Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Komercija ir kokybė - ar tai suderinama

 
Knyga niekada nebuvo ir nebus tokia paklausi prekė, kaip, tarkim, bulvių traškučiai ar vaisvandeniai.
Knyga niekada nebuvo ir nebus tokia paklausi prekė, kaip, tarkim, bulvių traškučiai ar vaisvandeniai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gegužės 7 dieną buvo minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ta proga Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija (LiMViLA) surengė konferenciją „Ar mes gyvename komercinės cenzūros laikais?“ Aptartos aktualijos ir problemos, kylančios leidėjams, rašytojams, autoriams, vertėjams, bibliotekininkams, akademinei visuomenei ir skaitytojams. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) pristato per konferenciją skaitytą pranešimą.

Nuo pat įkūrimo vienas pagrindinių LLVS tikslų buvo ir tebėra skatinti profesionalaus vertimo meną, sudaryti sąlygas savo narių profesiniam tobulėjimui, puoselėti meninio vertimo teoriją ir praktiką, ugdyti literatūros vertimo ir verstinės literatūros kokybės sampratą. Siekdama šių tikslų sąjunga per dešimt veiklos metų surengė daugybę seminarų ir paskaitų vertėjams, tobulinimosi kursų ir konkursų tiems, kurie dar tik pradeda eiti vertėjo keliu. Kadangi nei Vilniaus universitete, nei jokioje kitoje aukštojo mokslo įstaigoje grožinės literatūros vertėjai nėra rengiami, LLVS rūpi ir vertėjų edukacija. Tačiau šiandien aiškiai matome, kad profesionalių vertėjų, siekiančių versti aukštąją literatūrą, o ne vien komercinius meilės romanus ar detektyvus, leidykloms reikia vis mažiau.

Leidykla grasina teismu

Pranešimo autorė, LLVS valdybos narė K.Kazijevaitė-Astratovienė. / Vlado Braziūno nuotrauka
Pranešimo autorė, LLVS valdybos narė K.Kazijevaitė-Astratovienė. / Vlado Braziūno nuotrauka

Dauguma profesionalių literatūros vertėjų ne tik gerai verčia – jie tampa kurios nors šalies literatūros ekspertais, nuolat skaitančiais naujai išleistas knygas užsienio kalba ir galinčiais pasiūlyti leidykloms vertingų kūrinių. Jų pasiūlymai dažnai lieka neišgirsti. Dėl suprantamų priežasčių – leidėjams neapsimoka tokius kūrinius leisti. Gera literatūra kur kas mažiau perkama. Be to, ją ir išversti trunka ilgiau. Pripažinti vertėjai, aišku, už savo darbą nori gauti deramą atlygį. Ne mažiau svarbu ir tai, kad patyrę vertėjai nėra linkę pasirašyti sutarčių, kurios šiurkščiai pažeidžia jų teises. Taigi kad literatūros vertėjas būtų paklausus rinkoje, jis turėtų pasižymėti maždaug tokiomis savybėmis: būti nepatyręs, versti itin greitai, pernelyg nesukti sau galvos nei dėl vertimo, nei dėl kūrinio kokybės, nesigilindamas pasirašyti jam siūlomą sutartį, jokiu būdu nesiderėti dėl atlygio. Žinoma, spalvas kiek sutirštinu, bet vis dėlto šis paveikslas labai tikroviškas. Tik įdomu, kokį tekstą šitoks vertėjas pateikia? Kita vertus, argi tai svarbu, jei komercija lemia daugiau nei kokybė?

Pagrindines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria literatūros vertėjai Lietuvoje, galima apibendrinti taip: menkos galimybės leidėjams įsiūlyti versti ir leisti gerą literatūrą; pernelyg maži atlyginimai už darbą; vertėjų teises pažeidžiančios sutarčių sąlygos.

Norėčiau išsamiau aptarti trečiąjį punktą arba literatūros vertėjų sutarčių sąlygas. Šiemet, siekdama atkreipti dėmesį į didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, LLVS skyrė Antipremiją leidyklai „Nieko rimto“ – ji buvo „apdovanota“ už nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais: kategorišką reikalavimą, kad autorius neatlygintinai ir visiems laikams perleistų visas išimtines savo, kaip autoriaus, turtines teises į Kūrinį be galimybės jas kada nors atgauti, bei už leidyklos sau pasiliekamas „neribotas paviešinimo ir Kūrinio pritaikymo priemones”. Trumpai priminsiu, kad Antipremija jau daugiau nei aštuonerius metus skiriama už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą, ja siekiama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą bei ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą.

Šiuo metu leidykla „Nieko rimto“ grasina LLVS teismu ir reikalauja skubiai nurodyti pavardes vertėjų, kurie išdrįso prabilti apie jų teises pažeidžiančias sutarties sąlygas. Leidykla motyvuoja tuo, kad sutartyje yra punktas, nurodantis, esą sutarties sąlygos konfidencialios – taigi vertėjas, ryžęsis apie tai kalbėti viešai, rizikuoja atsidurti teisiamųjų suole. Tokiu atveju vertėjas, žinoma, negalėtų ir pats kreiptis į teismą ar apskritai į teisininkus dėl minėtos sutarties sąlygų arba kad ir dėl laiku nesumokėto atlygio – juk visais atvejais jis turėtų trečiajai šaliai parodyti sutartį, taigi pažeisti minėtąjį konfidencialumo reikalavimą. Iš tiesų tai reiškia, kad bet kiekvienas autorius, pasirašęs tokią sutartį, lieka visiškai beteisis – tik nuolankus sutarties sąlygų vykdytojas, negalintis ne tik savęs apginti, bet netgi viešai pareikšti, kad yra išnaudojamas.

LLVS požiūriu, toks konfidencialumo reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuri įtvirtina žmogaus teisę laisvai reikšti nuomonę. Be jokių abejonių, vertėjai privalo gerbti leidėjų komercines paslaptis, tačiau visa sutartis nuo pradžios iki galo niekaip negali būti komercinė paslaptis. Grįžtant prie minėto sutarties punkto, už kurį leidykla „Nieko rimto“ buvo nominuota Antipremijai, reikia atkreipti dėmesį, kad nors laikotarpis, kuriam autorius perduoda leidyklai turtines teises į kūrinį, yra autoriaus ir leidėjo susitarimo reikalas, egzistuoja tarptautiniai standartai, pagal kuriuos turtines teises rekomenduojama perduoti ne daugiau kaip penkeriems metams, be to, apribojant Kūrinio paviešinimo priemones. Kaip vieną iš tokių standartų galėtume nurodyti Europos literatūros vertėjų asociacijų tarybos (CEATL), vienijančios 34 literatūros vertėjų asociacijas iš 28 Europos šalių, sudarytą Heksalogą, arba 6 įsakus Europos literatūros vertėjams. Žinoma, reikia pabrėžti, kad anksčiau minėtas sutarties punktas tėra pavyzdys, atskleidžiantis bendrą tendenciją.

Vertimai - niekieno?

Jei jau prabilome apie autorių teisių pažeidimus, niekaip negalima nutylėti ir elektroninės leidybos temos. Kaip žinia, mūsų šalyje tai palyginti naujas dalykas, taigi kol kas nėra parengta skaitmeninės kūrinio kopijos teisinė bazė; neparengta ir tiksli skaitmenintų kūrinių panaudos apskaita ir atlygio autoriams už jų kūrinių skaitmeninių kopijų panaudą sistema. Šiuos dalykus turėtų inicijuoti Lietuvos autorių teisių gynimo agentūra. Kad ir kaip būtų, skaitmeninimo procesas jau vyksta, o mes, literatūros vertėjai, neretai susiduriame su reikalavimu neatlygintinai arba už simbolinį honorarą perleisti šią teisę. Štai, pavyzdžiui, prieš kelerius metus pono Gedimino Navaičio labdaros fondo elektroninėje bibliotekoje buvo paskelbti keli mūsų sąjungos narių vertimai. Ne tik be jokio užmokesčio, bet ir neatsiklausus autorių teisių turėtojų. O Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai pradėjus vykdyti literatūros skaitmeninimo projektą, autoriai ne juokais sunerimo – buvo paprašyta leisti skelbti jų kūrinius internete, t. y. padaryti juos viešai prieinamus visiems laikams, tačiau honorarai už tai nebuvo numatyti. Tiksliai šią padėtį įvardijo poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas: „Tikrai nemanau, kad toks M.Mažvydo bibliotekos darbuotojų elgesys yra piktybinis. Tai veikiau atspindys pasąmoninio mūsų visuomenės nusiteikimo, kad šitie „daiktai“, t. y. literatūros kūriniai ar jų vertimai, yra niekieno, visų. Todėl tie „daiktai“ – visiems už dyką!“

LLVS pritaria nuomonei, kad toks elgesys veikiausiai tėra nesusipratimas, o ne gerai apgalvotas būdas apvogti autorius. Juk bibliotekoms tenka itin svarbi misija – užtikrinti geros literatūros sklaidą. Kaip tik biblioteka, mūsų akimis žiūrint, privalo būti ta vieta, kur kokybė svarbiau nei komercija. Juk tai ne verslo organizacija, o valstybės finansuojama institucija. Labai gaila, bet, atrodo, realybė yra kitokia. Mums gerai žinoma tendencija, kad knygų, lavinančių skaitytojo skonį, teikiančių klasikinį išprusimą, bibliotekos užsako vos po vieną egzempliorių, užtat pramoginės, populiariosios literatūros – gerokai daugiau. Bibliotekininkai savo poziciją gina tuo, esą skaitytojams aukšto meninio lygio knygos yra nesuprantamos, jiems reikia pigaus romano, o bibliotekoms - įspūdingesnės skaitytojų ir lankytojų statistikos. Bibliotekų darbuotojus galima suprasti – siekiama kiekybės, didesnio atgarsio, kuris užtikrintų finansavimą. Nes kaip tik tokius prioritetus iškelia Kultūros ministerija. O juk būtent ji turėtų būti labiausiai suinteresuota skaitytojų lavinimu, jų meninio skonio ugdymu ir aukštojo meno sklaida.

Švedų ir vokiečių patirtis

Skaitymo naudai įrodyti buvo atlikta nemažai tyrimų, patvirtinančių, kad skaitymas ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, dėmesio koncentraciją, skatina protinę veiklą, lavina vaizduotę, kalbos įgūdžius, atmintį, kūrybiškumą. Tačiau juk svarbiausia – ką skaitome. Vargu ar minėtą poveikį daro menką meninę vertę turinti literatūra arba prastas, netaisyklingas tekstas. Siekdama padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, skatinti skaitymą ir diskusijas, LLVS šiemet penktus metus iš eilės vykdo projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“. Kompetentingi ekspertai kasmet sudaro šiuolaikinės literatūros knygų ir klasikos sąrašą. Pastebime, kaip per penkerius metus sparčiai mažėja vertingų knygų. Kasmet ekspertai gauna vis mažiau skaityti. Kodėl? Leidyklos nesuinteresuotos leisti gerų knygų. Viena priežasčių ir ta, kad stambus knygų rinkos pirkėjas ir rėmėjas – Lietuvos bibliotekos – mieliau renkasi populiariąją literatūrą. Manome, kad jei visos bibliotekos kauptų privalomą geros literatūros fondą, pajustume deramą paramą vertingai knygai. Likę pinigai tegul būna skiriami meilės romanams. Tokia praktika pasaulio bibliotekose įprasta. Tačiau svarbiausia, matyt, tai, kad nėra bendros bibliotekų fondų komplektavimo politikos, kurią turėtų formuoti Kultūros ministerija.

Menas ir kultūra niekada nebuvo ir nebus tokia paklausi prekė, kaip, tarkim, bulvių traškučiai ar vaisvandeniai. Todėl jei gera knyga neranda kelio pas skaitytoją dėl komercinių priežasčių, pirmiausia turėtų susirūpinti valstybė. Kaip tik jai turėtų rūpėti, kokia literatūra leidžiama ir skaitoma. Kita vertus, ir leidėjai, ir vertėjai, ir bibliotekininkai yra knygų rinkos dalyviai, jie dalijasi atsakomybe už verstinės literatūros kokybę, tačiau nė vieno jų interesai neturėtų nukentėti. Kad tai neliktų tik skambūs žodžiai, norėčiau pateikti žinių apie kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui, Švedijos rašytojų ir literatūros vertėjų sąjunga yra pasirašiusi susitarimą su leidėjais. Jame apibrėžiamos standartinės sutarties sąlygos ir minimalūs atlyginimų dydžiai. Mes pasidomėjome, kaip jiems pavyko to pasiekti. Atsakymas paprastas: Švedijoje remiamos tik tos verstinės knygos, kurios atitinka vertimo kokybės standartą, t. y. išverstos Švedijos literatūros vertėjų sąjungos narių, ir išverstos pasirašius standartinę sutartį. Be to, bibliotekos įpareigojamos užsakyti tam tikrą skaičių tokių knygų. Kitas pavyzdys. Šių metų balandžio 1 dieną Vokietijos literatūros vertėjų sąjunga ir kelios Vokietijos leidyklos pasirašė susitarimą, apibrėžiantį taisykles, kuriomis remiantis turi būti mokami vienkartiniai ir procentiniai atlyginimai literatūros vertėjams. Jis laikomas itin svarbiu gerinant literatūros vertėjų finansinę ir socialinę padėtį. Pirmiausia todėl, kad šiuo susitarimu bus galima remtis teisme, jei kils tokia būtinybė – tai bus svarus argumentas, kad vertėjo teisės pažeistos, nes dabar atlyginimų dydžiai ir kitos mokėjimo sąlygos yra aiškiai apibrėžtos. Tai jau nėra vien vertėjo ir leidėjo susitarimo reikalas – tokiu atveju, kaip žinia, leidėjas paprastai būna stiprioji pusė, galinti diktuoti savo sąlygas. LLVS tikslas – pasiekti tokį ar panašų susitarimą su Lietuvos leidėjais ir patvirtinti standartinę sutartį. Tikime, kad jei mūsų bendras tikslas – kokybiška verstinė literatūra, jį tikrai įmanoma pasiekti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"