Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Penkios minutės pozityvios fotografijos

 
2017 07 21 15:00
2014 metais per "Sostinės dienas" fotografuodamas Gintas Kavoliūnas padarė rekordinę – 131 x 106,6 cm dydžio – nuotrauką.
2014 metais per "Sostinės dienas" fotografuodamas Gintas Kavoliūnas padarė rekordinę – 131 x 106,6 cm dydžio – nuotrauką. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Fotografai iš Atvirųjų fotografijos dirbtuvių lankosi kultūros renginiuose ir šventėse. Praeiviams pasiūlo atsistoti prieš senovinį dumplinį fotoaparatą ir palaukus penkias minutes įsiamžinti momentinėje fotografijoje. Toks fotografavimo būdas vadinamas „penkiaminute“.

„Penkiaminutė“, senoji momentinė fotografija, išpopuliarėjo tarpukariu. Fotografuojant naudojamas fotopopierius, kuris čia pat ir ryškinamas. Tai – pozityvinis nuotraukos gavimo procesas. Renginių ar švenčių vietoje toks fotografavimas įtraukia praeivius. Jie sustingę pozuoja prieš senovinę kamerą, stebi nuotraukų ryškinimo procesą, vėliau jos sukabinamos į nedidelę parodą, kuri apžiūrima ieškant savosios nuotraukos.

Gintas Kavoliūnas – vienas Atvirųjų fotografijos dirbtuvių įkūrėjų, Fotomenininkų sąjungos narys, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas – yra ir rekordinio dydžio (163 x 137 x 149 cm) fotoaparato savininkas. Objektyvą iš poligrafinės plokščių reprodukavimo kameros jis įrengė automobilio priekaboje. „Viduje – specialus ekranas, ant jo išvynioju norimo dydžio popierių, atidarau dangtį ir fotografuoju, – apie pasigamintą aparatą pasakojo Gintas. – Kiekvienas fotoaparatas yra camera obscura įrenginys – be lęšio, ekrano, tamsaus kambario ir dangtelio vietoje užrakto, daugiau ten nieko nėra.“

Didžiosios fotografijos lenktynės

„Penkiaminutė“ – „Polaroid“ fotoaparato priešistorė, – paaiškino G. Kavoliūnas. – Įvairių fotografijos technikų suskaičiuojama beveik pusantro šimto. Tiek prancūzas Louis Daguerre'as, tiek anglas Henry Foxas Talbotas mėgino išrasti fotografiją. Dabar dažnai diskutuojama, kuris buvo pirmasis atradėjas, nors savo bandymus abu darė tuo pat metu.“

Gintas pramoko dešimties senųjų technologijų. Analoginės fotografijos žinovai ir mėgėjai taip pat yra susibūrę į Lietuvos analoginės fotografijos asociaciją. Jos narius vienija pomėgis fotografuoti naudojant juostą, plokštelą arba kokią kitą senovinę techniką, sukauptomis žiniomis dalytis su kolegomis, rengti parodas ir populiarinti šį meną.

„Parsisiunčiau pusantro šimto senų fotografijos knygų ir vadovų. Dažnas jų primena chemijos žinyną: ką su kuo ir kokiomis proporcijomis maišyti, kad nufotografuotum kadrą tam tikru būdu. Skaitydamas tokį veikalą randu naujų pavadinimų. Naujausias sužinotas – aristotipija. Domiuosi, ieškau, nes noriu išmėginti“, – sakė Gintas.

Atvirųjų fotografijos dirbtuvių fotografai – G. Kavoliūnas ir Egidijus Kabošis – dalyvavo „Kultūros naktyje“, „Sostinės dienose“, lankosi parodose, mugėse, festivaliuose, viešose ir privačiose šventėse. Drauge jie atsiveža nedidelę laboratoriją, turi pasigaminę ryškinimo dėžę. Fotosalonas dažnai įrengiamas tiesiog lauke.

Įsimena kūrimo procesas

G. Kavoliūnas siūlo išbandyti ir kitokias technikas. Nekantriems – šiuolaikinę analoginę momentinę fotografiją („Polaroid“), neturinčią jokių skaitmeninių failų ir dublikatų. Su vaikais stovyklose rengdamas kūrybines dirbtuves Gintas parodo, kaip pasidaryti camerą obscurą. Cianotipija – vienas pirmųjų fotografinio vaizdo gavimo būdų. Jo metu gaunamas įvairaus tamsumo mėlynas atspaudas, kuriame išryškėja baltas piešinys iš sudėtų augalų, smulkių daiktų ar medžiagų. Tokios dirbtuvės dažnai vyksta gamtoje. Cliché verre – fotografijos ir dailės mišinys, menantis laikus, kai fotografija buvo laikoma meniška, jei ant jos būdavo piešiama.

Tokių technikų fotografas pamoko ir Vilniaus knygų mugėje, Sigutės Chlebinskaitės kūrybinėse dirbtuvėse. „Cianotipija yra ir pirmoji fotografinė knygų iliustravimo technika. Stovyklose su vaikais dažnai darome atviruko dydžio fotogramas. Tikru paštu jie siunčia linkėjimus namo tėvams“, – kalbėjo Gintas.

Visus šiuos fotografavimo būdus ir jų kūrinius sieja tai, kad galutinis rezultatas kaskart yra unikalus ir tiksliai nepakartojamas. „Kadangi technika analoginė, daug lemia atsitiktinumas ir sėkmė. Visam gyvenimui įsimena toks fotografijos kūrimo procesas“, – įsitikinęs menininkas.

Pasigamina pats

Didžiausiu Lietuvoje fotoaparatu išgaunama nuotrauka – beveik 1 m ir 70 cm dydžio. Rekordinė – 131 x 106,6 cm dydžio – padaryta fotografuojant 2014 metų „Sostinės dienų“ metu. Toks fotografavimas trunka apie valandą. Apsiniaukusią dieną fotografas parenka ilgesnį išlaikymą – apie minutę. Jei siekiama labai ryškaus ir tikslaus atvaizdo, fotografuojamųjų galvos iš nugaros paremiamos atramomis.

„Iš pradžių susikadruoju, pastumiu priekabą į reikiamą vietą, pamatuoju šviesą, pasidarau bandymą ant siauros popieriaus juostelės. Tuomet vynioju popieriaus kvadratą“, – vardijo G. Kavoliūnas, rodydamas kitas didelio formato fotografijas, eksponuotas parodose.

„Parsisiunčiau pusantro šimto senų fotografijos knygų ir vadovų. Dažnas jų primena chemijos žinyną: ką su kuo ir kokiomis proporcijomis maišyti.“

O kaip žinoti, kad atvaizdas išeis kokybiškas? „Kokybė – diskutuotinas klausimas, man šie darbai yra autentiški. Pavyzdžiui, šis – fotografuotas ankstų rytą, kai saulė priešais ryškiai švietė. Saulės spinduliai „užkabino“ objektyvą ir neplanuotai nušvietė nuotraukos viršų“, – aiškino jis.

Su rekordinio dydžio kamera jis išgavo ir autoportretą. Prie gimtųjų namų Adomynėje pozavo su fotoaparatu ir šakėmis. „Toks mano šaržas su dviem pagrindiniais darbo įrankiais“, – šypsojosi pašnekovas.

Gintas Telšiuose studijavo meninio medžio apdorojimo meistro specialybę – mokėsi drožti medį ir gaminti mažo tiražo baldus. Iš medžio išdrožė ir ne vieno fotoaparato rėmą. „Žmonės prieina ir stebisi: iš kur toks senovinis aparatas? Pagamintas. 2012 metais“, – prisipažino fotografas.

Fotografas be nuotraukų

Vėliau G. Kavoliūnas studijavo fotografijos technologijas, o savo baigiamajam darbui nusprendė pagaminti kelias dagerotipijas. Dagerotipiją, vieną pirmųjų fotografavimo būdų, išrado L. Daguerre'as. Fotografuojant šiuo principu varinė plokštelė padengiama sidabru ir nupoliruojama. Prieš pat fotografavimą ji apdorojama jodo garais.

„Tuo metu buvo labai skatinamas verslumas, visi baigiamuosiuose darbuose turėjome parašyti ir verslo planą – steigti fotostudiją arba fotolaboratoriją“, – prisiminė Gintas. Nuėjęs pas katedros vedėją jis pasakė darysiąs eksperimentą. Apskaičiavo dagerotipijų sąnaudas ir savikainą: jodo davė kita dėstytoja, vario pirko, sidabravo. „Nė vienas iš trijų kadrų nepavyko, bet moksle negautas rezultatas irgi yra rezultatas. Turbūt esu vienintelis fotografas, nepadaręs nė vienos nuotraukos ir gavęs diplomą“, – juokėsi jis.

Gintas surinko senovinių fotoaparatų kolekciją ir ją vežiojasi senuose kelioniniuose lagaminuose, nusipirko didintuvų. Į jį, vienintelį tokį fotografą Lietuvoje, kreipiasi teatralai, kino kūrėjai, muziejininkai dėl specifinių užsakymų. Iš skaitmeninio failo jis atkūrė tikrą skaidrę, kuri buvo rodoma per projektorių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Barikados“.

Skaitmeninės technologijos neprilygsta

Apie 2000-uosius, kai skaitmeninė fotografija atpigo ir buvo vis plačiau naudojama, pradėta kalbėti, kad analoginė fotografija pasmerkta žlugti. „Ne tik kad taip neįvyko, bet ir šiuo metu juntamas domėjimąsis šiomis technologijomis. Skaitmeninės technologijos mums suteikia daug galimybių fotografuoti. Reikia tik žinoti, kada sustoti,“ – tikino fotomenininkas.

Kai fotolaboratorijų sostinėje mažėjo, iš vienos jų Gintas perpirko didintuvą, ryškinimo mašiną ir kitą fotoįrangą. Pradėjęs dėstyti Vilniaus dizaino kolegijoje, ten pervežė savo fotolaboratoriją, dabar ja naudojasi studentai.

Kas brangiausiai atsieina fotografuojant „penkiaminutę“? „Laikas. „Penkiaminutę“ fotografuoja ir ryškina du žmonės, masiniuose renginiuose – ir šeši, prisideda studentų bei savanorių, – pasakojo fotografas. – Medžiagos nėra itin brangios, bet senajai fotografijai reikia kantrybės ir atsidavimo. Didžiojoje Britanijoje valstybė remia senąsias fotostudijas prie Londono. Ne dėl to, jog jos pelningos, bet tam, kad išliktų ir amatas neprapultų.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"