Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Adrija Čepaitė: kai esi laiminga

 
2017 10 28 12:00
Adrija Čepaitė - grigališkojo choralo specialistė, o šis giedojimas yra Vakarų klasikinės muzikos ir net dirigavimo meno šaltinis.
Adrija Čepaitė - grigališkojo choralo specialistė, o šis giedojimas yra Vakarų klasikinės muzikos ir net dirigavimo meno šaltinis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Priimu viską, ką Dievulis duoda: vargus, rūpesčius, linksmybes ir keliones“, – „Lietuvos žinioms“ sakė dirigentė, pasaulyje pripažinto vokalinio ansamblio „Graces & Voices“ sumanytoja Adrija Čepaitė. Grigališkojo choralo žinovė ir praktikė su Lietuvos kameriniu orkestru išleido kompaktinę plokštelę, kuri atveria naują kolektyvo veiklos skirsnį.

Muzikuoti kartu Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) pakvietė A. Čepaitę 2014 metais. Šiemet kūrybinę sąjungą vainikavo iškilių Lietuvos kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio kūrinių kompaktinė plokštelė. Prestižinės įrašų kompanijos „Telos Music“ leidinys lietuvių klausytojams bus pristatytas lapkričio 3 dieną Klaipėdoje, 8-ąją Vilniuje ir 10-ąją Kaune.

Staigmena užsieniečiams

Unikali plokštelė žymi naujo LKO kūrybos tarpsnio pradžią. Siekiant populiarinti lietuvių kompozitorių kūrybą užsienyje, taip pat skleisti ją saviems klausytojams, kilo projekto „Lietuvybės kodas“ idėja.

„Mūsų kūrėjai nėra tinkamai įvertinti. Jų muzika nuoširdi, nuostabi, tačiau mes labiau linkę dairytis į užsienio autorius. Orkestro ir mano misija – įkvėpti lietuvio sielą tuo, ką jis turi, turtinti kultūrinę savimonę“, – kalbėjo A. Čepaitė. LKO taps misijos ambasadoriumi užsienyje ir Lietuvoje, o Adrija – naujojo projekto meno vadove.

„Telos Music“ ir orkestro pasirinkta programa – lietuviškos muzikos vizitinė kortelė. Ji skiriama pačiai plačiausiai Vakarų klausytojų auditorijai. „Kūriniai nėra nauji, muzikologų išsamiai įvertinti, daug kartų skambėję Lietuvoje ir svetur. Tačiau leidybos kompanija ieško naujų idėjų, naujų vardų, kurių muzika prilygsta garsiųjų kompozitorių kūrybai“, – tvirtino A. Čepaitė.

Plokštelėje įrašyti kūriniai – skirtingos nuotaikos, jie, pasak dirigentės, atskleidžia lietuvių tautos charakterį. Klausytojo užsieniečio laukia maloni staigmena: pradžioje jis išgirsta ne instrumentinę muziką, o dainą – Veronikos Povilionienės atliekamą „Beauštančią aušrelę“. Būtent ja prasideda B. Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“. Taip užsienietis supažindinamas su lietuvių kalba, bene svarbiausia mūsų tapatybės dalimi.

Pasakodama apie „Dzūkiškų variacijų“ įrašų sesiją, Adrija prisiminė simbolišką epizodą, kai visi nuščiuvę klausėsi dainuojančios Veronikos, sužavėti jos liaudiškumo, balso autentiškumo, asmenybės. „Pagaliau išsipildė kompozitoriaus noras“, – vėliau priminė lietuvių dainė. Mat B. Kutavičius per kūrinio premjeras 1974 metais pageidavo, kad „Beauštančią aušrelę“ dainuotų senolė. „Šį kartą tikrai skambėjo senyvos moters balsas“, – pripažino V. Povilionienė.

Gėrio ir blogio kova

Plokštelėje „sukasi“ O. Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginių orkestrui (1981). Pasak A. Čepaitės, vienas intelektualiausių Lietuvos kompozitorių, išmėginusių daug novatoriškų komponavimo būdų, išraiškos priemonių, atstovauja lietuviškos muzikos modernizmui.

„Jis yra tas energingas ir elegantiškas variklis: neatsilikime nuo laiko, esame perspektyvūs, neužsibuvę toje liaudies dainoje! O. Balakausko muzikoje glūdi lietuvybės genas, nuo etninių šaknų neatitolta. Jis įprasminamas vakarietiškos klasikinės muzikos tradicijoje“, – aiškino „Lietuvybės kodo“ puoselėtoja.

O trečias plokštelės autorius A. Martinaitis meta iššūkį muzikos istorijai. „Jis tarsi sako: „Jūs, vakariečiai, turite Johanną Sebastianą Bachą, bet mes dabar su juo jau galime pasišnekėti, esame lygiaverčiai. Įspūdis toks, tarsi A. Martinaitis pasakoja J. S. Bachui, kaip šiais laikais gyvename“, – sakė dirigentė.

A. Martinaičio kūrinyje „Musikalisches Opfer“ (2000), kurį įkvėpė „Apreiškimas Jonui“, perteikiama gėrio ir blogio kova. „Ši tema mums aktuali ir šiandien, kai visai šalia jaučiame grėsmes“, – pridūrė A. Čepaitė.

Gražiu rudens taku

Dirigentė daug keliauja. Ir beveik visada jos keliones lydi muzika. Tik vėliau, po susitikimo su klausytojais, galima labiau pasidomėti miestais, parodomis, kultūriniu gyvenimu.

„Pomėgių turiu įvairių, bet pristinga laiko jais pasidžiaugti. Brangiausiems dalykams privalome jo rasti, – pabrėžė A. Čepaitė. – Man tai – Dievas, šeima ir muzika.“

Ji prisipažino klausanti įvairių žanrų muzikos, kartais lankanti šokio pamokas. „O labiausiai mėgstu gamtą ir tylą. Tačiau ta tyla kitokia – vidinė, kai jauti, kad esi labai laiminga. Ji aplanko bet kuriuo metu – pakeliui į repeticiją, plaunant indus ar išėjus pasivaikščioti gražiu rudens taku“, – neslėpė pašnekovė.

Subūrė pasaulyje vertinamą ansamblį

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitetą Austrijoje baigusi A. Čepaitė bendradarbiauti su LKO buvo pakviesta ne veltui. Ji – grigališkojo choralo specialistė, o šis giedojimas yra Vakarų klasikinės muzikos ir net dirigavimo meno šaltinis.

Be to, orkestrui darė įspūdį itin sėkminga tarptautinio vokalinio moterų ansamblio „Graces & Voices“ veikla, pasaulinis įvertinimas. 2011 metais jį subūrė A. Čepaitė ir baltarusė Antanina Kalečyc. „Baigiantis studijoms su kolegėmis suklusome – kas toliau? Negi išsiskirstysime, nebedainuosime kartu? Todėl iš tos didžiosios pagarbos grigališkajam choralui, sakraliai muzikai ir atsirado „Graces & Voices“, – teigė viena ansamblio kūrėjų.

„Graces & Voices“ jau įrašė keturias kompaktines plokšteles. Pirmąją – „Mysterium Crucis“ (2012) – žurnalas „Pizzicato“ pripažino Metų įrašu senosios muzikos kategorijoje. 2013-aisiais šį įrašą įvertino Tarptautinė klasikinės muzikos apdovanojimų (ICMA) komisija.

Naujausiai plokštelei „Historia Sancti Olavi“ (2016) autoritetingas klasikinės muzikos pasaulio leidinys „BBC Music Magazine“ skyrė 4 žvaigždutes.

Adrija Čepaitė: „Brangiausi man – Dievas, šeima ir muzika. O labiausiai mėgstu gamtą ir tylą. Tačiau ta tyla kitokia – vidinė, kai jauti, kad esi labai laiminga.“

Tobula maldos forma

Ansamblyje „Graces & Voices“ dainuoja moterys iš skirtingų pasaulio šalių. Logistikos požiūriu, anot A. Čepaitės, veikla gana sudėtinga, tačiau nugali entuziazmas.

Grigališkasis choralas įkvepia ir šiuolaikinius kompozitorius. Kolektyvui kūrinius dedikuoja žymusis austrų kūrėjas Wolframas Wagneris, naują kūrinį neseniai parašė Vytautas Miškinis.

Grigališkasis choralas – Romos katalikų bažnyčios vienbalsis lotyniškas liturginis giedojimas, atsiradęs ankstyvaisiais viduramžiais Romos imperijoje ir išplitęs po visą Europą kaip gyva, nuolat turtinama tradicija. Pasak legendos, giesmių melodijas, įkvėptas Šventosios Dvasios, sukūrė popiežius Grigalius Didysis (590–604).

Sakoma, jog grigališkasis choralas yra tobuliausia maldos forma. Tam pritartų ir A. Čepaitė. „Tai jokia seniena, o aukščiausia maldos išraiška liturgijoje“, – sakė ji.

Muzikos gija

Adrijos tėvų šeimoje muzikos, namų muzikavimo tradicija buvo natūraliai puoselėjama. Muzikos gija per dirigentės mamą Valeriją driekiasi iki Adrijos močiutės Elenos, kuri pasižymėjo dvasingumu, turėjo labai gražų sopraną. Giedojimas jai buvo visas gyvenimas.

Deja, močiutė Adrijos nesulaukė. Bet mama pasakojo, kad ji buvusi labai muzikali, tiesiog trykšte tryškusi talentu. „Būdavo, susirenka devyni vyrai giedoti, o ji, dar maža mergaitė, plėšia iš visos savo dvasios galybės. Kažkas nugirdo ir pasiūlė tėveliams leisti dukrą į muzikos mokyklą. Tie pasvarstė ir pasakė: „O kas žąsis ganys?“ Taip ir liko, – pasakojo Adrija. – Močiutę jaučiu. Tikrai žinau, jei būtų gyva, ji mane labai palaikytų profesionalios muzikės kelyje.“

Dainavimo talentą paveldėjo Elenos dukra Valerija. Ji tapo pirmąja Adrijos muzikos mokytoja, kai mergaitei suėjo dveji metukai. „Su mama giedame iki šiol. Tradicija gyva. Dainuodami švenčiame visas šventes, giedame bendruomenėse. Tai man labai artima, sava. Tad tokia ta mano mamos linija“, – pabrėžė dirigentė.

O tėvelis Vytautas tiesiog labai mėgsta muziką, grožisi ir pritaria viskam, kas muzikalaus vyksta namuose. „Nieko reikšminga čia nėra. Tai ne kokia muzikų dinastija, – kukliai tarė A. Čepaitė. – Greičiau – jautrių sielų dinastija.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"