Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Redakcijos paštas. Ar Lietuvoje dar svarbi kalbos kultūra?

 
pixabay.com nuotrauka

Rimantas Gučas „Lietuvos žinių“ sausio 6 d. straipsniu „Tai tokie šiandiendienai reikalai“ polemine gaida pradėjo Seimo paskelbtus Lietuvių kalbos kultūros metus.

Autorius piktinasi atsainiu požiūriu į viešosios kalbos taisyklingumą ir kaip vieną iš argumentų pateikia faktą, kad nutrauktas „Kalbos kultūros“ sąsiuvinių leidimas:

„Nuo 1961 metų reguliariai buvo leidžiama „Kalbos kultūra“, per 53 metus pasirodė 86 sąsiuviniai. 2014 metais jų leidimas nutrauktas, kažkokiai zombių komisijai nusprendus, kad šiandiendienai lietuvių kalbos taisyklingumo ir valyvumo klausimai nebeaktualūs. Nors visi matome, kad yra priešingai – jie tampa vis aktualesni.“

Tiesą sakant, p. Rimantas Gučas tą patį, tik kiek švelnesniu tonu, yra rašęs ir 2015 m. žurnalo „Kultūros barai“ 3-iame numeryje, straipsnyje apie Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras „Kada nors mums bus gėda“ (p. 26).

Dėl šio netiksliai pateikiamo fakto norėtume išsamiau paaiškinti buvusią ir esamą minėto leidinio padėtį. Iš tiesų žurnalo leidimas nenutrūko, tik pasikeitė jo pavadinimas ir leidybos forma. Šiuo metu Lietuvių kalbos institutas leidžia elektroninį mokslo žurnalą „Bendrinė kalba“ (adresas www.bendrinekalba.lt), kuris tęsia „Kalbos kultūros“ tradicijas ir atsiliepia į šių dienų bendrinės kalbos funkcionavimo ir raidos aktualijas. Plačiau apie šiuos pokyčius rašyta 2015 metais žurnalo „Gimtoji kalba“ (beje, nepamirškime ir šio tiesiogiai kalbos kultūrai skirto mokslo populiarinamojo leidinio!) 4-ame numeryje (Sauliaus Vasiliausko pokalbis su žurnalo atsakomąja redaktore Rasuole Vladarskiene „Kalboje, taip pat ir kalbotyroje turi derėti tradicija ir naujovės“), apie tai kalbėta 2015 metų Vilniaus knygų mugėje, šiam žurnalui skirtame renginyje „Nuo „Kalbos kultūros“ iki „Bendrinės kalbos“.“

Sprendimą keisti žurnalo pavadinimą ir leidybos formą priėmė Lietuvių kalbos instituto mokslo taryba (tuomet jos pirmininkė buvo viena šio straipsnio autorių Rita Miliūnaitė, tarybą sudarė 15 mokslininkų, iš kurių 5-i buvo išoriniai nariai). Sprendimas nebuvo nei skubotas, nei nepamatuotas. Jis priimtas nelengvai, daug svarstant, diskutuojant, kartą atidėjus klausimą per vasarą susigulėti iki rudens posėdžio. Iš viso 2014 m. prie šio klausimo Lietuvių kalbos isntituto mokslo taryboje buvo grįžta tris kartus.

Pastaruoju dešimtmečiu leidinį rengė Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros, vėliau, jam skilus į du, – Bendrinės kalbos skyrius (antrasis – Sociolingvistikos skyrius). Svarbiausias neišvengiamų pokyčių akstinas buvo lėšų leidybai trūkumas, nes Švietimo ir mokslo ministerijai nustojus tiesiogiai remti mokslo žurnalus ir perėjus prie konkursinio finansavimo, Lietuvos mokslo tarybos (toliau – LMT) ekspertai nė karto nepatenkino teikiamų popierinei leidybai šio žurnalo paraiškų.

„Kalbos kultūros“ leidyba dėl lėšų stygiaus ėmė strigti, pradėjo vėluoti rengiami tomai. Pagrindiniai LMT ekspertų priekaištai žurnalui: per siauras žurnalo profilis; žurnalas daugiau skirtas lietuvių kalbos praktiniams, o ne moksliniams klausimams; abejotini rezultatai mokslui; dubliuojama Valstybinės lietuvių komisijos veikla. Tačiau tokie priekaištai rodė, kad buvo tiesiog nenorima plačiau pasidomėti žurnalu ir nuolat kryptingai atsinaujinančiu jo turiniu. Ekspertai laikėsi stereotipiško požiūrio į kalbos kultūrą kaip į paprastą kalbos klaidų taisymą, neatsižvelgdami į tai, kad kalbos kultūra gali būti suvokiama ir plačiau: tai ne tik taisyklingas ir kultūringas (etiškas, estetiškas, tikslingas) kalbėjimas, bet ir kalbos funkcionavimo, bendrinės kalbos normų teoriniai tyrimai.

Tuo metu, kai vieni LMT ekspertai manė žurnalą esant nevertą finansuoti, duomenų bazės „Lituanistika“ ekspertai (finansuojami tos pačios LMT) pripažino žurnalo mokslinių publikacijų kokybę ir įtraukė jį į neekspertuotinų žurnalų sąrašą, nes iš ekspertų įvertintų 100 straipsnių daugiau nei 90 proc. atitiko duomenų bazės kokybės reikalavimus.

Reikia pripažinti, kad kalbos kultūros samprata mūsų dienomis jau yra pasikeitusi. Dabar kalbos kultūra daugiausia suvokiama kaip kultūringas kalbėjimas, o teorinius bendrinės kalbos normų raidos ir kodifikavimo dalykus tiria norminamoji kalbotyra. Leidinio pavadinimas galėjo klaidinti ne tik Lietuvos mokslo tarybos ekspertus, bet dalį galimų skaitytojų bei žurnalo autorių. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, kodėl pavadinimas pakeistas. Žurnalą šiuo metu leidžia instituto Bendrinės kalbos tyrimų centras.

Taigi 2014 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių kalbos instituto taryba priėmė nutarimą ne naikinti žurnalą „Kalbos kultūra“, bet pakeisti pavadinimą ir, tęsiant tomų numeraciją, vadinti jį mokslo žurnalu „Bendrinė kalba“, išlaikant kryptį ir tematiką; kartu buvo nutarta pereiti prie žurnalo leidybos elektronine forma. Tokia žurnalų pavadinimų kaita nėra koks nebūtas dalykas; jie gali keistis, keičiantis redaktoriams, redaktorių kolegijoms, leidimo aplinkybėms ir pan. Pavyzdžiui, nuo 1999 m. 41-o tomo Lietuvių kalbos institute leisti „Lietuvių kalbotyros klausimai“ įgavo papildytą pavadinimą „Acta linguistica Lithuanica“, o šiuo metu pastarasis pavadinimas yra vienintelis.

Recenzuojamo mokslo žurnalo „Bendrinė kalba“ kryptis – skelbti bendrinės kalbos teorijos ir ja pagrįstų bendrinės kalbos normų funkcionavimo ir raidos tyrimus. Svarbiausios žurnalo temos siejamos su bendrine kalba kaip viena iš įvairių kalbos atmainų. Žurnale skelbiami teoriniai, probleminiai, diskusiniai ar apibendrinamojo pobūdžio Lietuvos ir užsienio mokslininkų straipsniai apie bendrinių kalbų raidos ypatumus ir aktualius dabartinės lietuvių kalbos vartosenos reiškinius; nagrinėjami lietuvių kalbos funkcionavimo visuomenėje, kalbinių nuostatų ir kalbos politikos, raštingumo ir bendrinės kalbos mokymo, kalbos ir naujųjų technologijų sąveikos klausimai. Nemaža šių temų dalis anksčiau buvo gvildenama ir „Kalbos kultūroje“, todėl dabar įdomu stebėti ir jų nagrinėjimo, taikomų tyrimo metodų raidą.

„Kalbos kultūros“ virsmo „Bendrine kalba“ istorijoje pagrindinis vaidmuo tenka Lietuvių kalbos institutui, kuris finansiškai tikrai sunkiu metu surado lėšų „Bendrinės kalbos“ žurnalo interneto svetainei sukurti ir elektroninei žurnalo leidybai. Vienas iš žurnalo principų, kuriuo vadovaujamasi nuo pat jo įkūrimo, – nagrinėti aktualiausius šių dienų kalbos klausimus. Todėl svarbu, kad tokie straipsniai skaitytojus pasiektų kuo greičiau ir kuo plačiau – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tam elektroninė forma ypač paranki, nes ir atitinka šiuolaikinių idėjų sklaidos principus, o spausdintas variantas nemažai daliai galimų žurnalo skaitytojų būtų neprieinamas.

Tai, kad „Bendrinės kalbos“ žurnalas tęsia „Kalbos kultūros“ tradicijas, rodo ne tik tęstinė tomų numeracija. „Bendrinės kalbos“ žurnalo svetainėje skelbiamas 2016 metų pabaigoje baigtas skaitmeninti „Kalbos kultūros“ archyvas. Čia skaitmeniniu pavidalu galima rasti visas „Kalbos kultūros“ publikacijas, pradedant nuo pirmojo sąsiuvinio, išleisto 1961 m. ir šiuo metu jau tapusio bibliografine retenybe.

Elektroninėje erdvėje visiems laisvai prieinamos „Kalbos kultūros“ publikacijos – gera proga susipažinti su XX a. antros pusės bendrinės lietuvių kalbos norminimo raida. Atliktas didžiulis ir svarbus darbas, kuris be instituto vadovybės paramos nebūtų buvęs net ir pradėtas. Būtina paminėti ir svarbiausius darbininkus: Lietuvių kalbos instituto programuotoją Evaldą Ožeraitį ir Bendrinės kalbos tyrimų centro laborantę Agnę Aleksaitę. Jei ne jų entuziazmas ir tikėjimas, kad pamažu atkakliai dirbant galima ir didelius kalnus nuversti, iki šiol būtume tebeieškoję darbų finansavimo galimybių, nes LMT neskyrė lėšų ne tik popierinei „Kalbos kultūros“ leidybai, bet ir Lietuvių kalbos instituto mokslo žurnalų archyvams skaitmeninti.

Taigi simboliška, kad Lietuvių kalbos institutas Lietuvių kalbos kultūros metus pasitinka visuomenei sudarydamas galimybę laisvai internete skaityti žurnalo „Kalbos kultūra“ ir jos tradicijų tęsėjos „Bendrinės kalbos“ publikacijas.

O klausimas, ar Lietuvai reikia šiandien kalbos kultūros, kaip kultūringo kalbėjimo, atveria kelią tolesnei diskusijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"