris taip pat yra ir viso renginio raktinis žodis.“

Konkursinės programos tematika įprastai nebūna paskelbta, tačiau visiems gan akivaizdu, kodėl pateko vienos ar kitos juostos. Pavyzdžiui, praėjusių metų „Berlinalė“ buvo skirta migrantams, ypač tiems, kuriuos įprasta vadinti Artimųjų Rytų gyventojais.

„Auksinis lokys“ už geriausią 66-osios „Berlinalės“ filmą tuomet atiteko italų režisieriui Gianfranco Rosi už dokumentinį filmą „Ugnis jūroje“ (Fire at Sea) kviečiantį prisiminti visus tuos, kuriems nepavyko pasiekti Lampedūzos salos Viduržemio jūroje, kuri filme tapo ne tik pabėgėlių tikslu, bet ir metafora. „Tikiuosi, jog ši dokumentika atkreips Europos dėmesį“, – sakė apdovanotasis režisierius G. Rosi, pabrėždamas, jog negalima susitaikyti su faktu, kad nuo tragedijų bandantys bėgti žmonės žūsta nepasiekę Senojo žemyno.

Lygina su Twitter

Kino kritikai Kanų kino festivalį lygina su feisbuko interneto bendruomene, sako, jog tai vieta reikšmingiems filmams, skirta specifinei publikai. Venecijos – su „LiveJournal“ – internetinių dienoraščių puslapiu, esą tai puiki platforma žymiems autoriams. O „Berlinalę“ jie lygina su tviteriu (trumparaščių bei socialinių tinklų paslauga, leidžiančia jos vartotojams siųsti ir skaityti trumpas žinutes), kur patogu sekti tendencijas, jos populiarėja neįsivaizduojamu greičiu.

Kadras iš festivalio atidarymo filmo, debiutinis prancūzų režisieriaus Etienne Comaro „Džango“ ( „Django“).Berlinale nuotrauka

Netikėtu posūkiu tapo festivalio organizatorių ir „Berlinalės“ prezidento D. Kosslicko sprendimas. Šiemet jie paskyrė standartinę programos temą: šeimos ryšiai šiuolaikinėje visuomenėje. Keletas juostų pasakoja didžiųjų biografijas ir rodo tikrų įvykių rekonstrukcijas. Įžanginiame žodyje pats D. Kosslickas pareiškė, neva gręžiodamasi atgal, Europa ieško naujų kelių. „Retai „Berlinalės“ programa taip tiksliai fiksuoja dabartinę politinę padėtį, kaip šiais metais. Dauguma kinematografininkų atsakymų ieškojo praeityje. Jie bandė suvokti dezorganizuotą dabartį, gilindamiesi į istoriją.“

Džango – atidarymo filmas

Kaip rašo leidinys „IndieWire“ pagrindine kino kritikų diskusijų tema tapo festivalio atidarymo filmas – debiutinis prancūzų režisieriaus Etienne Comaro „Džango“ (Django).

Reda Katebas įkūnijo gitaristą ir kompozitorių Django Reinhardt.Variety nuotrauka

E. Comaro iki tol užsiėmė tik prodiusavimu. Anksčiau yra dirbęs su tokiais filmais kaip „Apie dievus ir žmones“ (pranc. „Des hommes et des dieux“, 2010) bei „Mano karalius“ (pranc. „Mon roi“, 2015). Be to, prodiusavo įvairiais apdovanojimais įvertintą juostą apie radikalųjį islamą „Timbuktu“.

Biografinė juosta skirta muzikantui Djangui Reinhardtui, romų džiazo („gipsy jazz“) įkūrėjui atminti.

D. Reinhardtas žinomas dėl savo ypatingos grojimo solo akustine gitara manieros. Jis grojo sparčiai, dėl patirto gaisro vaikystėje sužalota plaštaka išrado savitą techniką. Čigoniškas džiazas – kupinas energijos ir veržlumo, artimas svingui, bliuzui.

Filme pasakojama mažai kam žinoma istorija – apie sinti romų kilmės džiazo gitaristo Django šeimą, kurią persekiojo ir terorizavo naciai. Pristatomas įspūdingas menininko portretas, kuris primins apie asmeninio pasipriešinimo jėgą, meno laisvės būtinybę.

Virtuoziškas gitaristas ir kompozitorius D. Reinhardt pasaulinę šlovę pelnė dėl savo kurtų švelnių melodijų. Filmas pasakoja apie šio muzikanto gyvenimą ir tarptautinę karjerą nuo 1940-ųjų iki 1944-ųjų metų, kai Django buvo priverstas palikti vokiečių okupuotą Paryžių.

Vokietijos sostinėje atidarytas kasmetinis, jau 67-asis, Berlyno kino festivalis.Festinga nuotrauka

D. Kosslickas pavadino šią juostą „skaudžia išlikimo istorija apie vyrą, sukūrusį savo paties pasaulį“. Filme vaidina Reda Katebas, anksčiau kartu su Viggo Mortensenu pasirodęs juostoje apie Alžyro nepriklausomybės karą „Toli nuo žmonių“ (pranc. „Loin des hommes“, 2015).

Ragina daryti išvadas

Režisierius E. Comaras naujienų agentūrai „Agence France-Presse“ (AFP) sakė, kad D. Reinhardto tragedija kyla iš to, kad jis yra „personažas, apakintas muzikos, nematantis besikeičiančio pasaulio, kuriame jį užklumpa karas, nes tik tada pastebėjo, kas vyksta“.

Visas Django gyvenimas ir kūryba režisieriaus apibendrinamas paprastu biografijos faktu: jis romas. Dėl to, jau pirmoje scenoje viduryje žiemiško miško, aklą gitaristą naciai nušauna. Šūvis taiklus – tiesiai į kaktą...

WorldTempus nuotrauka

Filmo pabaiga dvelkia „Šindlerio sąrašo“ (Schindler's List, 1993) dvasia, pasakojusio apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, holokausto aukas.

Paskutiniame epizode – rodomos mirtinai nukankintų romų nuotraukų siena. Kamera vis tolsta ir tolsta, tačiau pabaigos nematyti... Nesiekiama sugraudinti žiūrovų, tačiau norima parodyti, kad pats laikas atsipeikėti, daryti išvadas.

Pirmasis „Berlinalės“ filmas, anot organizatorių, turėtų atverti naują požiūrį į istorinį kiną. Programoje dar dvidešimt filmų, kurie neskendėja praeityje.

Festivalyje parodyta įvairių nekomercinio kino kūrėjų veteranų: lenkės Agnieszkos Holland, britės Sally Potter, vokiečio Volkerio Schloendorffo, rumuno Calino Peterio Netzerio, suomio Akio Kaurismakio, naujokų iš Brazilijos, Pietų Korėjos, Kinijos ir Senegalo darbai. „Berlinalė“ yra vienintelis festivalis, per kurį viešai parodomi visi jame nominuoti filmai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"