Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Seseris pasiglemžė šeimos paslaptis

 
2017 11 11 12:00
"Tikrovė viską surežisuoja savaip, ji galingesnė už bet kokią dramaturgiją", - įsitikinusios seserys Vilma ir Jūratė Samulionytės.
"Tikrovė viską surežisuoja savaip, ji galingesnė už bet kokią dramaturgiją", - įsitikinusios seserys Vilma ir Jūratė Samulionytės. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Norėdamos kuo daugiau sužinoti apie Lietuvoje gyvenusią vokietę Elę Finkytę (Fink), jos anūkės Vilma ir Jūratė Samulionytės sukūrė intriguojamą kino pasakojimą „Močiute, Guten Tag!“. Šiandien, lapkričio 11 dieną, „Scanoramoje“ įvyks jo nacionalinė premjera. Kino teatruose filmas bus rodomas 2018-ųjų sausį.

Kodėl močiutė neturėjo artimųjų Lietuvoje ir liko čia, kai kiti šeimynykščiai pasitraukė į Vokietiją, kodėl artimieji nenoriai kalba apie jos praeitį, gal ji paskatino savavališkai pasitraukti iš gyvenimo, ir kuo čia dėta meilė, – šie klausimai nedavė ramybės smalsioms, šeimos tabu pasiryžusioms sulaužyti seserims V. ir J. Samulionytėms.

Išsirengusios į dokumentinę kelionę, jos išvaikščiojo močiutės buvotas vietas, kalbino artimus ir nutolusius artimuosius, sklaidė šalies archyvų dokumentus.

Kai Lietuvos nebepakako, su operatoriumi Audriumi Zeleniumi ir garso režisieriumi Martynu Tamuliu leidosi į Vokietiją, ieškojo (ir surado) močiutės artimųjų. Po jų pasakojimų dėliojosi aiškesnė praeities mozaika.

„Kodėl artimieji nenoriai kalba apie močiutės praeitį ir kuo čia dėta meilė?“ – kamavo klausimai šeimos tabu pasiryžusias sulaužyti seseris Vilmą ir Jūratę Samulionytes.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusiai kino režisierei Jūratei tai jau devintas filmas. Jaunoji kūrėja buvo pastebėta po fotofilmo „Nerutina“ (2007), daug dėmesio ir apdovanojimų pelnė jos dokumentinė juosta „Šanxai banzai“ (2010) ir vaidybinis filmas „Laikinai“ (2011).

Vyresnė sesuo Vilma, buvusi Prahos kino ir televizijos mokyklos (FAMU) auklėtinė, išgarsėjo fotografijų ciklais „Haraam / Neleidžiama“ (2010) ir „Kosha“ (2007–2011). Dirba Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, prisideda vykdant jos projektus, rengia autorines ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Močiute, Guten Tag!“ – pirmasis Jūratės pilnametražis filmas, o fotomenininkė Vilma juo debiutuoja kine. Tad aną rytmetį susitikti pyragėlių ir kavos kvapais dvelkiančioje sostinės „Bulkinėje“ turėjome pakankamai priežasčių. Už langų ūžčiojant automobiliams apie kino kelionę guviosios seserys pasakojo stabdydamos viena kitą, pertraukdamos ar prabildamos tuo pačiu metu.

Laiko klausimas

– Man regis, buvo tik laiko klausimas, kada atsiras jūsų kūrybinis duetas?

Vilma Samulionytė (toliau V. S.): – Sąmoningai to nesiekėme.

Jūratė Samulionytė (toliau J. S.): – Taip išėjo. Bendradarbiavimas gana natūralus.

V. S.: – Nes tokia istorija, artima mums. Abi norėjome išsiaiškinti močiutės paslaptį.

J. S.: – Vilma siūlė imtis vizualinio projekto, o aš mąsčiau apie vaidybinį filmą. Kai pradėjau nuodugniau domėtis, supratau, kiek daug nežinomų dalykų, o remtis tik nuogirdomis nesinorėjo.

Tada pasitarusios su prodiusere, kino kompanijos „Tremora“ vadove Ieva Norviliene nusprendėme pradėti dokumentinį tyrimą, kurti kelio filmą.

– Kaip prisimenate močiutę, kiek jūsų kartu nugyventa?

V. S.: – Buvau dvylikos, kai ji išėjo. Praleidau pas ją daug vasarų, porą metų gyvenau net visai mažulytė. Tik tas laikas jau neatmenamas. O Jūratė...

J. S.: – Duok man pačiai pasakyt.

V. S.: – Tai tu juk valgai.

J. S.: – Tai aš laukiu.

Močiutė gyveno Šakiuose, Lietuvos pakraštyje, todėl ir ta vokiška tema atsiranda. Buvau septynerių, kai ji mirė, pamenu kaip per sapną, tik fragmentus. Vilma vyresnė, tad ir jos dėlionė ryškesnė.

Išdrįso prabilti apie slėptą šeimos praeitį

– Kada nusprendėte burti filmavimo komandą ir leistis į kelionę? Juk tai ir kelio filmas, ir truputį detektyvas?

J. S.: – Nuo pirmųjų sumanymų, scenarijaus variantų, filmavimų praėjo turbūt šešeri metai.

V. S.: – Nuvažiavome į vokiečių kapines Lietuvos pariby, ten yra Finkių kapai. Padariau nuotrauką. Pasidedu ją priešais, po kurio laiko ji vėl išlenda. Galvoju, reikėtų tą mūsų istoriją patyrinėti. Sakau, sese, ką nors darykim. Taip ir prasidėjo.

J. S.: – Močiutės praeitis įdomi, paini, pilna paslapčių ir meilės istorijų. Ji sudomino ir vokietę prodiuserę Dagmar Blume-Niehage.

– Kuo močiutės gyvenimas jus intrigavo? Kokios tai istorijos?

J. S.: – Pirmiausia, ji yra vokietė, liuteronė. Visa jos šeima Vokietijoje, o ji viena liko Lietuvoje. Vaikystėje mums tai atrodė savaime suprantama, o dabar sukėlė smalsumą.

Kitas dalykas, spėjome, kad ji galbūt nuo savo šeimos atsiskyrė dėl meilės. Nuogirdose figūravo toks Kazimieras. Mus ypač intrigavo, kad yra mylimasis, dėl kurio ji galėjo pasiaukoti ir atsiskirti nuo šeimos, visiškai pakeisti savo likimą.

V. S.: – Iš tiesų, niekas nieko nežino.

J. S.: – Bendras paveikslas niekaip nesusideda. Dar vienas dalykas – šeimos tabu: močiutė iš gyvenimo pasitraukė sava valia.

V. S.: – Tik niekas apie tokias traumines patirtis nekalba. Galbūt kaltės ar gėdos jausmas.

Mažiau pasakysi – mažiau nukentėsi

– O iš kur ji kilo, Rytprūsių?

V. S.: – Iš Bajoraičių prie Kudirkos Naumiesčio. Nuo jo ir pradėjome kino kelionę. Aplankėme vietas, kur ji gimė, augo, gyveno, tada nuvažiavome pas gimines vokiečius, klausinėjome jų.

J. S.: – Nepasiklysti painioje to meto tikrovėje padėjo istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Kur kreiptis, kokius archyvus aplankyti. Juk termino – vokiečių tautinė mažuma – dabar tarsi nėra. O prieškariu Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje vokiečių buvo gana daug.

V. S.: – Manau, močiutė labai saugojosi. Apie savo šaknis, saitus su tautiečiais tiesiog nekalbėjo.

J. S.: – Turbūt tai sovietų režimo įtaka. Mažiau pasakysi – mažiau nukentėsi.

– Būti lietuve jai buvo saugiau. Ką aplankėte Vokietijoje?

J. S.: – Likusius jos giminaičius. Jautėme apmaudą, kad nesikreipėme į juos prieš gerą dešimtmetį, kai dar buvo daugiau amžininkų. Vertingiausių dalykų papasakojo močiutės sesers dukra Erika, gimusi 1941 metais. Jos prisiminimai labiau iš vaikystės. Kitas mūsų brangakmenis – pusseserė Erna, jai dabar 91 metai. Jos patirtis daug kuo panaši į močiutės.

Jei ne mama

– Tapote filmo personažais.

J. S.: – Pradėjome nedrąsiai...

V. S.: – Ne, sese, mes iškart nusprendėme, kad būsime filme. Tik nelabai įsivaizdavau, kaip padarysime.

J. S.: – Ne, iš pradžių galvojome, kad nevengiame savo buvimo, bet pačios į kadrą nelendame. Tačiau kadangi darome tyrimą, tai tampame tyrėjomis, kurios irgi reflektuoja. Tad ir kadre turime pasirodyti. Buvo nemažai jausmingų atradimų, sukrėtimų, refleksijų, kurios siejasi su mumis. Todėl tapome ne tik stebėtojomis, bet ir filmo veikėjomis.

V. S.: – Operatorius A. Zelenius galiausiai savo nuožiūra pasirinkdavo, kaip įamžinti situaciją. Tarkime, pats pirmas pokalbis su mama namuose – savaime atsiradome kadre, kai jis suintensyvėjo.

– Mama, kaip būdinga jos kartai, filmavimui atėjo gerai pasiruošusi.

(Abi juokiasi.)

V. S.: – Jei ji nebūtų mūsų mama, gyvenime tokio filmo nesukurtume.

Kuri paims viršų

– Ar jūsų filmas tyrimas pateikia atsakymų?

V. S.: – Ne visada. Dažniau atsitikdavo taip, kad vieno ieškai, o kitą randi. Kazimiero taip ir neradome, tačiau bent aplankė šioks toks aiškumas.

J. S.: – Atradimo stebuklas neįvyko, bet pats procesas mums buvo kaip dovana. Bendras paveikslas pradėjo aiškėti. O mažesnių stebuklų pasitaikė nuolat.

V. S.: – Filmas yra apie bendravimą, kalbėjimąsi, atsivėrimą, tabu laužymą. Ieškojome močiutės, bet galiausia jis yra ir apie mus.

O jei aiškiau netapo, bent jau suprantame kodėl. Reikia branginti vienas kitą ir kalbėtis, nebijoti „pilkųjų zonų“.

J. S.: – Filme prisiliečiame prie daugelio temų. Dokumentikoje kitaip ir negali būti. Šeimos šaknys, paslaptys, Lietuvos vokiečiai, emigracija. Mums labai svarbi ir seserystė. Su šiomis temomis net galynėjomės, kuri paims viršų.

Tikrovė irgi daro savas korekcijas, viską surežisuoja savaip. Galingesnė už bet kokią dramaturgiją.

V. S.: – Be to, asmeninės temos galų gale atveria globalų lauką. Kol sėdėjome montažinėje, kilo pabėgėlių krizė. Dedasi tai, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Tad istorija kartojasi.

Plunksnos nelaksto, bet pasiginčyti smagu

– Vilma, kaip tau ta kino industrija iš vidaus?

V. S.: – Neatrodo kaip visai kitas pasaulis. Ir fotografijoje pereini panašų procesą.

Tačiau postprodukcija, montažas, muzika – labai didelis „aparatas“. Tiek veiksnių, kad kartais, regis, praranda prasmę pats pasakojimas.

– Gamyba, o ne kūryba?

V. S.: – Kino produkcija man ne naujiena, esu dirbusi fotografe kino aikštelėje. Tik vaidybinio filmo. Ten dar kita specifika – „fabrikas“ vietoje.

– Stebite viena kitos kūrybą, vertinate, kritikuojate?

V. S.: – Dažnai pasikviečiu Jūratę pasakyti nuomonę. Jai nuolat kyla klausimų! Tai aš mėginu savo vizualinius sprendimus apginti. Plunksnos nelaksto, bet pasiginčyti smagu su savu žmogumi. Trumpai tariant, džiaugiamės viena kitos kūryba.

J. S.: – Esame „fanės“.

– Jūrate, sukūrei šmaikštų filmą „Šanxai banzai“. Turbūt ir naujajame galime tikėtis humoro?

J. S.: – Iš pradžių užsibrėžėme rimtomis temomis kalbėti su humoru. Siekėme įpūsti lengvumo, gyvumo.

V. S.: – Per pasaulinę filmo premjerą Liubeke (Vokietija) atkreipėme dėmesį, kad žiūrovai juokiasi ne tada, kur juokinga mums.

– Tad laukiate lietuvių žiūrovo?

V. S. ir J. S.: – Laukiame!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"