Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Maud Karlsson: tik šokdamas gali augti

 
Maud Karlsson performansas „Purple Dream I“. Organizatorių nuotrauka

Maud Karlsson karjerą pradėjo Stokholmo baleto akademijoje, vėliau dėstė Niujorko universitete, šoko Donaldo Byrdo trupėje. Grįžusi į Švediją, gerokai išplėtė savo veiklų lauką – šiuo metu Maud žinoma ne tik kaip neeilinė šiuolaikinio šokio dėstytoja, bet ir kaip performansų menininkė, dailininkė, filmų kūrėja – jos trumpametražis filmas „Her Self – a portrait“ buvo parodytas Kanų kino festivalyje. Savo pedagoginėje veikloje Maud Karlsson jungia šiuolaikinio šokio technikas su hatha jogos bei Afro šokių elementais.

Rugpjūčio 14–19 dienomis Maud lankysis Vilniuje, kur „Vasaros šokio mokyklos“ dalyviai turės galimybę pažinti savo kūno galimybes, patirti, kaip kūnas reaguoja, šokio procese pajungus balsą. Prieš prasidedant pamokoms, su dėstytoja kalbamės apie neįrėmintą šokį ir jos pačios kelią meno pasaulyje.

– Esate įvairių meno formų kūrėja. Ar vis dar įvardinate save kaip šokėją?

– Anksčiau vadindavau save šokėja, tačiau, kai prieš maždaug dvidešimt metų atsirado keletas nugaros problemų ir maniau, kad nebegalėsiu šokti, patyriau asmenybės krizę. Po šių įvykių retai įvardinu save kaip šokėją. Paprastai prisistatau kaip šokio, choreografijos bei menų srityse dirbantis žmogus. Atlikėja ar menininkė – tai būtų tiksliausi žodžiai.

– Kokį ryšį pastebite tarp dailės ir šokio kūrybos proceso?

– Pati daugiausiai dirbu su stambiais objektais – drobėmis bei skulptūromis, jiems kurti reikia daug fizinių jėgų. Beveik visada tapau rankomis, itin retai naudoju teptuką. Toks fizinis kūrybos procesas artimas šokiui, kuriame viskas taip pat kuriama judesiu. Idėjų gimimo procesas vizualiuosiuose menuose taip pat artimas choreografijai. Pirmiausia suformuluojamas aiškus tikslas, o tada prasideda laisvos formos darbas, improvizacija – tikslo vedama, priimu naujai kilusias idėjas, išmetu tas, kurios akivaizdžiai netinka kūriniui ar darbui. Tačiau tik atradusi konkretų tikslą, jaučiuosi pasirengusi kurti – ar tai būtų šokis, piešinys, tekstas, ar kas kita.

– Turite daugiau nei trisdešimties metų mokymo patirtį. Ar galite papasakoti apie savo kelią – kas atvedė prie to, ko mokote dabar?

– Mano specializacija – šiuolaikinis šokis, tačiau pirmosios mano šokio patirtys sietinos su džiazo ir Afro-Haičio šokiu. Niujorke devintojo dešimtmečio viduryje šokau pas Donaldą Byrdą, turėjusį baleto ir Cunningham´o šokio pagrindus, šiek tiek Afro šokio patirties. Kartais jis dirbdavo išskirdamas kūną į dvi dalis – viena jų turėdavo judėti pagal tradicinius aukšto lygio baleto technikos principus, o kita – pagal Afro motyvus (galvos ridenimas ratu, nugaros trūktelėjimai ir pan.). Tai nepaprastai sudėtingas iššūkis! Visa tai padarė didelę įtaką mano mokymams, netgi apšilimo stiliui – mėgstu pradėti tradiciniu šiuolaikinio šokio apšilimu ir palaipsniui pereiti prie to, ką matome Afro šokio pamokose. Iki šiol mano metoduose išliko tuomet susiformavusi „formos“, tėkmės ir atpalaidavimo samplaika.

Kai prasidėjo nugaros skausmai, turėjau atrasti naujas darbo su kūnu formas. Ėmiau užsiiminėti hatha joga – savo pamokose iki šiol naudoju su stuburu susijusius hatha jogos elementus. Šiais laikais tai nėra kažkas neįprasta, tačiau mano praktikoje tai buvo didelis pokytis.

– Koks jūsų požiūris į Vakaruose dėstomas jogos technikas ir mokytojus?

– Net nežinau, kaip atsakyti. Pati pradėjau mokytis hatha jogos todėl, kad mano kūnas nebegalėjo atlaikyti šokio pamokų. Tiesiog nėriau ir tyrinėjau. Daugiausiai sužinojau apie save, kai nuolat dirbau su sąmone, stebėjau save. Nestebėdamas negali keistis. Kai mano kūnas vėl pradėjo lengviau judėti, turėjau stotis ant kojų ir sukūriau pratimus, jungiančius jogą bei šokio technikas. Iš to kilo mano darbas su ištemptu kūnu – pati savo pratimus kartais įvardinu kaip ilgus tempimus ir jogą.

– Koks yra balso vaidmuo šiandieniniame šokėjo kūrybos procese? Ar Stokholmo baleto akademijoje mokėtės balso technikų?

– Baleto akademijoje mano studijų metais nebuvo jokių balso lavinimo paskaitų. Dėsčiau judesį Niujorko universiteto aktoriams – ten ir pradėjau vystyti savo darbo su kūnu ir balsu metodus. Taip sutapo, kad pradėjusi silpti kaip šokėja, panorau giliau nagrinėti savo kūną kaip pagrindinę išraiškos priemonę. Grįžau į Švediją ir iškart buvau pakviesta kurti performansus alternatyviose erdvėse – meno muziejuose, konferencijose... Kai kurie performansai vyko rytais, be sceninio apšvietimo ar garso aparatūros. Muzikos įrašai tokiose situacijose būtų skambėję kvailai. Todėl nusprendžiau pati dirbti su savo balsu, suteikti garsui galią savo pasirodymų metu. Žinojau, kad tiek teksto, tiek garso naudojimas sustiprins mano kūrinius, juos pabrėždamas arba suteikdamas jiems kontrastą.

Šiandien šokėjai scenoje dažnai naudoja balsą, tačiau manau, kad balso paruošimas šokio mokyklose nėra stiprus. Išskyrus, žinoma, atvejus, kai šokėjai balsus tobulina asmeniškai.

– Dirbate su šokėjų kvėpavimu. Pati idėja, kad žmogus gali nežinoti, kaip kvėpuoti, skamba kiek keistai. Ką reiškia „teisingai kvėpuoti“ šokant?

– Mokydama žmones, nekalbu apie tai, kaip kvėpuoti teisingai – mano darbas greičiau susijęs su sąmoninga kvėpavimo kontrole. Sąmoningai suvokdamas, ką daro ir kokius pasirinkimus turi, žmogus gali tapti sąmoningesniu šokėju apskritai. Kvėpavimas taip pat gali sujungti judesius, priversti grupę žmonių judėti vieningai be ritminio skaičiavimo ar muzikos, provokuoti emocijas dirbti fiziškai.

– Kaip apibūdintumėte „protingą kūną“ (intelligent body)?

– Kiekvienas kūnas yra protingas. Klausimas, ar žmogus nori patirti ryšį su savo kūnu, ar ne. Manau, kiekvienas bet kuriuo metu gali atgaivinti šį ryšį. Kartais dirbant su pradedančiaisiais mane pritrenkia tai, ką gali jų kūnai, nors jų sąmonė net neįsivaizdavo tokių galimybių.

– Kaip šokis gali padėti žmogui geriau pažinti save?

– Gyvenimą patiriame per savo KŪNĄ. Judesys savaime suteikia patirtį ir keičia žmogaus savęs suvokimą. Šokdami tobuliname save, dirbame su daugybe skirtingų savybių – poetiškumu, agresija ir panašiai – ir taip vystomės. Manau, kad nešokant net neįmanoma augti!

„Vasaros šokio mokykla´17“ rugpjūčio 14–19 d. Menų spaustuvėje Vilniuje.

Organizatorius – Lietuvos šokio informacijos centras.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"