Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Spektaklį „Aušros pažadas“ pamatė žiūrovai su klausos negalia

2016 02 17 15:08
Ramintos Narkauskaitės nuotraukos

Teatras nukelia į nepakartojamą pasaulį, kuriame atitrūkstama nuo pilkos kasdienybės. Deja, teatro magija pasiekia ne visus, – kurtieji negali girdėti sąmonę užvaldančios muzikos bei nuostabių aktorių intonuojamų frazių. 

Sienas tarp kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kasdien griauna gestų kalbos vertėjai, bendradarbiaujantys su teatrais. Pirmasis profesionalaus spektaklio suaugusiems vertimas į gestų kalbą įvyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre vasario 9 dieną. Parodytas spektaklis „Aušros pažadas“ pagal Romaino Gary romaną.

Ne prabanga, o kurčiųjų teisė

Lietuvoje gyvenantys kurtieji bendrauja lietuvių gestų kalba (LGK). Ji labai jauna – pripažinta nepriklausoma kalba tik 1995 metų gegužės 4 dieną. Dėl to vertimas žengia pirmuosius žingsnius, ypač meno srityje. Tokiose valstybėse, kaip JAV, kurčiųjų galimybė gauti kokybišką vertimą į gestų kalbą teatre nėra tiesiog prabanga, o kurčiųjų teisė.

Ilgainiui įsitikinta, kad vertimas gestų kalba praturtina spektaklį. Kai kurie žiūrovai specialiai eina į tokius verčiamus spektakliusl, jiems patinka stebėti vertėjų darbą.

Lietuvoje 1994 metais įsikūrė savanoriška visuomeninė pelno nesiekianti organizacija „Pagava“ (Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija). Ši organizacija siekia, kad kurtieji vaikai turėtų tokias pačias teises kaip ir girdintieji, todėl organizuoja įvairius kultūrinius renginius, taip pat spektaklių vertimą į gestų kalbą. Pavyzdžiui, „Daktaras Dolitlis“ rodytas 2015 metų gruodžio 20 d. Taigi neįgalūs girdėti vaikai turi galimybę susipažinti su teatru.

Profesionalūs spektakliai suaugusiųjų auditorijai Lietuvos teatruose su vertimu į gestų kalbą nerodomi, nėra tą reglamentuojančių įstatymų. Vis dėlto iniciatyvų ir pavydžių jau yra. Nacionalinis Kauno dramos teatras šį sezoną ne tik įgarsina spektaklius akliesiems ir silpnaregiams, bet juos pradėjo versti į lietuvių gestų kalbą – pirmasis spektaklis „Aušros pažadas“ (rež. Agnė Sunklodaitė), kurį žiūrėjo girdintieji ir žiūrovai su klausos negalia. Tylios, tačiau išraiškingos ir sklandžiai verčiančios Kauno gestų kalbos vertėjų centro darbuotojos įsijautė į aktorių personažus ir perteikė reikiamą nuotaiką negalinčiai girdėti publikos daliai.

Vertimo subtilumai

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vertimas teatre niekuo nesiskiria nuo kitų sudėtingų vertimo situacijų, tokių kaip konferencijos, vertimai teismuose ir pan. Tačiau draminio kūrinio, rodomo scenoje, vertimas reikalauja kitokio pasirengimo. Amerikos gestų kalbos vertėja Miriam Horwitz Ganz teigė: „Teatro vertėjas turi dirbti su scenarijaus formos tekstu, jį analizuoti, dalyvauti spektaklio repeticijose, siekdamas atrasti tinkamiausią vietą scenos erdvėje ir tik tuomet gali versti pasirodymą. Šis daugiafazis vertimas atima labai daug laiko pasiruošimui ir verčia naudoti įvairius vertimo būdus, siekiant, kad vertimas atitiktų keliamus reikalavimus.“ Pasiruošimo metu vertėjai privalo gerai apgalvoti galimus gestų kalbos atitikmenis, kad auditorija pajustų spektaklio dvasią, tačiau juos sunku rasti be kurčiojo žmogaus pagalbos. Spektaklio „Aušros pažadas“ vertimo procesą nuo pat pradžių prižiūrėjo Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktorės pavaduotojas Arūnas Bražinskas, padėjęs pasirinkti tinkamiausius vertimo variantus. Šiuo konkrečiu atveju vertėjoms buvo svarbu perprasti aktoriaus ir jo vaidinamo personažo charakterį bei jį perteikti, taip pat valdyti publiką – reikiamu metu jos dėmesį nukreipti į scenoje vykstantį veiksmą.

Atsiliepimai po spektaklio

O kaip reagavo žiūrovai? Girdintieji po spektaklio atsiliepė teigiamai. Pasirodo, scenos pakraštyje stovinčios vertėjos visai netrukdo įsitraukti į spektaklį, atvirkščiai, labai įdomu akies krašteliu stebėti jų darbą. Žmonės su klausos negalia pageidavo ateityje atkreipti dėmesį į tai, kuriose salės vietose skirti vietas jiems – šiuo atveju labai svarbu gerai matyti gestų kalbos vertėjus ir bendrą spektaklio vaizdą. Spektaklyje vaidinantys aktoriai Jūratė Onaitytė ir Sigitas Šidlauskas, įvertinę naują patirtį, liko sujaudinti galimybe kurtiesiems padėti patekti į užburiantį teatro pasaulį. Be to, aktoriai mielai pakartotų spektaklį bendrai kurčiųjų ir girdinčiųjų auditorijai, o atsiradus galimybei, bendradarbiautų tobulinant vertimą teatre.

Vienas iš didžiausių iššūkių teatro aktoriams – spektaklio su „šešėliniu vertimu“ į gestų kalbą repeticijos. Vertėjas akomponuoja aktoriui scenoje versdamas už jo nugaros tarsi šešėlis. Šis vertimo variantas – vienas idealiausių, nes kurtiesiems nebereikia skaidyti dėmesio į aktorius ir vertėjus – jie gali visą vaizdą. Šešėlinis vertimas į gestų kalbą populiariausias JAV ir Australijoje, tačiau naudojamas ir Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje, kitose Europos valstybėse.

Nors vertimas į gestų kalbą teatruose dar retas, tačiau tokie žingsniai žmonių su klausos negalia bendruomenę priartina prie girdinčiųjų bendruomenės.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"