Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

J. Brodskis: vienas iš mūsų, bet ne visai

 
2015 05 23 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Venclovų namuose muziejuje Vilniuje ketvirtadienį vyko vakaras „Nesovietmečio poetas“ - prisimintas Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis (1940-1996). Rytoj, gegužės 24-ąją, jam būtų sukakę lygiai 75-eri.

2010-aisiais J. Brodskio studijų centru buvo tapęs Vilnius, rengta didžiulė konferencija. Šįkart svarbiausi jubiliejaus renginiai persikėlė į poeto gimtąjį miestą Peterburgą. Vakar, gegužės 22 dieną, ten prasidėjo tarptautinė mokslinė konferencija, o rytoj Pestelio ir Liteinyj prospekto sankryžoje esančiame name, komunaliniame bute, kur paauglystėje su tėvais apsigyveno J. Brodskis, duris pravers jo vardo muziejus.

Dėmesiu J. Brodskiui skuba naudotis ir dabartinis Rusijos režimas. Teigiama, kad per muziejaus atidarymą tarp svečių turėtų būti ne tik Sankt Peterburgo valdžios atstovai, bet ir liūdnai garsėjantis Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis.

Per Josifo Brodskio atminimo vakarą prie bičiulių naudodamasis skaipu prisijungė šiuo metu Berlyne įsikūręs poetas Tomas Venclova.

Vilnius šiemet tenkinosi nedideliu susitikimu Venclovų namuose muziejuje skaityta J. Brodskio poezija, ekrane rodytos jo nuotraukos ir piešiniai. Buvo jaukus, paprastas susiėjimas. Nepaprastas tik žmogus, kurio sukaktį paminėti vėl rinkosi jo bičiuliai. Renginio sumanytojas, eseistas Pranas Morkus prisiminė pirmąjį, naivoką J. Brodskio paminėjimą Lietuvos padangėje 1996 metais. Proga buvo liūdna – poeto mirtis. Vėliau atsirado memorialinė lenta sostinės Liejyklos gatvėje, Brodskio tiltelis Palangoje, vyko nemažai susitikimų, projektų. Šių sumanymų ir renginių siela buvo fizikas prof. Ramūnas Katilius. 2014 metų spalį amžinybėn išėjusį J. Brodskio jaunystės draugą vakaro dalyviai pagerbė tylos minute.

Laimės vaikas

Pasak P. Morkaus, ypač įsiminė J. Brodskio 70-mečiui skirta Vilniaus konferencija, kai staiga paaiškėjo, kad poetas jau pripažįstamas ir Rusijoje. „Tačiau per šių metų sukaktį dedasi visai kiti dalykai: marodieriaujanti valstybė, kuri J. Brodskį pjudė, šmeižė, kankino ledinėse psichiatrijos ligoninių voniose, panaudojo jį savo įvaizdžiui Sočio žaidynėse. O dabar pamažu verčia neokolonijinės politikos sąjungininku“, – neslėpė pasidygėjimo P. Morkus. Prieš šį vakarą jis sakė pervertęs išsamią J. Brodskio biografiją, parašytą Levo Losevo. Kilusi keista mintis. „Vis dėlto jis buvo laimės vaikas: vieną dieną vadinamas veltėdžiu, kitą - jau šoka Stokholme su Švedijos karaliene, trečią – stovi Paryžiuje prie Pierre'o Corneille'io paminklo. Bendravo su garsiausiais epochos žmonėmis ir atgulė Venecijoje, San Mikele, kur geriausia kompanija“, – kalbėjo P. Morkus.

Jis atkreipė dėmesį į naują knygą – amerikietės Ellendea Profer Teasley „Brodsky Among Us“, kurios pavadinimą lietuvių kalba galėtų skambėti taip – „Brodskis vienas iš mūsų“. „Tai gilia simpatija šiam žmogui grįsta knyga. Kita vertus – ir įžvalgi, net kandi. Joje pamatome poetą iš labai arti“, – leidinį rekomendavo P. Morkus. Filologė, žurnalistė Nina Mackevič įterpė, kad knygą jau galima įsigyti Vilniaus knygyne „Homo sapiens“.

Renginio sumanytojas, eseistas Pranas Morkus ir vakaro vedėja, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos vadovė Birutė Vagrienė.

Atokvėpio zona

Per skaipą į pašnekesį įsitraukė poetas Tomas Venclova, šiuo metu dėstantis Berlyne. Jis pamėgino nusakyti, kokių įdomių asociacijų jo bičiuliui galėjęs kelti gimtasis Leningradas ir mylimas Vilnius. Ten J. Brodskis gyveno prospekte Liteinyj, o 1966-aisiais pirmąkart atvykęs į Lietuvą apsistojo Liejyklos gatvėje. „Peterburgo elementai yra vanduo ir oras, o Vilniaus – žemė ir ugnis, ugnimi degtų plytų mūras. Pirmame vyrauja XVIII amžiaus architektūra, o antras senesnis – šešioliktojo, septynioliktojo šimtmečio. Tas kontrastas J. Brodskiui buvo labai įdomus“, – tikino Berlyne įsikūręs T. Venclova.

Anot jo, J. Brodskis itin mėgo Italiją, Lenkiją ir Lietuvą – katalikiškas, barokines, „pietietiškas“. Kadangi į dvi pirmąsias negalėjo nukakti, Lietuva jam buvo lyg anų kraštų substitutas. „Lietuva J. Brodskio sąmonėje užėmė ypatingą vietą. Sakė, jei Sovietų Sąjunga vieną kartą grius, Lietuva nuo jos turinti atsiskirti pirmoji. Kitos respublikos tegul žinosi“, – bičiulio žodžius prisiminė T. Venclova. J. Brodskis dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, apie okupuotos šalies siekius rašė laikraštyje „New York Times“, minėjo Amerikos universitetuose.

Vilnius poetui buvo atokvėpio zona. Kai 1987 metais pelnė Nobelio premiją, kilo sumanymas pakviesti jį čia. Svarstyta, kad galėtų atvažiuoti incognito arba į literatūros vakarus. Tačiau tokiu atveju į Vilnių – juk sienų nėra – sulėktų Leningrado ir Maskvos bičiuliai, gerbėjai. O to J. Brodskis vengė. Užvis labiau vertino asmeninę laisvę, kurią apibūdinti nesunku, – kad niekas netrukdytų rašyti. Vilnius, Palanga kaip tik ir buvo tokios laisvės vietos. Sugrįžimo projektas liko neįgyvendintas.

Politika – kliūtis

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos vadovės Birutės Vagrienės klausiamas apie J. Brodskį ir „lojalumą“ sovietų valdžiai, T. Venclova teigė, kad bičiulis ją paprasčiausiai ignoravo. Gerai perpratęs, nesitaikė su jos savybėmis. Sakęs: „Niekada nekritau taip žemai, kad kovočiau su sovietų valdžia.“ Bet tai tik dalinė tiesa. Nes poetas yra parašęs politinių eilėraščių – ir iki emigracijos, ir Amerikoje. Anot T. Venclovos, J. Brodskiui labiau rūpėjo religija, metafizika, poezija. Politika šioms sritims, poeto manymu, tėra kliūtis, kurią būtina įveikti.

J. Brodskis ilgai nesiryžo vairuoti automobilio, nors galiausiai Amerikoje jį įsigijo. Savo ruožtu, T. Venclova turėjo automobilį dar sovietinėje Lietuvoje. Bičiulis teiravęsis, ar tikrai sunku vairuoti. „Aš toks išsiblaškęs. Na, bet ir tu toks“, – samprotavęs J. Brodskis. T. Venclova atsakęs: „Kai rašai, ar būni susikaupęs? Tai toks esi ir prie vairo.“ „A, suprantu, tada turbūt išmoksiu.“ J. Brodskis mėgo greitį, mažiausiai tris kartus buvo baustas už jo viršijimą.

Tėviškas instinktas

Elė ir Ramūnas Katiliai gyveno ir dirbo Leningrade, augino sūnus Andrių ir Ramūną. Josifas buvo dažnas jų svečias. Elė priminė, kaip atsirado garsieji J. Brodskio piešiniai. Kai Katiliai su vaikais išvykdavo į Vilnių, jam palikdavo savo butą. Kartą grįžę po vasaros rado visą koridorių nukabinėtą Josifo piešiniais. Jie ir visa, kas liko Katiliams – bene 50 kilogramų sveriantis lietuviškasis J. Brodskio archyvas, 2013 metais atiteko JAV Stanfordo universitetui.

Elė pasakojo, kaip poetas slaugė sergančius Katilių vaikus, vystė mažąjį Ramūną. „Jo tėviškas instinktas buvo labai stiprus“, – tvirtino ji.

T. Venclova nusakė, kokia buvo J. Brodskio asmeninė erdvė pusantro kambario tėvų bute – tas mažas, ankštas, bet jaukus kampelis. Gausiausią poeto bibliotekos dalį sudarė XVII, XIX ir XX amžiaus anglų ir amerikiečių poetų knygos. Kitą – tada drausti rusų poezijos klasikai.

J. Brodskis ypač vertino vėlyvąją savo didžiausios globėjos Anos Achmatovos poeziją. Sakęs, kad įspūdį jam kėlė ne tiek eilėraščiai, kiek poetės asmenybės substancija, kuri atsiskleisdavo bendraujant.

Pamokymų nemėgo

Elės svainis architektas Audronis Katilius taip pat prisiminė pirmą susitikimą su Josifu Liejyklos gatvėje. Ir pirmą „dūmelį“ balkone, kai J. Brodskis demonstravęs, kaip braukiant per džinsų klešnę įžiebti degtuką.

Broliai Katiliai tomis dienomis mėginę įpiršti svečiui savo supratimą apie Vilnių, jo architektūrą. Tačiau abiem kilęs įspūdis, jog Josifui tie aiškinimai mažai terūpi. Vėliau Katiliai pasidarė išvadą, kad J. Brodskis nuo mokyklos laikų tiesiog „organiškai“ negalįs priimti mokytojo pozicijos.

„Man, bendraamžiui, su juo buvo labai lengva. Ir šiaip jis buvo savas vaikinas, vienas iš mūsų“, – tvirtino A. Katilius. Kas kita, kai J. Brodskis imdavosi savo eilių. „Tada jis jau nebūdavo vienas iš mūsų. Tas skaitymas – pritrenkiamas“, – prisiminė įspūdį A. Katilius.

Reikalai Piteryje

Per antrą susitikimo valandą Venclovų namai internetiniu vaizdo ryšiu susisiekė su A. Achmatovos memorialiniu muziejumi Sankt Peterburge. Specialiai dėl to į „Amerikietiškąjį Brodskio kabinetą“ susibūrė poeto bičiuliai iš Sankt Peterburgo ir Maskvos. Menotyrininkas prof. Michailas Milčikas papasakojo, kad atidaromame muziejuje Pestelio gatvėje bus stengiamasi išsaugoti anam laikui būdingus „komunalkės“ bruožus. Po atidarymo muziejus veiks tik kelias dienas, o visam laikui duris atvers, kai bus galutinai baigti remonto darbai. Jame turėtų būti atkurtas J. Brodskio „kampelis“ su lentynomis ir knygomis. Peterburgiečiai ketina rusų kalba išleisti knygą „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“. Taip bus pagerbtas jos rengėjo R. Katiliaus atminimas.

Atsisveikinus su Peterburgu – draugais ir artimaisiais, Venclovų namuose rodytas vaizdo įrašas, kuriame Liudmila Sergejeva skaito jai ir vyrui Andrejui J. Brodskio rašytą laišką apie viešnagę Lietuvoje. Vakaras baigtas LRT televizijos dokumentinio filmo „Poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio 70-mečiui atminti“ (rež. Irena Morkevičienė) ištraukomis.

Poeto bičiulių būrelis Vilniuje, būrelis Sankt Peterburge... Štai šie žmonės kaskart atgaivina J. Brodskio legendą, atranda gyvą poezijos, humoro ir išminties vandenyną. Žvelgi į jų veidus, pečius, nugaras ir apima keistas liūdesys: kuo J. Brodskis taps ateities kartoms, kai vieną dieną genialaus poeto gyvenimas su šiais žmonėmis sustos?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"