Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Poeziją mėgsta visi, tik ne visi apie tai žino

 
2017 05 19 15:30
Valda Bičkutė visada norėjo susieti savo mėgstamą profesiją – aktorystę – su tuo, kas labai patinka – gera literatūra./Giedriaus Jurkonio nuotrauka

Vilniaus mažojo teatro aktorė Valda Bičkutė gegužės 30 ir birželio 21 dienomis pristatys spektaklį „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Jis skirtas tiems, kas norėtų pasimėgauti gyvu kūrybos procesu ir praleisti neskubų vakarą teatre skambant poezijai ir muzikai.

Artėjant premjerai Valda Bičkutė papasakojo apie šį spektaklį, kuriuo tęsiamas renginių ciklas „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre“.

– Kursite spektaklį iš eilių, akimirkos trapumo, iš buvimo labai arti žiūrovo. Tai bus vakaras-improvizacija, tarytum džiazavimas eilėmis. Kaip kilo mintis kurti tokį spektaklį?

– Idėja improvizuoti spektaklį iš eilėraščių – garsios latvių režisierės Maros Kimelės dovana. Kai visiškai atsitiktinai pokalbyje išgirdau apie jos Rygoje statytą vaidinimą „Eilės“, širdyje tarsi suskambo varpelis... Taip, tai yra tai. Tai – atsakymas į mane ilgai kamavusį klausimą, kaip šiandien skaityti poeziją? Visada noriu susieti savo mėgstamą profesiją – aktorystę – su tuo, kas labai patinka – gera literatūra. Kadaise taip atsirado spektaklis pagal Stefano Cweigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“, dabar mėgausimės geriausia lietuvių ir užsienio autorių poezija. Man, kaip aktorei, nėra aktualu ieškoti naujų teatro formų, man aktualu kontaktas su žmogumi, jo vidaus pasauliu. Patinka intymūs, kameriniai, grynai aktoriniai spektakliai – susitikimai. O būtent šį taip ir pavadinau – „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.

Poezija – širdies kalba

– Ką iš aktorių pakvietėte kurti šį poezijos ir muzikos spektaklį?

– Viskas susidėliojo savaime – į M. Kimelės premjerą Rygoje važiavome su aktore Virginija Kochanskyte, ji iškart tapo būsimo spektaklio bendraautore, nes jos poezijos lobynas turbūt neišsemiamas. Virginija prabils Czeslawo Miloszo, Sigito Gedos, Jano Kaplinskio, Henriko Radausko eilėmis.

Net ir scenos vilkams atsiduoti gyvam kūrybiniam procesui čia ir dabar nėra paprasta.

Mano bendrakursis, Vilniaus mažojo teatro aktorius Jokūbas Bareikis, vaidinantis patį Adomą Mickevičių spektaklyje „Mistras“, yra išties brandi asmenybė. Labai džiaugiuosi, kad jis priėmė mano kvietimą „pasikalbėti eilėmis“, labai laukiu paklausyti jo mėgstamų autorių eilių, taip pat išgirsti jas dainuojant. Jokūbas atstovaus ir dainuojamajai poezijai.

Gitarą į rankas, tikiuosi, paims ir Mindaugas Valiukas. Mano bičiulis poetas, išleidęs keletą savo poezijos knygų, apdovanotas už puikius haiku ne tik Lietuvoje. Mindaugas turbūt daugiausia kalbės savo bei savo bendraamžių, šiuolaikinių poetų tekstais. Mindaugo kūryboje daug humoro, siužetų, jis bus savitas spektaklio „chuliganas“.

O mano repertuare dominuoja dvi temos – Meilė ir Dievas. Ko gero, tai vienas ir tas pats...

– Kaip manote, ar daug žmonių šiandien mėgsta ir skaito poeziją?

– Manau, visi... Tik ne visi apie tai žino.

Scenoje iš spektaklio "Trys seserys" drauge su kolega Arūnu Sakalausku./Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka

– Girdėjau jus sakant, kad poezija jums reikalinga kaip oras. Tiesa?

– Taip, nes tai – vienintelis būdas pasakyti tai, kas nepasakoma. Tai ta kalba, kuria kalba mano širdis. Tai – emocinis koncentratas, stiprus, bet nepagaunamas. Tai – akimirkos tiesa, trumpam užklydusi iš amžinybės.

– Jeigu jūsų gyvenimas galėtų sutilpti į kelias eilėraščio eilutes, kokios jos būtų?

– Būtent tam ir mokausi eilėraščius, jų daug, kad papasakotum savo patirtis ir svajones... Tačiau dabartinei nuotaikai nusakyti tiktų Mindaugo (Valiuko) haiku: „Dangus tau! / Pravirkstančiai dėl / Nulaužtos šakelės.“

Likimo dovanotas vaidmuo

– Nauji iššūkiai visuomet įdomu, visuomet jaudina, bet ar nebaugina artėjant premjerai?

– Šiek tiek baugina... Juk tai kiekvieną kartą bus improvizacija. Net ir scenos vilkams atsiduoti gyvam kūrybiniam procesui čia ir dabar nėra paprasta. Kai nežinai, kas bus po minutės, adrenalinas gaminasi dideliais kiekiais. Būti scenoje, kai į tave žiūri šimtai žmonių, nėra ir negali būti žmogaus organizmui patogi būsena. Todėl taip ilgai repetuojame, kad tai, kas anapus rampos, taptų gyvenimu, natūraliu kvėpavimu, nesuvaidintomis emocijomis. Na, o šiuo atveju aktoriai savarankiškai ruošia savo mėgstamiausius eilėraščius, kad paskui iš jų megztume gyvą pokalbį, pratęsdami vienas kito temas, kurdami dramaturgiją čia ir dabar. Poezijos bagažą pildysime, kiekvienas neapsiribodami 50 ar daugiau eilėraščių... Ir nežinia, kurie jų nuskambės tą vakarą. Turiu idėją kviesti poetus prisidėti prie pokalbio eilėmis.

– Valda, žiūrovai jus pažįsta iš legendinių Rimo Tumino spektaklių „Madagaskaras“ (Milė), „Trys seserys“ (Maša), „Mistras“ (Ksavera, Mickevičių guvernantė). Tai tik dalelė visų sukurtų vaidmenų. Kuris jų – pats poetiškiausias, kuris labiausiai jaudina sielą?

– Visi vaidmenys yra vienodai brangūs, kaip vaikai mamai. Juk neįmanoma pasakyti, kurį labiau myli. Pačiu poetiškiausiu pavadinčiau Clarą Schumann spektaklyje „Trio“. Ne veltui ją vadino Kiara, tai reiškia „šviesulys“. Tai, kad galiu prisiliesti, įkūnyti tokio grožio, talento, charizmos moterį, tokios švytinčios sielos menininkę – man didžiulė garbė ir dovana.

Iš naujo pažino teatrą

– Sostinėje ką tik praūžė „Atviros architektūros savaitgalis“ (Open House). Atvėrėte Vilniaus mažojo teatro duris visiems, kas domėjosi šiuo unikaliu pastatu, pasitikote ir lydėjote 13 ekskursijų. Kokių įdomesnių klausimų sulaukėte?

– Buvo labai įdomu stebėti žmones, kuriems teatro erdvė yra nepažįstama. Naujomis akimis pamačiau tai, kas man pačiai – kasdienybė. Vilniaus mažojo teatro pastatą galėčiau pavadinti antraisiais namais, džiaugiuosi kaskart būdama čia, ir visi kampeliai man yra jaukūs. Žmonėms labai patiko mano papasakotos autentiškos istorijos iš užkulisių gyvenimo, grimo kambarių, kaip rengiamasi spektakliams. Daug kas tuoj pat norėjo pirkti bilietus į vakarinį spektaklį, kai papasakojau, kaip kūrėme legendinį „Madagaskarą“ arba apie ką yra spektaklis „Mistras“. Daugelis labai susidomėjo istorine šių spektaklių tiesa, – Kazimiero Pakšto, Salomėjos Neries, Andžejaus Tovianskio, Adomo Mickevičiaus asmenybės, lietuvybės temos, žaismingas Mariaus Ivaškevičiaus pasakojimo būdas, R. Tumino režisūra išties yra tai, ką verta patirti. Tą vakarą teatre kaip tik ir vaidinome „Madagaskarą“, bet bilietai į šį spektaklį būna išpirkti bene prieš mėnesį!

Vienas ypač mėgstamų aktorės vaidmenų - Clara Schumann spektaklyje „Trio“./Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotrauka

– Bilietai tirpsta ir į gegužės 30 dienos premjerą, po jos galėsime sveikinti jus realizavus dar vieną kūrybinį sumanymą. O kas paskui, kokios naujos kūrybinės mintys ar svajonės bręsta?

– Nepatikėsite, bet norėčiau nufilmuoti „kino haiku“! Trumpo metro filmą, sudarytą iš tokių vaizdo eilėraščių, kai kuriuose galbūt pati suvaidinčiau...

– Spektakliu „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ baigsis teatro sezonas, prasidės atostogos. Kokia bus jūsų vasara?

– Labiausiai noriu būti gamtoje, mėgautis ramybe. Sugerti į save visą vasaros saulę, iki soties prisimaudyti jūroje ir ežeruose, o tuomet priimti visus naujus pasiūlymus, visas geras naujienas, visus būsimus teatro ir kino vaidmenis.

Giedriaus Jurkonio nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"