Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Literatūriniai mitai apie laikinąją sostinę

 
2015 02 16 11:00
Autobuso katastrofa potvynio metu, 1931 m., Kaunas
Autobuso katastrofa potvynio metu, 1931 m., Kaunas miestai.net nuotrauka

Penktadienio vakarą Signatarų namuose pristatyta pirmoji monografija apie tarpukario Kauną lietuvių literatūroje. Vilnietė Viktorija Šeina prisipažino, jog rašydama knygą pasidarė kauniete, o renginyje dalyvavę literatūrologai pabrėžė, jog jos darbas – dar vienas žingsnis apmąstant mūsų miestietiškąjį tapatumą.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) jaunesnioji mokslo darbuotoja V. Šeina pasakojo, jog kelias link knygos buvo ilgas, nors pats rašymas užtruko tik pastaruosius dvejus metus. Kur kas ilgiau tęsėsi tyrimo objekto ir būdo, kaip apie jį kalbėti, paieškos: „per tą laiką kai rašiau, pasidariau kaunietė, negaliu pasakyti, kad niekas nesieja su Kaunu“. Autorė sako įgijusi emocinį santykį su savo moksliniu objektu. Knygoje dedikacijos nėra, tačiau jei būtų, ji paskirtų knygą laikinajai sostinei, kurią tirti, kaip sako V. Šeina, buvo didelis malonumas.

Pirminis jos sumanymas buvo tirti lietuvių urbanistinę poeziją, didmiesčio refleksiją joje, tačiau vėliau apsistota ties laikinąja sostine, supratus, kad XX amžiaus viduryje randasi Kauno romanai, novelės, poemos: „ši knyga kilo iš noro pasidalinti minėtu atradimu su visais, kam įdomu, kaip kūrėsi ir kito literatūrinis tarpukario Kauno mitas“. Monografijoje nagrinėjama jo raida tarpukario, išeivijos, sovietmečio ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Analizė prasideda nuo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Miškinio poezijos, taip pat tyrinėjamos Birutės Pūkelevičiūtės eilės, Juliaus Kaupo pasakos Vytauto Sirijos Giros romanas „Raudonmedžio rojus“.

Vienu didžiausių atradimų autorei tapo tai, kaip politiniai lūžio taškai atsiskleidžia literatūroje. Tarpukariu, besiilgint amžinosios sostinės Vilniaus, Kaunas suprastas kaip nuopuolio miestas, tačiau sovietams okupavus Lietuvą jis pasidaro prarastuoju rojumi, dingsta visas prieš tai buvęs kriticizmas. Dar vienas lūžis įvyksta atkūrus Nepriklausomybę 1990-aisiais, kuomet reikėjo sovietmečiu ištrintą atmintį susigrąžinti. Prie Kauno grįžimo į kolektyvinę sąmonę prisidėjo tokie rašytojai kaip Markas Zingeris (romanas „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“, novelių rinkinys „Iliuzionas“), Marius Ivaškevičius (pjesė „Madagaskaras“), Gintaras Beresnevičius („Pabėgęs dvaras“), Judita Vaičiūnaitė savo poezija.

V. Šeina / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
V. Šeina / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Literatūrologas prof. Kęstutis Nastopka, kurio vaikystės atsiminimuose iškyla garsieji Kauno potvyniai, pabrėžė, jog semiotikos pradininkas Algirdas Julius Greimas pasiūlė žvelgti į miestą kaip į tekstą: miestas nėra daiktų suma, o daiktų ir žmonių sąveika, per kurią atsiranda jo reikšmė. Kauno sakytojas – žmonės, kūrę ir kuriantys miestą, nuo carinių architektų, negalėjusių statyti aukštesnių pastatų nei Kauno tvirtovė, iki šiandienos. Adresatas, kaip sako K. Nastopka, „pirmiausia yra kauniečiai – tikri ar užklydėliai“. Taigi apie Kauną kalba ne tik literatūra, bet ir jis pats savo gatvėmis. Taip pat profesorius atkreipė dėmesį, jog šviežiai pasižiūrėta į „Altorių šešėly“ kaip į Kauno romaną. Tarpukariu atsirado ir Kauno kaip mažojo Paryžiaus mitas. Nėra žinoma, kas sugalvojo šį terminą, tačiau K. Nastopka sako, kad neabejotinai kauniečiai: „mes įsisavinam Kauną. Laikinoji sostinė tampa mūsų vaizduotės, mąstysenos dalimi“.

Literatūros tyrinėtoja doc. Rita Tūtlytė atkreipė dėmesį, jog monografijoje galima rasti ne tik pasakojimą apie kintantį laikinosios sostinės vaizdinį literatūroje, bet ir daug archyvinių žinių, kultūrinės-istorinės medžiagos. Ji pasakojo, jog neretai turime jutimišką Kauno vaizdą: Nemuno potvyniai, Juozo Tumo-Vaižganto pamokslai iš Rotušės balkono, garlaiviai, plukdantys turistus, Karininkų ramovė su damomis, o damos su skrybėlaitėmis, S. Dariaus ir S. Girėno laukimas, 1941 metų birželio sukilimas ir t. t. V. Šeinos knygoje pateikiamas visuminis laikinosios sostinės paveikslas, užčiuoptas miestėjimas, lietuvių išėjimas iš kaimo. Pažiūrėta, kaip kūrėsi Kauno emblema ir kaip vėliau jos pagrindu kurti grožiniai tekstai. „Kartu tai knyga apie nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – teigia docentė.

Doc. R. Tūtlytė, dr. M. Kvietkauskas, V. Šeina, prof. K. Nastopka / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Doc. R. Tūtlytė, dr. M. Kvietkauskas, V. Šeina, prof. K. Nastopka / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Tai dar vienas žingsnis apmąstant mūsų tapatumą, ypač miestietiškąjį. Laikinoji sostinė joje užima ypatingą vietą“, – apie monografiją kalbėjo LLTI direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas. Iki 4-ojo dešimtmečio rūpėjo tik apgyvendinti buvusį gubernijos miestą su mediniais šaligatviais ir duobėtomis gatvėmis, o vėliau miestas pradedamas reflektuoti. Laikinoji sostinė, lyginant su prarastuoju Vilniumi, buvo besikuriantis pažangus metropolis, liberalaus kapitalizmo, funkcionalios architektūros erdvė. Kaunas sparčiai augo ir gyventojų skaičiumi, tuo tarpu Vilniuje būta demografinės recesijos.

Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas Antrojo pasaulinio karo metais rašytame straipsnyje „Pažinkime senąjį Vilnių“ apie dviejų miestų santykį rašo šitaip: „Nuolatos tenka patirti, kad dauguma mūsų tautiečių, gyvenančių Vilniuje ar jį aplankančių, yra linkę atiduoti pirmenybę Kaunui arba net Lietuvos provincijos miestams. Mat, mūsų a. a. bekono epocha suspėjo uždėti neišdildomą antspaudą mūsų kultūros įpročiams, vertinimams ir skoniui. Jeigu surinkti, pav., anketos būdu mūsų tautiečių nuoširdžias nuomones apie Vilnių, tai rastųsi, kad dauguomenės akyse Vilnius nesąs nei kultūringas, nei gražus miestas. Kreivos, raizgytos gatvelės, o, svarbiausia, – kauniečiams įprasto komforto stoka daugeliui sukelia neįveikiamos antipatijos. Pigus idealas tiesių meksfaltuotų gatvių ir moderniškų butų su visais patogumais tapo dargi estetiniu idealu: todėl, išskyrus paskirus jautresnius lankytojus, kuriuos išsyk sužavi senojo Vilniaus slėpiningas grožis, daugelis visiškai atsisako suprasti, kas yra gražaus šiame atsilikusiame, apleistame, nekomfortiškame mieste“. M. Kvietkauskas pabrėžė, jog šis dipolis yra produktyvus ir nebūtina pulti į tuščius ginčus, kuris miestas svarbesnis.

Knygą puošia ir nemaža vaizdinės medžiagos, kurioje atsispindi miesto kitimas nuo 1919 iki 1939 metų. Šalia nuotraukų iš Lietuvos centrinio valstybės, įvairių muziejų bei bibliotekų archyvų nugulė ir kadrai iš asmeninių rašytojų nuotraukų albumų – A. Miškinio dukters, V. Sirijos Giros sūnaus. Taip pat pirmąkart publikuojamos J. Kaupo Kauno senamiesčio pastelės, tapytos 1957-1964 metais, kabančios jo dukters namuose JAV.

Renginiui pasibaigus knygos autorė susirinkusiuosius kvietė pasivaišinti populiariausiu laikinosios sostinės gėrimu, be kurio tarpukariu neįvykdavo joks viešas priėmimas, šeimos ar valstybinė šventė. Tai XVI a. pabaigoje Radvilų dvare Nesvyžiuje apgyvendintų benediktinų sukurtas medaus ir žolelių likeris krupnikas. Jis kaip gastronominė Kauno emblema pasirinktas dėl savo lietuviškumo. Savo populiarumo metais būdavo dviejų rūšių – geltonas ir raudonas, įprastai patiekiamas su kava bei pyragaičiais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"