Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Kultūrų raiškos įvairovė – darnesnės visuomenės link

2016 03 21 13:30
Dr. Jakaterina Lavrinec pristato miesto bendruomenių kūrybinių erdvių vystymo projektą Organizatorių nuotraukos

Kuriame ne tik meno kūrinius, bet ir santykius, bendruomenę, verslą, technologijas, taisykles, politiką. Nuolat esame kūrimo, socializacijos procese. Pasak Kanados kultūrų įvairovės koalicijos direktoriaus ir Tarptautinės kultūrų įvairovės koalicijų federacijos generalinio sekretoriaus Charlesas Vallerand, svarbiausia yra kultūros teikiama socialinė vertė, o ją galima gauti tik į kultūros vystymosi procesą įtraukus skirtingus valstybės sektorius.

Praeitą savaitę Lietuvoje pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs kanadietis Kultūros ministerijoje diskutavo apie 2006 metais Lietuvoje patvirtintą UNESCO konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo. Generalinis sekretorius pasidalijo patirtimi įgyvendinant šią konvenciją Kanadoje, diskutavo apie praktinį jos taikymą darnaus vystymosi kontekste.

„Svarbiausia yra ne ekonominis rezultatas, nauda. Svarbiausia – socialinė nauda, teigiami rezultatai visai visuomenei – ką naujo sukūrėme, kiek kūrybiškų žmonių išauginome, kiek įvairių kultūrinių grupių sujungėme, ar suteikėme galimybių pilietinei visuomenei susiburti, kalbėtis, vystytis, kaip skatinome žmones būti aktyviais, atsakingais, kūrybiškais“, – dėstė Ch. Vallerand.

Kanados kultūrų įvairovės koalicijos direktorius ir Tarptautinės kultūrų įvairovės koalicijų federacijos generalinis sekretorius Charlesas Vallerand.

Mokymasis visą gyvenimą

Į spektaklių, meninių performansų kūrimą įtraukdami neįgalius asmenis, didiname jų įsitraukimo lygį visuomenėje ir keičiame žmonių požiūri į juos. Švietimo įstaigose organizuodami kūrybinius užsiėmimus su kultūros profesionalais, ugdome kultūros industrijoms reikalingus specialistus. Be to, skatinamas kūrybiškas požiūris į mokslą tarp moksleivių labiau įtraukia vaikus į mokymosi procesą ir daro jį ne tokį nuobodų, formalų. Visų taip vengiamą ir pavojingiausiu laikomą miesto rajoną galime paversti saugia vieta gyventi, suburdami vietos bendruomenę kūrybiškose dirbtuvėse. Taip leisdami geriau pažinti ne tik vienas kitą, savo aplinką, megzti draugiškus ryšius, bet ir dar geriau pažinti save. Pasak generalinio sekretoriaus, kultūra yra socializacijos procesas, tai lyg mokymasis visą gyvenimą, todėl kultūros politika turi būti orientuota į ateitį, dabar kuriamos taisykles, nuostatos, turi pasitarnauti ateityje mūsų vaikams.

„Kultūra padeda augti ir vystytis visuomenei, tobulėti žmonėms. Kultūra padeda augti žmogiškajam kapitalui. Tik išugdę kūrybingus žmones, kūrybingą, mąstančią, supratimą turinčia visuomenę, galime siekti ir gauti ekonominės naudos, kurios visada siekia ir reikalauja valdžia“, – sakė Ch. Vallerand. Būtent norėdami gauti vaisių ir „užauginti“ ekonominę naudą, turime investuoti į tos naudos kūrėjus – menininkus, įvairius kultūros profesionalus.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė, dr. Audronė Brazauskaitė.

Sujungti įvairias kultūras

Vienas esminių UNESCO konvencijų principų – skatinti kultūros raiškos įvairovę, turint omenyje ne tik skirtingas meno raiškos formas, skirtingą kultūrinių produktų turinį ir jų įvairovę, bet ir apskritai, skirtingų tautų kultūras. Kanadoje kalbama dvejomis oficialiomis – prancūzų ir anglų kalbomis, be jų šalyje dar egzistuoja 200 kalbų, yra daugiau nei 25 tūkstančiai emigrantų, į jos demografinę sudėti įeina daugiau nei 12 skirtingų tautų, o vienoje iš prancūzakalbės Kanados provincijų – Kvebeke – gyvena aborigenų tautinė mažuma. Pasak C.Vallerand, būtent jo šalyje konvencija yra ypatingai reikalinga, skiriama labai daug dėmesio. Labai svarbus yra kultūrų susikalbėjimas, gebėjimas susijungti, įvairių meninių kultūrų raiškos formas integruoti vienoje valstybės kultūroje. Generalinio sekretoriaus manymu, nors daugelis imigraciją mato kaip trūkumą, iššūkį šaliai, vis dėlto kūrybiškai integravus naujas kultūras, jos gali pasitarnauti visuomenei.

Jis pasidalijo savo šalies patirtimi, kai, pasitelkiant skaitmenines kultūrinės raiškos priemones, Kvebeko provincijoje gyvenančiai aborigenų tautai pavyko išspręsti socialines problemas. „Kvebeko aborigenų tautos jaunuolių savižudybių skaičius buvo milžiniškas, niekas nesuprato kodėl tai vyksta. Ten gyvenantis jaunimas neturėjo jokių įgūdžių, darbo, gyveno vargingai. Tai padėjo išspręsti įkurta ne pelno siekianti organizacija „Wapikoni Mobile“. Ji globojo aborigenų jaunimą ugdydama audiovizualinę jų kūrybą, taip sukurdama jiems darbo vietų kino industrijoje. Jaunimas švietėsi, lavino įgūdžius. Atsirado daugiau dirbančio jaunimo. Ir nepatikėsite, savižudybių skaičius ženklai sumažėjo“, – pasakojo Ch. Vallerand.

Projekto „Kūrybinės partnerystės“ organizatorė Milda Laužikaitė.

Turime puikių pavyzdžių ir Lietuvoje

Diskusijoje buvo pristatytos ir Lietuvos patirtys skatinant kultūros raiškos įvairovę skirtingose visuomenės srityse. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė, dr. Audronė Brazauskaitė dalijosi patirtimi vykdant projektą „Menininkų ir neįgaliųjų socialinės sąveikos tarpdisciplininio meno kontekstuose“ kartu su kompozitore Snieguole Dikčiūte. Įvairiose miesto vietose jos kūrė socialinius, meninius performansus su neįgaliaisiais asmenimis. Pasak lektorės, galbūt konkrečių, apčiuopiamų rezultatų nebuvo pasiekta, bet jų rengiami meniniai užsiėmimai padėjo neįgaliesiems sustiprinti pasitikėjimą savimi, jaustis saugesniais visuomenėje, formuoti meninius įgūdžius. Buvo tokių dalyvių, kurie projekto pradžioje net nekalbėdavo, o galiausiai taip įsidrąsino, jog pradėjo deklamuoti net eilėraščius.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorė Aušra Lisauskienė, pristatydama savo studentų socialinio grafino dizainų darbus, teigė, kad tiek ji, tiek jos kolegos skatina studentus ir siekia su jais kurti socialinę vertę turinčius kultūros produktus ar prekes. Juk paprastai prekės skatina vartotojiškumą, visuomenės komercialėjimą. VDA vengia komercinių dizaino produktų kūrimo. Kultūrą turi atitraukti mus nuo vartotojiškumo, menininkai, pasitelkdami kūrybą, gali padėti tai padaryti.

Mitą, kad Šnipiškių mikrorajonas yra nepatrauklus ir nesaugus gyventi, paneigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė, dr. Jekaterina Lavrinec. Jį įgyvendino projektą, kuriuo siekė miesto bendruomenes įtraukti į kūrybinių erdvių vystymą. „Dažnai vyrauja nuomonė, jog sukūrus, pastačius naują objektą kur nors mikrorajono viešoje erdvėje, jis bus iškart nuniokotas, ir vandalizmo lygis pakils dvigubai. Tačiau, pavyzdžiui, Šnipiškėse vietiniams gyventojams iš smulkių medinių detalių pastačius eglutę, niekas jos nelietė, ir ji vis dar stovi. Priešingai, eglutė subūrė žmonių, norinčių ją prižiūrėti, saugoti“, – sakė dr. Jekaterina Lavrinec. Ji organizavo daug įvairių kūrybinių užsiėmimų vietiniams Šnipiškų gyventojams. Rezultatai teigiami – žmonės ne tik artimiau susipažino su savo kaimynais, jie pradėjo jaustis saugesni savo rajone, suprato, kad jų indelis yra labai reikšmingas formuojant patrauklesnį, saugesnį rajono įvaizdį.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė, dr. Jekaterina Lavrinec.

Anot projekto „Kūrybinės partnerystės“ organizatorės Mildos Laužikaitės, kultūros profesionalų kaip kultūros tarpininkų vaidmuo yra esminis siekiant darnaus vystymosi ir kultūrinės raiškos įvairovės. Projektas inicijavo kūrybiško mokymo programą daugiau nei 138 Lietuvos mokyklų, kuriose programą vykdė daugiau nei 200 kultūros srities specialistų – kino režisierių, žurnalistų, interjero, mados, grafikos dizainerių, aktorių, skulptorių, geologų, šokėjų, garso, kvapų specialistų ir t. t. Būtent specialistai neturėtų apsiriboti tik savo sritimi, pasitelkdami savo kūrybinius įgūdžius ir padedami juos vystyti kitose visuomenės gyvenimo srityse, jie gali prisidėti prie reikšmingų pokyčių. Pasak M. Laužikaitės, pasibaigus projektui, daug jame dalyvavusių kuriančių žmonių suprato, kad savo veikla jie gali veikti socialinėje erdvėje, ir veikti prasmingai, prisidėti prie socialinės visuomenės gerovės kūrimo.

Nereikia bijoti konvencijų

Pasak Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės Mildos Valančiauskienės, mes kartais vengiame konvencijų ar kitų formalių dokumentų, nors iš tiesų, kartais tai – vienintelis kelias pasiekti teigiamų pokyčių.

„Žmonės dažnai bijo konvencijų, vertybinių konspektų, manydami, kad ten – daug politinių sprendimų, nuostatų. Išties konvencijų nereikia bijoti, o ypač šios konvencijos. Ji gali padėti prigyti darnaus vystymosi koncepcijai Lietuvoje, kuri, mano nuomone, dar nėra pakankamai prijaukinta, įsitvirtinusi. Ši konvencija – tai lyg techninis dokumentas, pilnas gairių, nuorodų apie pasaulio bendruomenių patirtis, kurios gali mums parodyti kryptis ir padėti užsiimti darniu kultūros vystymuisi čia, Lietuvoje, ir pasiekti gerų rezultatų“, – sakė M. Valančiauskienė.

Lietuvos kino centro direktoriaus, Lietuvos atstovo UNESCO konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo tarpvyriausybiniame komitete Rolando Kvietkausko teigimu, konvencija yra vienas iš nedaugelio globalių dokumentų, instrumentų, įgyvendinamų ir veikiančių praktiškai.

Lietuvos kino centro direktorius, Lietuvos atstovas UNESCO konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo tarpvyriausybiniame komitete Rolando Kvietkauskas.

„Ši konvencija turi praktinio veikimo mechanizmus. Reguliarus tų mechanizmų vertinimas daro įtaką tiek nacionalinių politikų lygmenyje, tiek regioniniame bendradarbiavime, tiek ir tarpvalstybinėse sutartyse. Tai yra viena iš konvencijų, kurioje noriai dalyvauja ir Europos Komisija. Nuo 2007 metų Lietuva gana aktyviai dalyvauja tiek konvencijos valdymo organų veikloje, tiek vykdydama įvairias kultūros ar kitų sričių, susijusių su kultūra, reformas. Kas ketverius metus konvencijos šalys turi parengti ataskaitas apie atliktus darbus ją įgyvendinant. Visi puikiai žinome, kad dažnai ataskaitų rašymas būna formalus, kartais net keblus, nepatrauklus procesas. Šiuo atveju man įdomiausia tai, kad ataskaitos rašymas būna ne tik įrodymas, kad mes kai ką nuveikėme, bet ir praktiškas dalykas, savotiškas viešosios politikos ir analizės įrankis, padedantis ne tik atsiskaityti, bet ir analizuoti, reflektuoti, įvertinti ir teikti pasiūlymus net nacionaliniame lygmenyje“, – teigė R. Kvietkauskas.

Pasak generalinio sekretoriaus, Lietuva eina geru, teisingu keliu, ir kultūrų raiškos įvairovės vystymosi atžvilgiu, galima pamatyti realių, atitinkamų rezultatų, pasiekimų, įgytų patirčių, o ne tik oficialių pareiškimų. Ch. Vallerand teigimu, tai puikiai atspindi Lietuvos ataskaita ir diskusijos metu pateiktos Lietuvos patirtys, kurios rodo, kad stipriai orientuojamės į socialinę kultūros vertę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"