Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Kai paklūsti muzikai

 
2017 03 19 6:00
Kylanti vokalo žvaigždė Lina Dambrauskaitė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kylančiai vokalo žvaigždei sopranui Linai Dambrauskaitei, persikūnijimų meistrei, nesvetimas ir princesės, ir maištaujančio paauglio amplua. Kovo 29-ąją Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje ji koncertuos su Lietuvos kameriniu orkestru ir austrų dirigentu Georgu Marku.

Jauna solistė žada klausytojams tikrą puotą – dviejų dalių koncertą, per kurį skambės šventiška ir ištaiginga muzika: arijos iš Georgo Friedricho Handelio, Wolfgango Amadeuso Mozarto operų, Josepho Haydno kūriniai.

Kaip solistė L. Dambrauskaitė debiutavo 2015-ųjų birželį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) – atliko Barbarinos vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. „Pirmasis operinis personažas tiko man. Buvo emociškai šviesus, linksmas. Jaučiausi patogiai, pavyko išvengti papildomo streso. Įtampos debiutantui netrūksta: turi ne tik dainuoti, bet ir gerai atlikti visas režisūrines užduotis, tiksliai perteikti mizanscenas“, – aiškino 24-erių muzikė.

„Pirmiausia atsirado meilė muzikai, paskui – noras ją išgyventi ir atiduoti pasauliui.“

Įkūnijo paauglį

Pašnekovės manymu, kuo skirtingesni, sudėtingesni vaidmenys, tuo daugiau aptinki savo viduje įdomių dalykų. Iš visų sukurtų personažų kol kas daugiausia pastangų pareikalavo paauglio Injolio vaidmuo Claude'o Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, kurią režisavo Dalia Ibelhauptaitė. „Tamsus, visiškai svetimas man veikėjas. Reikėjo daug laiko, kad rasčiau giją, siejančią su Injoliu. Teko prisiminti ne pačias linksmiausias gyvenimo akimirkas, – pasakojo solistė. – Dalia – reikli režisierė, kankino mane… Tačiau rezultatas nudžiugino – atsiskleidžiau, pasijutau laisva kaip dainininkė, aktorė.“

L. Dambrauskaitė įsitikino, kad įkūnyti paauglį ne taip paprasta. Tai metas, kai jaunuoliai ieško savęs, yra draskomi abejonių, nepasitikėjimo savimi, įvairių baimių, net agresijos.

Paklausta, koks vaidmuo jai vienas mėgstamiausių, įsimintiniausių, solistė išskyrė Semelę. „Tai istorija apie jauną mergaitę, patyrusią pirmąją meilę. Tarsi būtų Džuljetos versija“, – teigė Lina.

George'o Friderico Handelio „Semelė“, režisuojama Viliaus Malinausko, atgimė Baroko operos teatre. „Tai pats didžiausias vaidmuo – dešimt arijų, ilgiausias laikas scenoje. Abejojau, ar sugebėsiu fiziškai atlaikyti tokį krūvį. Bet pavyko peržengti savo ribas. Džiaugiuosi tuo, – prisipažino operos solistė ir pridūrė, kad visi vaidmenys jai yra ypač brangūs: – Kaip sakoma, lyg mano vaikai.“

Nugalėjo muzika

Lina gimė Klaipėdoje. Mieste prie jūros praleido pirmus trejus gyvenimo metus, vėliau su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Mergina iki šiol jaučia sentimentų pajūrio kraštui – jis beveik toks pat artimas kaip sostinė. Traukia sugrįžti.

Baigusi pradinę mokyklą būsimoji dainininkė išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus jėzuitų gimnazijos penktą klasę. „Pirmi stojamieji gyvenime, ir jie nesibaigia iki šiol“ , – juokavo L. Dambrauskaitė.

Muzikų dukrai (mama Nadežda – muzikos teoretikė, tėtis Artūras – chorvedys – aut.) buvo leista pačiai rinktis savo gyvenimo kelią. „Tėvai norėjo, kad būčiau gydytoja ar įgyčiau kitą žemišką specialybę, neskatino sekti jų pėdomis, – kalbėjo solistė. – Tačiau išėjo priešingai: nuo penkerių lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, aštuntoje klasėje – ir chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“ (mokytoja Jūratė Vizbaraitė).“

Dainuodama „Liepaičių“ chore L. Dambrauskaitė dalyvavo operos „Borisas Godunovas“ pastatyme LNOBT. Ši patirtis paliko neišdildomą įspūdį. „Pirmasis susidūrimas su tikra operos scena, intymi pažintis su opera giliai įsirėžė į atmintį, – dalijosi įspūdžiais Lina. – Užplūdo žiūrovų emocijos, patirtas jausmas sukėlė priklausomybę scenai. Akivaizdžiai suvokiau – noriu dainuoti.“

Tėvai dėl dukros ketinimo tapti profesionalia dainininke nedžiūgavo, tačiau ilgainiui susigyveno. „Tėtis greičiau apsiprato su šia mintimi. Kad sužinotų, ar turiu balsą, galimybių įstoti, nuvedė į konsultaciją pas dainavimo pedagogę profesorę Sigutę Stonytę, dabartinę mano dėstytoją“, – prisiminė solistė.

Kaip vieną galimų profesijų L. Dambrauskaitė buvo numačiusi rinktis kriminalistinę psichologiją. „Turėjau planą B, bet nelabai norėjau jo imtis, – šypsodamasi prisipažino mergina. – Tikėjausi studijuoti dainavimą, ir, ačiū Dievui, pavyko. Pirmiausia atsirado meilė muzikai, paskui – noras ją išgyventi ir atiduoti pasauliui.“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrė įstojo į prestižinę Londono karališkosios akademijos operos studiją. „Mokysiuosi visą gyvenimą, kasdien, – įsitikinusi sopranas L. Dambrauskaitė. – Dabar pats geriausias laikas tobulinti vokalinę techniką, krautis muzikinį bagažą, mokytis kuo daugiau dainų, arijų, operų vaidmenų. Reikia laiko balsui subręsti, kad jausčiausi tvirtai teatro aplinkoje.“

Pašnekovės manymu, sprendimas išvykti iš šalies – paskata judėti pirmyn ir tobulėti. „Atsiras visai kitokia meilė savo gimtinei, kitoks vertinimas ir branginimas to, ką turėjai. Ryšys su šeima labai stiprus. Galbūt atstumas padės jį dar labiau sustiprinti?“ – svarstė dainininkė.

„Esu svajotoja, leidžianti sau drąsiai įsivaizduoti tokius dalykus, kurie sunkiai įtikimi.“

Svajonių vaidmenys

Sakoma, kad svajonės – tai žmogaus veržimasis į priekį, visos jo viltys, visos paslaptys. Kartais svajonės atrodo neįmanomos, tačiau kai sutelkiame visas galias, jos tampa neišvengiamos.

Lina turi daug svajonių. Svarbiausios jų – kad artimieji būtų sveiki, kad jiems viskas gerai klotųsi. „Kai svajonių daug, yra tikimybė, jog kai kurios ims pildytis, – sakė ji. – Esu svajotoja, leidžianti sau drąsiai įsivaizduoti tokius dalykus, kurie sunkiai įtikimi.“

Ką žmogus šiandien įsivaizduoja, tą vėliau įgyvendins. „Tikiuosi, gyvenimas nuves prie svajonių vaidmenų: pavyks įkūnyti Zerbinetą Richardo Strausso operoje „Ariadnė Nakse“. Galbūt po kokių dvidešimties metų Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ atliksiu pagrindinį Liučijos vaidmenį... – vylėsi solistė. – Po truputį tam rengiuosi. Kai kurias ištraukas iš tų operų jau „krapštau“, mokausi.“

Linos aistra – kelionės. „Man pasisekė, kad turėjau galimybių aplankyti Kiniją, Pietų Korėją, Vietnamą, Tailandą. Tačiau didžioji dalis pasaulio dar nepamatyta“, – atsiduso ji.

Laisvalaikiu L. Dambrauskaitė susitinka su draugais, mėgsta žiūrėti filmus, skaityti knygas. Mergina, užaugusi su istorijomis apie Harį Poterį, prisipažino esanti fantastinės literatūros gerbėja. Jos manymu, neseniai perskaityta Haruki Murakami knyga „Kafka pakrantėje“ – paveikus ir paslaptingas kūrinys. Ant spintelės prie lovos dabar laukia eilės Umberto Eco „Rožės vardas“. „Man artimi svetimi pasauliai. Renkuosi tas knygas, kurios nukelia į kitą laiką, vietą, leidžia pabėgti nuo realybės. Dainuodama nuolat bendrauju su publika, išlieju emocijas... Reikia laiko pabūti vienai, susidėlioti iš mažų gabaliukų, nusiraminti. Įgavusi naujų jėgų, vėl einu dalyti savęs“, – neslėpė Lina.

Įkvėpimo dainininkė semiasi iš aplinkos: šeimos, žmonių, su kuriais tenka dirbti, kasdienio gyvenimo. „Kai priešais matai akivaizdų įrodymą, kad įdėtos pastangos atsiperka, pradedi ir iš savęs daugiau reikalauti. Jei nesiseka – keliesi, bandai iš naujo“, – atviravo solistė.

Kai kuriems žmonėms muzika yra tapusi darbu. „Tikiuosi, man taip niekuomet nenutiks. Manau, kad kiekvieną kartą atlikdamas tą patį kūrinį gali ką nors jame pakeisti. Svarbiausia – niekada nepamiršti ieškoti“, – pabrėžė L. Dambrauskaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"