Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

„Lėlėje“ – vienareikšmiškai vienišas Demiurgas

 
2017 11 09 15:23
Scena iš spektaklio „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“.Tomo Kelerto nuotrauka
Scena iš spektaklio „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“.Tomo Kelerto nuotrauka

Praėjusią savaitę įteikti Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimai. Nominacijos „Geriausia spektaklio muzika“ laureatu tapo akordeonistas Tadas Motiečius už muziką Vilniaus teatro „Lėlė“ spektakliui „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“. O „Geriausio režisūros debiuto“ nominacija įteikta šio spektaklio režisieriui ir scenarijaus autoriui Žilvinui Vingeliui. Spektaklį „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“ Vilniaus teatre „Lėlė“ galėsite pamatyti lapkričio 10 d. ir gruodžio 30 d., 18.30 val.

– Minėjote, kad nuo skirtingus žanrus (gyvos muzikos, šešėlių, lėlių teatro ir šiuolaikinio šokio) jungiančio spektaklio „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“, jus daug kas atkalbinėjo. Ar dažnai neklausote patarimų? – teiravausi režisieriaus Žilvino Vingelio.

– Dabar sąmoningai stengiuosi neklausyti. Pradžioje, aišku, tenka. Jeigu kurso vadovas protingas, tai bent iš dalies supranta, kad jaunystė gali būti naudinga tiek jam pačiam, tiek ir teatrui. Suprantu, kad iš pradžių turi pažinti teatrines taisykles, persukti laikrodžius pagal režisieriaus ar aktoriaus profesiją, bet tuo būdu, iš kartos į kartą, per kurso ir teatro vadovus įvyksta ir kažkokia tradicionalizmo perdava. Lyg ir viskas keičiasi, bet velkasi kažkokia tradicinio teatro linija. Net ir šiuolaikinių režisierių-tradicijų laužytojų spektakliai atrodo per tvarkingi... Nugalėti mokyklą savyje yra sunki užduotis.

Šiuo metu moksle kuri nors viena sritis ar disciplina atskirai nebetenka prasmės. Viskas maišosi: skirtingos sritys savo autonomijoje pasiekia ribą, kai reikia pradėti jungtis su kitomis sritimis. Tai vyksta ir mene. Atrodo, yra daug teatrališkesnių performansų už spektaklius, kurie kartais visiškai performatyvūs ir nieko juose nevyksta. Viskas tampa atviru diskusijų objektu, kvescionauojamos žanrų ir net skirtingų meno sričių ribos. Vertinant visą kultūrinį palikimą kaip klasiką – režisieriai dalinasi į dvi sritis. Stengiasi tą klasiką dekonstruoti, sugadint, sumaišyt, kad žiūrovas pasimestų ir nebesuprastų, kas vyksta, arba ją koliažuoti, jungti skirtingus žanrus, kurti kažkokią naują kokybę iš to, kas galbūt jau anksčiau buvo sukurta. Aš pats labiau linkčiau prie antrųjų.

– Jums neatrodo, kad jungiant labai daug dalykų, didėja grėsmė praslysti paviršiumi?

– Atrodo. Bet teatras yra toks, kokia tuo metu visuomenė. Be to, labai daug yra tokio inertiško, sumeluoto gylio. Tarkim, vaidiname klasiką, kuri pati iš savęs jau yra gili ir daugiau tarytum nieko nebereikia...

Gal problema ne tiek gylyje, kiek režisūroje ir nesąmoningume. Dar kenkia noras nustebinti ir statyti spektaklius norint kam nors ką nors įrodyti apie save, kaip režisierių, o ne apie temą. „Lilą...“ stačiau ne tiek žiūrovams, kiek norėdamas pačiupinėti skirtingus žanrus. Daug klaidų padariau, bet iš to pasimokiau. Daug ką pataisėme, matau, kaip spektaklis gerėja ir judu toliau.

– Spektaklis yra be žodžių, bet susidaro toks įspūdis, kad žodžiai jums yra svarbūs...

– Man svarbios mintys, ne žodžiai. Žodžiai svarbūs tik dėl kūrybinės komunikacijos. Juk nepaneigsi, kad teatras yra kolektyvinis menas. Reikia atrasti būdą, kaip savo sprendimus paaiškinti, kaip iš skirtingų pusių prieiti prie idėjos. Nebent turi komandą, kuri labai tavim pasitiki... Visgi pastebėjau, kad tie, kurie remiasi tik vaizduote, labai neilgai teatre išbūna – juos suėda aktoriai.

– Atrodo, kad „Liloje...“ gana ryški vienatvės linija. Kiek svarbi jums ši tema?

– Jeigu nebūtų vienatvės, veikiausiai nieks nesiimtų menų, o ypač teatro. Problema ta, kad mūsų komunikacinės priemonės labai siauros. Mes tegalime pasišnekėti apie buitį ir orą. Labai sunku atrasti žodį tam, kas iš tikrųjų svarbu. Esame, tam tikra prasme, uždaryti savo galvose, tokiose kolektyvinėse vienatvėse. Kiekvieną dieną susitinkam, bet vis rečiau pasakojame, kas ką sapnuoja ar jaučia. Tampa banalu apie tai kalbėt. Manau, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai, aktoriai galbūt ir renkasi tokias profesijas, kad praplėstų komunikacines ribas. Turbūt bet koks menas yra bėgimas nuo vienatvės, bandymas ją nugalėti. O Demiurgas, pagrindinis spektaklio veikėjas, vienareikšmiškai vienišas. Jis daro tai, apie ką dabar ir kalbu – kuria pasaulį dėl to paties, dėl ko aš stačiau tą spektaklį.

– Demiurgas jūsų spektaklyje turbūt ir yra kaip režisieriaus „alter ego“?

– Tik jis pabaigoje padaro tai, ko režisierius negali – persikelia į savo sukurtą pasaulį.

– Prieš pusmetį minėjot, kad menas nekeičia pasaulio, o yra tik paprasčiausia terapija. Kodėl manote, kad terapija nekeičia pasaulio?

– Nes jo nepakeisi. Mes galim šnekėt apie pasaulio keitimą kiek tik norim, bet visur kur yra užkoduotas tam tikras cikliškumas. Visa, ką mes galim padaryti, tai tik kažkiek prisitaikyti arba vos vos pagerint savo laiką ir vietą, kurioje esam. Pasaulio iš principo nekeičia net karas, nes jis yra užprogramuotas. Jis – pasaulio naratyvas. O kaip gali pjesės siužetinis vingis keist pačią pjesę? Juk jis ir yra pjesė...

– Be to, minėjote, kad jūsų amžiuje labai greitai gali apsiversti požiūris į viską. Ar apsivertė?

Geriausio režisūros debiuto nominacija įteikta spektaklio „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“ režisieriui ir scenarijaus autoriui Žilvinui Vingeliui.Tomo Kelerto nuotrauka
Geriausio režisūros debiuto nominacija įteikta spektaklio „Lila: Slaptas Demiurgo žaidimas“ režisieriui ir scenarijaus autoriui Žilvinui Vingeliui.Tomo Kelerto nuotrauka

– Ne iki galo. Bet jau pats noriu tą požiūrį persvarstyt, nes per šiuos metus, nuo „Lilos...“, pasaulis labai pasikeitė. Užsidarę repetavom iliuziškumą pagal visokius indų mitus, skaitėm Dostojevskį... O dabar kiek visko vyksta. Tai, kas atrodė kaip padriki įvykiai, per metus susijungė į vieną didžiulį siaubo mitą. Vėl Europa skirstosi į vienkiemius. Pasauliui atsibodo būti mažam. Vėl atsiranda nacionalizmas: patys statom sienas, kad po to jas griautume. Artėja ketvirta pramonės revoliucija ir gal pusės profesijų nebereiks. Mano sesė, dvyliktokė, nežino kur stot, nes sunku nuspėti, kas bus po penkių metų. Menuose saugiau, jie visada bus... Tad bandau sąmoningai persiorientuot. Bei linkstu į koliažavimą ir pasąmoniškumą teatre. Manau, išsaugoti vidinį naratyvą šio išorinio chaotiško realizmo kontekste yra gyvybiškai reikalinga mūsų išlikimui.

– Pasąmoniškumą? Gal galit patikslinti?

– Žodis „pasąmonė“ mene pradėtas vartot kažkaip nuvalkiotai. Reiktų pabrėžti, kad ne kiekviena nesąmonė yra pasąmonė. Tai yra normalus mokslas – archetipinių vaizdinių kalba – į kurį reikia pasigilinti. Žmogaus psichologija vystėsi daugybę laiko. Ar skaitytum sapną, kurį sapnuoja Dostojevskio Juokingas žmogus, ar sapną, kurį sapnuoja graikų veikėjai – sapnų realybė panaši tarpusavyje. Iš baimių, sapnų, psichozių galime suprasti, kas žmogui nutiko vaikystėje. Tad tai – dar tikslingesnė, prasmingesnė kalba už literatūrinę. Ir tai yra teatro tikslas. Rasti vaizdo, garso, vėjo, oro drebėjimo santykį, kuris atlieptų tūkstančius metų mus gąsdinančias ar persekiojančias temas. Norėčiau tikėti, kad teatras – literatūrai lygiavertė sritis, o ne literatūros išdava. Visgi po mėnesio laukia literatūrinio spektaklio premjera...

– Kas tai bus?

– Kartu su Baltijos kameriniu operos teatru statom džiazo spektaklį „Sonio bliuzas“, pagal James‘o Baldwino novelę. Bare, džiazo klube vyksta džiazo koncertas. Staiga persikeliame į vieno iš klausytojų protą ir keliaujame per jo prisiminimus, per tai, ką jam sukelia koncertas. Padavėja staiga tampa jo motina, muzikantas – broliu. Čia, vėlgi, mane domina žanrų samplaika, prisiminimų, praeities nuoskaudų, proto bandymo pažinti save keliaujant per prisiminimus bei vaizduotės temos. Lyg atmintis ir protas būtų skirtingi žmoguje tūnantys personažai. Ne tik nepažįstantys, bet ir negalintys iki galo pažinti vienas kito... Spektaklyje gausu gyvos džiazo muzikos, jame groja geriausi man žinomi savo kartos džiazo muzikantai, vaidina puikūs aktoriai. Šiuo metu ruošiamės premjerai.

– Grįžtant šiek tiek atgal, koks jūsų požiūris į tai, kad žmonės, regis, sapnuoja vis mažiau?

– Nesapnuoja mažiau, tik vis rečiau pamena sapnus. Gal esi užsimiršęs kažkokiuose buitiniuose darbuose, atsiriboji ir nebegyveni to pasąmoninio gyvenimo, neigi jį ir neturi kada apie tai pagalvot. Tokiu atveju žmogus dažnai pradeda jaustis šiame pasaulyje kaip svečias. Mažėja pasitikėjimas, jaučiasi labiau priklausomas nuo aplinkinių. Skursta, nes sapnų trūkumą kompensuoja svetimais sapnais. Kristupas Sabolius knygoje „Įsivaizduojamybė“ Holivudą vadina svetimų sapnų fabriku ir rašo, kad mitologinius archetipus po truputį keičia XXI a. vaizdiniai ir klišės. Mes dažnai savo gyvenime patiriam déjà vu ne dėl sapno, o dėl filmo. Pradedam gyvent svetimuose sapnuose, tose holivudinėse konstrukcijose. Tos primetamos vaizdinės klišės skurdina sapnų pasaulį. Apie tai verta pamąstyt – tai praturtina mūsų buitinę realybę, visus tuos pokalbius apie orą ar kada kas kur pavėlavo. O iš kitos pusės, man tai įdomu dėl to, kad daug kas neįdomu šitam realiam pasauly.

Režisieriai stengiasi klasiką dekonstruoti, sugadint, sumaišyt, kad žiūrovas nebesuprastų, kas vyksta, arba ją koliažuoti, jungti skirtingus žanrus, kurti kažkokią naują kokybę.

– O ką galėtumėt papasakoti apie studijas pas Gintarą Varną bei savo, teatro režisierių, kursą?

– Mes dar visi kartu, keturiese, studijuojam magistrą. Kiekvienas santykį su teatru, su savim ar, galų gale, su mokytoju Gintaru Varnu turi kitokį. Labai gerbiu savo kursiokus. Mūsų kurso vadovas labai atsakingai žiūri į šį darbą, tad mokslai – rimti. Tačiau su geru mokytoju santykis panašus, kaip su rūpestingu tėvu – ambivalentiškas. Iš vienos pusės myli jį, bet iš kitos kovoji su juo, nemėgsti jo atspindžių tavyje. Sąmoningai bėgi nuo to. Gal apibėgęs didžiulį ratą sugrįši. Tai ir yra teigiama Varno pedagogikos pasekmė, nes ji verčia mąstyti ir pasirinkti pačiam. Jis labai stipriai parodo savo profesinį matymą, kuris yra motyvuotas, turintis daug niuansų, tad norint nuo jo nutolti, su juo ginčytis ar oponuoti, turi susikurt adekvačiai stiprią poziciją. O pagrindiniai dalykai, kuriuos Varnas turbūt visam mūsų kursui perdavė, tai pagarba profesijai, nenoras eiti lengvesniais keliais bei principingumas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"