Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

J. Brodskio jubiliejų pasitinkant. Žodis „imperija“

 
2015 05 11 6:00
Josifas Brodskis. Nuotrauka iš lt.wikipedia.org

Prieš septyniasdešimt penkerius metus, 1940-ųjų gegužės 24 dieną, Sankt Peterburge (tada – Leningradas) gimė rusų ir amerikiečių poetas, eseistas, vertėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis. Ši asmenybė, per 55 gyvenimo metus patyrusi daug dvasinių ir fizinių nuotykių, šiomis dienomis vis dažniau prisimenama pasaulio žiniasklaidos priemonėse, pagerbiama įvairiais renginiais.

Nepaprastą uolumą ir dosnumą demonstruoja Rusija. Balandį Norinskajos kaime netoli Archangelsko, kur 23-ejų jaunuolis dėl „veltėdžiavimo“ praleido dvejus tremties metus, atidarytas J. Brodskio muziejus. Jis išsiteko kukliame, atrestauruotame, mediniame Pesteriovų namuke, 1964 kovą – 1965 spalį priglaudusiame poetą. Muziejaus eksponatais tapo J. Brodskio daiktai – kėdė, stalas, minkštasuolis, žibalinė lempa, fotojuostos ryškinimo vonelė, fanerinis dangtis nuo siuntinio, gauto iš tėvo.

Dar viena memorialinė vieta turėtų atgyti Sankt Peterburge. Į Anos Achmatovos muziejų iš Niujorko atkeliavo beveik tūkstantis J. Brodskiui priklausiusių daiktų, kuriuos padovanojo poeto našlė Marija Sozzani-Brodskaja. Gegužės 24 dieną jų ekspozicija bus atverta šiuo metu restauruojamame muziejuje „Pusantro kambario“ (nuo 1955 metų J. Brodskis kartu su savo tėvais gyveno, pasak jo, „pusantro kambario“ komunaliniame bute Liejyklos (Litejnyj) prospekto ir Pestelio gatvės sankryžoje; apie tai 1985 metais poetas yra sukūręs esė).

Gegužės 22–24 dienomis Sankt Peterburgo valstybinis universitetas rengs didžiulę tarptautinę mokslinę konferenciją „Josifas Brodskis: kūrybos tyrinėjimų problemos“ .

J. Brodskio jubiliejų norima deramai paminėti ir Lietuvoje, su kuria poetą siejo labai artimi, šilti ryšiai. Gegužės 20 arba 21 dienomis (tiksli data paaiškės netrukus) Venclovų namuose muziejuje atsiminimais apie J. Brodskį dalysis jo bičiuliai lietuviai.

Gegužės 24 dieną Valstybiniame jaunimo teatre rengiamas J. Brodskiui skirtas vakaras. Aktorius Ignas Ciplijauskas skaitys poeto eiles, gitara skambins Juozas Milašius.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos vadovė Birutė Vagrienė lzinios.lt teigė, kad J. Brodskio atminimą siekiama įprasminti ne tik renginiais, bet ir išsamiais leidiniais. Iki šiol nėra išleista daugiakalbė 2010-aisiais Vilniaus merijoje vykusios tarptautinės literatūrinės memorialinės konferencijos, skirtos 70-osioms J. Brodskio gimimo metinėms, medžiaga. Tikimasi, kad Lietuvos kultūros taryba deramai įvertins ir parems šią iniciatyvą, ir knyga netruks išvysti dienos šviesą.

Artėjančios sukakties proga lzinios.lt publikuoja J. Brodskio bičiulio, kino scenarijų kūrėjo, radijo žurnalisto Prano Morkaus esė iš knygos „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“ (2013, sudarytojas Ramūnas Katilius).

Žodis „imperija“

Atmintis – nelyg Cezanne‘o našlė. Šioji nenuilsdama kraudavo palėpėn jai nesvarbius ir jos visai nedominusius paveikslus, o kai ten pasidarydavo ankšta, tai, kas pasipindavo po ranka, švysteldavo pro stoglangį į apačioje stabtelėjusį vežimą.

Deja, deja, šitiek žmonių sutikta gyvenimo pakelėse, o pasilieki neišbarstęs kokį įstrižą žvilgsnį, ant siūliuko besisupančią palaidinukės sagą, trūkčiojantį lifto gausmą už sienos ar atminties įsitvėrusį pavienį žodį, kuris pasitikslinus paaiškėja buvęs kitoks.

Jaunatviška pažintis su Josifu Brodskiu – lyg tarp kitko, neįpareigojanti, be atsisveikinimo mosto išsiskiriant viesiems laikams, podraug – neišvengiama. Vis mažiau tokių, kurie prieš tą gerą pusę amžiaus gyveno ir jautė, tad būtina šį tą paaiškinti: 1962-ieji, puolimui parengtos rusų raketos prie JAV krantų, Kubos blokada, grėsmingi valstybių ultimatumai viena kitai. Taip jau sutapo, kad anais lemtingaisiais metais daugelį mūsų vieną po kito ištiko meilės katastrofos; jų skausmą iš dalies miešė artimos pasaulio pabaigos nuojauta. Gyvenome kaip sprinterių karta, tokiems lemtis – kad pasijustų apsigavę – vėliau būtinai pakiša ilgą gyvenimą. Šiuo štai metu – daug anksčiau, nei teko pažinti autorių, – be paliovos kartojau nugirstą jojo dvieilį, uždavusį klausimą būsimiems dešimtmečiams. Buvau jį išsivertęs:

Jei turime su kuo pasidalyt gyvenimo šviesa,

tai kas padės kartu mirties praskirt tamsybes?

Karibų krizės laužas, tolydžio šnypščiodamas, ėmė ir užgeso, rugsėjis ir spalis galiausiai pasimiršo, ir aš atsidūriau Maskvos aukštuosiuose scenaristų kursuose. Iškart po Vėlinių, pasirodžius „Vienai Ivano Denisovičiaus dienai“, įsižiebė Solženycino žvaigždė. O lapkričio pabaigoje kažkelinto penkmečio nesėkmių išdirgintas ir pamišėliškos Kubos avantiūros pažemintas Chruščiovas pabandė atsilošti maskviečių dailininkų parodoje Manieže. Nelyg kokios aludės tarpduryje švaistėsi kumščiais ir plūdosi, stvarstydamas tapytojus ir skulptorius už atlapų: „Tu pederastas? Neišsisukinėk, iš skulptūrų matyt, kad pederastas!“ Šūksnius prieš „išsigimėlišką meną“ privalėjo išgirsti visi laisvėjimo besitikintys inteligentai. Ratilai nusklido iki toliausių SSRS pavietų. Lietuvoje tatai pasireiškė groteskišku Romualdo Lankausko ujimu už jo mielą apysaką „Tiltas į jūrą“. Parvažiavęs vasaros „vakacijų“, Vilkaviškio autobuse aptikau rajono laikraštį su pagraudenimais, jog rajono komunistai vangiai reaguoja į abstrakcionizmo apraiškas, ir štai – uogelės: sugauti keli dviračius nuvarinėję technikumo moksleiviai.

Josifas Brodskis ir Marija Sozzani-Brodskaja. / baryshnikovphotography.com nuotrauka

Scenaristų kursuose buvo radęs prieglobstį gan įspūdingas Petrapilio poetų desantas. Tie, su kuriais susibičiuliavau, – Jevgenijus Reinas, Anatolijus Naimanas, – buvo iš Brodskio ratelio. Su Naimanu nuomojomės kambarius gretimose priemiesčio gatvelėse, ir štai vieną žiemos rytą jis netikėtai pas mane užgriuvo. Susižvejojo užantyje kelis mašinraščio išmargintus puslapius ir, tarsi šie būtų karšti, laikydamas pluoštelį už kampučio, pranešė atgabenęs tai naktiniu ekspresu iš šiaurinės sostinės. Eilės, kurias anądien išgirdau, dabar išverstos į daugybę pasaulio kalbų, – tai „Didžioji elegija Johnui Donne‘ui“. Tiek metų pralėkė, jau ir gyvenimas vakarop, o iki tol buvęs nepatirtas įspūdis – mažo taškelio sklidimas ligi pat visatos paribių – vis neblėsta.

Užmigo Donas, ir su juo drauge

užmigo grindys, patalas, graviūros,

kilimai, lubos, atspindys lange,

užuolaida, bufetas, žvakė, mūras.

Užmigo viskas.*

Jaunystėje mūsų meilės priklauso visiems, apie jų vingius aplinkiniai sužino iš karto, ypač jei reikalai nekokie. Tai ir kursuose, pertraukose tarp paskaitų ir senų filmų, pakiliai ir įsijautus buvo komentuojamos Josifo negandos. Tačiau kai naktiniai traukiniai ėmė pristatinėti Leningrado laikraščius, kur juodu ant balto reikalauta kuo nuožmiausiai nuteisti „apsišaukėlį poetą, atgrasųjį veltėdį“, ana tema iš karto prarado svarbą.

Mokslams baigiantis ir kursantams ėmus skirstytis po savuosius kampus bei užkampius, dar pasivijo žinia, kad Šiaurėn, poeto tremties vieton, keli bičiuliai nugabeno dovaną – rašomąją mašinėlę. Ar ne tą pačią, kuri buvo vienintelis atsisveikinimo nuotraukoje įamžintan lagaminėlin įspraustas ir į laisvąjį pasaulį išsivežtas klajūno turtas?

Paralelė: prikimštas knygų kito poeto lagaminas. Jį įkėliau į automobilio bagažinę prieš mums pajudant link geležinkelio stoties, kur bėglio laukė traukinys į Maskvą, nugabensiantis lėktuvan į Vakarus. O pats poetas bėglys Tomas Venclova dar primintų kuklų Czesławo Miłoszo ryšulėlį, šiam slapčiomis traukiant iš Lenkijos LR ambasados bendrabučių į Paryžiaus „Kultūros“ pastogę. Ne veltui Miłoszas vėliau save vadino klajojančiu raštininkėliu su rašaline už diržo.

Pirmasis susitikimas su Brodskiu buvo lygiai toks kaip su daugeliu kitų, atklystančių į Vilnių ir greitai vėl pranykstančių SSRS platybėse. Josifas neišsiskyrė iš minios, atrodė kaip mes visi, tačiau toks jau nebuvo. Kas beišliko iš pirmųjų pašnekesių? Gal ir keista, man ypač stipriai įsispaudė bene patį pirmą vakarą jo ištartas žodis „imperija“, vėliau nesyk kartotas. Kam ateitų į galvą gatvėmis besišlaistančių suglamžytų raudonarmiečių prilyginimas viriliškiems amžių vieškeliais žygiuojantiems legionieriams, kam pro tvorų ir sienų tinkle šleivai įrėžtus keiksmažodžius galėjo prasišviesti netrupanti lotyniškų įrašų didybė? Kita vertus, tai maloniai glostė: iš sąjungine respublika pravardžiuojamos kolonijos vien žodžio jėga akimoju įgaudavome šansą tapti Kirenaika, Kilikija, Ilyrija ar bent jau Dakija, Ovidijaus tremties vieta, – nelyg mus būtų priėmę į išdidžių Romos provincijų šeimą. Ne veltui daug daug vėliau Ovidijus prisimintas prezidento Adamkaus kalboje atidengiant memorialinę lentą ant namo Liejyklos gatvėje. Kad paženklintas tas, o ne kuris kitas namas, kur apsistodavo poetas, lėmė dvi aplinkybės. Būtent ten, aukštame Katilių buto kambaryje senoviškai plačių lentų grindimis, pirmiausiai nuskambėjo poeto deklamacija aplink apskritą ąžuolinį stalą susispietusiems klausytojams. Pro vijokliais aptemdytas balkono duris ir nežinia kaip aptiktą plyšį tarp ankšto kiemo mūrų vidun prasismelkė ir prieblandą perrėžė auksinis besileidžiančios saulės spindulys. Perėjau į gretimą kambarį, kad girdėčiau tik balsą.

Ak, jei anuomet būtume žinoję, kad amžiaus pradžioje ton pačion sienon, tik kiton jos pusėn, įsigėrė kito didžiojo – Teodoro Herzlio – balsas. Jei išvis apie Vilnių būtume tuokę bent tiek, kiek dabar... Deja. Klajojome kurčnebyliu miestu lydimi benamio baisiai dulkėto kačiuko. Mums priėjus pievą Vilnios pakrantėje ties Malūnų gatvės tiltu, Brodskis staiga pasilenkė ir užsikėlė ištikimąjį palydovą ant peties. Tasai iš karto atgijo, ėmė švelniai glaustytis prie smilkinio, poetas sustingo, o aš nudelbiau akis, – taip būna, kai netikėtai užklumpi svetimą paslaptį. Tokią mizansceną mačiau antrą kartą ir daugmaž laikiausi spėlionės, jog jinai išduoda vyrą, nepatyrusį moters švelnumo. O Liejyklos pastogė tranzitiniams mūsų gyvenimo metams – iš tamsios ir sujauktos jaunystės į tai, kuo galų gale tapome, – buvo patikimiausia užuoglauda. Ten galėjom sušilti arba atvėsti, ten buvo pakenčiamos mūsų luošybės ir apmalšinami skausmai. Tol, kol palaimingoji pastogė mus vienijo ir gaubė, niekas nesubyrėjo, niekas nemirė, joks pažadas nebuvo atšauktas!

Virgilijus Čepaitis, naujasis Liejyklos buto šeimininkas, miškininko sūnus, darbštesnis už patį Tomą Venclovą, „Eglaitės“ leidyklos, išleidusios bent porą dešimčių mašinraštinių savilaidos brošiūrėlių lietuvių ir rusų kalbomis, įkvėpėjas ir darbininkas, niekam niekada nerodytų novelių ir viename puslapyje sutilpusių Zenono aporijas primenančių „Džimo Bembėjaus nuotykių“ autorius, nepalaužiamai lojalus ir pareigingas, pasibaisėtinų vidurius draskančių kulinarinių receptų kūrėjas, – žodžiu, ryškiai talentingas. Su Josifu jiedu susigiedojo iš karto, tad kas galėjo tapti bendraautoriumi komponuojant triuškinantį obscenišką almanachą neišverčiamu pavadinimu „Pravda-matka“, jei ne jis? Iš to lengva ranka parašyto „almanacho“ atminty išliko neką daugiau nei šios eilutės:

Su kuo gyvena Indira Gandi?

Jei tikėsim propaganda,

Kalba eina apie Radžą Kapurą.

Pasimatymų namai – Singapūre.

Kai po ketvirčio amžiaus Virgilijui triūsiant prie desovietizacijos įstatymo nuaidėjo mūsų priešų signalas pradėti pjudymą ir jis paliko vienui vienas, tiktai Brodskis, pats skaudžiai patyręs režimo išperų nuožmumą ir klastą, iškart susigaudė, kas ir kaip, tad nedvejodamas pareiškė solidarumą su persekiojamuoju.

Pranas Morkus. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Iš mudviejų su Brodskiu klajonių salotinės spalvos moskvičiumi stipriai įsiminė vienas, paženklintas vaiduokliško nutikimo kažkur Rudnios apylinkėse. Mums riedant minkštu miško keliuku iš sąžalynų netikėtai išniro pora civilių ir paliepė sustoti. Išlipome. Kol vienas žvilgsniu naršė vidų, tikrino bagažinę, antrasis, kluptelėjęs į skurdžia žole apėjusį smėlį, susirietė žvalgyti mašinos dugno. Ko ten tikėtasi – visiškai plokščio žmogaus ar kokios ypatingos įrangos? Iškvotę, iš kur į kur, parodė leistis kitu keliu, paskui pranyko, iš kur atsiradę. Atsakinėjau aš, Josifas neištarė nė žodžio, laikėsi atokiau. Dabar, kai jau esu skaitęs jo desperatiškus „Laiškus sienai“, gal ir mokėčiau sudėlioti, kokia miško scenos tąsa jam būtų galėjusi akies mirksniui pasivaidenti. Na taip, svarstėme grįždami, keliukas veikiausiai pavojingai priartėjo prie kokios nors raketų bazės, nutaikytos kad ir į Lisaboną, tačiau kodėl – civiliai?

Dar vienas pasivažinėjimas – Kauno link. Vos mums atsidūrus Savanorių prospekte Josifas džiaugsmingai šūktelėjo: „Žiūrėk, žiūrėk, lekiam išvirkščia apversto denio puse!“ Įsižiūrėjau, būtent taip ir atrodė: kone iki pat gatvės vidurio išriesti žibintų stiebai – ko ne laivo griaučiai? Kraštovaizdžius, daiktus, išgirstus žodžius, atminties draikanas jisai be paliovos rijo ir atrajojo – lygiai kaip kas sekundę įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Fizikas Miša Petrovas sykį pasakojo, kaip jaunystės draugas prisispyręs prašė išaiškinti jam atominės bombos sudėtį. Galiausiai gavęs ko norėjo, lapuką rūpestingai sulankstė, įsikišo marškinių kišenėn ir iškart išėjo. Negi ir tatai jis kokiu paslaptingu būdu įtirpdė savon poezijon?

O štai kelionės Kaunan tąsos, kurią bičiuliai man nesiliauja įkalbinėję, kad ir kas, nepamenu. Tačiau gal jos metu užklydom į tą pakelės restoranėlį, kurio unitazas pasirodė besąs užbetonuotas, užtat grindyse žiojėjo prakirsta skylė? Tiesa, ja pasitikėjusysis gerokai rizikuotų, mat apačioje virė remonto darbai: plikų laidų raizgalynėje pasišviesdami žibintuvėliais zujo beveidžiai žmonės. Reginys priminė didaktiniuose paveiksluose vaizduojamą pragariuką; šiaip ar taip, žadėjo neišvengiamą bausmę – elektra galėjo kur nereikia trenkti, požemių būtybės – supykti ir sudraskyti į gabalus.

Ne kažin kas būtų bepalikę atminty ir iš kitos kelionės, jei ne vieno garbaus dvasininko išsipasakojimas lenkų žurnalistui. Kas beatseks, iš kur anų laikų paprotys vežioti Vilniaus svečius į užmiestyje dunksančią Lauryno Gucevičiaus projektuotą rotondinę bažnytėlę. Tą dariau ir aš. Šventovės šeimininkas Trusewiczius buvo stiprus ir svetingas kunigas. Kiekvienam atvykėliui atverdavo vartus ir būtinai pasiūlydavo užkopti į kupolą juosiančią siaurutę galeriją, atsigręžti veidu į sieną, o tada jis iš kito galerijos kranto kažką į mūrą pakuždėdavo ir svečias visa kuo aiškiausiai išgirsdavo. Sudervėje yra tekę lankytis ne kartą, tad nesunkiai prišaukiau atmintin Josifo nugarą, jiedviem su kunigu įeinant klebonijon su mažyte fisharmonija kampe. Atskleidęs žmonijai, kas ten kalbėta, kunigas Trusewiczius nenusižengė. Kanonų požiūriu tai nebuvo išpažintis, vien poeto bandymas trečiuoju asmeniu išsipasakoti jį kankinusius dalykus. Noras išgirsti patarimą tebuvo naivus išpažinties pakaitas ir podraug pirmasis, ko gero, Brodskio face to face su katalikų dvasininku ar net dvasininku apskritai. Galima nuspėti, kad pašnekesys jo žaizdas apgydė, nes kiton, bene po metų, kelionėn į Sudervę Josifas pasikvietė profesionalią vargonininkę, kad padovanotų šeimininkui valandinį koncertą, atvertų tikrą tos bažnyčios vargonų gelmę. Kokio jo būta dosnaus!

Atsisveikindami tą tolimą žiemą tvirtai sutarėme, kad pavasarį jis būtinai praleis pas mane Užkanavėje, kaime į šiaurę nuo Palangos, kur pokario naktimis išsilaipindavo ir bemat pražūdavo iš Švedijos atplukdyti desantai. Ką gi, gyvenimas pasisuko kitaip, ir dabar bepasimatysime nebent prie didelio stalo vienoje darnioje kompanijoje su anais desantininkais. O dėl imperijų, tai jos, kaip ir dera dideliems vandenims, patvinsta ir atslūgsta. Garmėdamos atgal palieka slidaus dumblo, išgaišusių arba vos bežiopčiojančių žuvų, tačiau ir dar kai ko. Britai kolonijas išmokė savivaldos, prancūzai – kalbos, o rusai? Inventorizacija nebaigta. Kai praradimai ir radiniai bus susumuoti, drįsčiau pridurti kelias mūsų Ovidijaus eilutes:

Virš kalvų Lietuvos

tartum maldos už gyvus ir mirusius

Sklinda sutemom... **

– auksines, kongenialias Mérimée „Lokio“ siužetui įžvalgas

* Vertė Tomas Venclova.

** Vertė Gintaras Patackas.

Parengė Laima JURŠĖNIENĖ ir Mindaugas KLUSAS

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"