Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Su itališkais tekstais - Musteikoje ir Karmėlavoje

 
Asmeninio albumo nuotrauka

Asta Žūkaitė vis papildo savo darbų sąrašą svariais vertimais iš italų kalbos. Užsibrėžė išversti Italo Calvino romaną „Jei keleivis žiemos naktį'. Dėl trenažo ir malonumo, nes jokia leidykla nebuvo užsakiusi. Išvertė gerai.

Paskui rūpinosi, kad būtų išleista I.Calvino trilogija „Mūsų protėviai“. Pati iš tų trijų romanų pasirinko „Nesantį riterį". Išvertė gerai. Tada ėmėsi dar didesnio iššūkio – Gabriele D'Annunzio „Nekaltojo“. Vaikų rašytojas Gianni Rodari – tarsi atokvėpis. Bet ir nelengvas darbelis. O lentynose atsirado „Šypsenos ilgumo pasakaitės". Šalia romanų, taip pat psichologinių ir religinių opusų bei opusėlių.

Viskas verčiama Musteikoje (Varėnos r.) – šiltuoju sezonu ir Karmėlavoje – šaltuoju. O dar per tą laiką gimė keturi vaikai, taigi Asta – viena turtingiausių vertėjų. Turinti planų ir svajonių - versti, versti, versti.

- Ar buvo G.Rodari tarp jūsų vaikystės autorių? Bent jau „Čipolino nuotykiai“?

- Nebuvo. Skaičiau lietuvių, taip pat išverstus rusų autorius. Tiesa, filmuką mačiau.

- Ar noriai šį autorių skaito jūsų vaikai? Kaip vertina, ką komentuoja?

- Taip. Pamėgo, kai parsinešiau šūsnį G.Rodari knygų iš bibliotekos, nors kai ką buvo skaitę ir anksčiau. Kol kas skaito du vyresnėliai, ir kiekvienas turi mėgstamas G.Rodari knygas ir mėgstamus veikėjus. Jie nevertina knygų, jie vertina gyvenimą pagal knygas, tarkim: „Na, tu čia kaip Dželsominas iš Melagių šalies". Kai pati verčiau, labai norėjau, kad pakomentuotų, tai paskaičiau tada vienuolikmečiui sūnui gabaliuką iš pasakos apie mašinų sukilimą ir klausiu – kaip? Gerai. O jeigu šitaip skambėtų? Neee, geriau kaip buvo. Puiku, jei tau taip atrodo, paliksiu kaip buvo. Tada sūnus išpučia akis: tai ką, čia taip ir knygoje bus?!

- Kas G.Rodari kūrybos paseno, kas nesensta?

- Kai leidykla rinkosi, kokią G.Rodari knygą versti pirmiausia, sulaukiau redaktoriaus pasergėjimo vengti „raudonų" motyvų. Skaičiau itališkas knygutes ir nesupratau, kurgi tie motyvai slepiasi. Taip, jis buvo Italijos komunistų partijos narys, kūrybinės biografijos pradžioje išleido „Pionieriaus vadovą", partijos įpareigotas leido laikraštį „Pionierius“. Tačiau talentas buvo stipresnis už pažiūras, ne veltui 1970 metais jis buvo apdovanotas aukščiausiu tarptautiniu apdovanojimu, skirtu vaikų literatūros autoriui – H.K.Anderseno medaliu ir yra laikomas geriausiu šiuolaikiniu italų vaikų rašytoju. Viena italė vertėja, išgirdusi, kad verčiu G. Rodari, labai apsidžiaugė: „Aš užaugau su jo knygomis ir mano dukros su juo užaugo.“ Mane žavi tai, kad šalia socialinės lygybės siekio (pavyzdžiui, po daugelio metų į rūmus sugrįžęs princas, karaliaus nepažintas, liepia jam išdalyti savo turtus vargšams) atsiduria egzistencinis motyvas (karaliui perduodamas medalionas su jo mirusios žmonos atvaizdu: „Staiga jis pasijuto senas ir pavargęs: pavargęs būti vienas, pavargęs būti karaliumi, pavargęs būti žiaurus.“). Kitoje pasakoje princesė atstumia visus pretendentus į jos širdį ir išsirenka iš minios jauną luošį, sužalotą per karą: „Princesė staiga suprato, kad myli jį už viską, ką šis iškentėjo; ir suprato, kad jaunuolis ją mylėjo, nes žinojo apie joje užgimusį gailestingumą.“ Argi po šios pasakos man svarbu, kad autorius buvo ateistas, jeigu čia įžvelgiu krikščionišką gailestingumą. Taigi galbūt paseno kai kurios realijos, tačiau kūrybos esmė nesensta, nes idėjos yra bendražmogiškos.

- „Šypsenos ilgumo pasakaitės" – jau keturiolikta G.Rodari knyga lietuviškai, tiek suskaičiavau. Ir bus dar viena – jūsų sudaryta. Ką ir kaip atrinkote?

- Taip, tikiuosi, bus. „Dvidešimt ir viena istorija“. Leidėjų paraginta iš kelių knygų sudariau pasakų rinkinį. Sunku pasirinkti versti vieną knygą, nes jose yra, tarkim, istorijų, kuriose minimi tik italų vaikams žinomi personažai. Nesiimu versti eilėraščių, istorijų su eiliuotais intarpais ar tokių, kur žodžių žaismu paremtas visas pasakojimas. Šiaip sueiliavimų ir žodžių žaismo gali rasti kone kiekvienoje istorijoje – be to G.Rodari nebūtų G.Rodari.

- Ko nepavyko išversti? Kokiais vertimo sprendimais didžiuojatės?

- Vienoje „Šypsenos ilgumo pasakaičių“ pasakoje kalbasi senos ir naujos patarlės ir, žinoma, kalbasi patarlėmis. Ilgai kamavausi, tačiau redaktorė tik palingavo galva: na taip, žinoma, sunku tokiu atveju ką nors patarti... Supratau, kad nekas. O štai pasaką apie Romos kates išverčiau vienu ypu: romiečių tarmę išverčiau kaži kokia „a la" tarme, nestrigo ir užsienietiško akcento imitavimas. Ir ką gi – recenzentė buvo sužavėta.

- Pagalbinė literatūra naudojantis lietuvių kalbos ištekliais?

- Žiūrint ką verčiu. Tik vėliau supratau, kad ta „a la" tarmė yra mano kaimynės mokytojos suvalkiavimas, suplaktas su draugės šiaulietiška šnekta. Romiečiai niekaip negalėtų prašnekti mano gimtąja dzūkų tarme. Daug ieškau didžiajame Lietuvių kalbos žodyne, tenka vartyti Jono Paulausko „Sisteminį lietuvių kalbos frazeologijos žodyną“. Pastebėjau, kad versti G. Rodari parankiau su senuoju, Valdo Petrausko sudarytuoju Italų – lietuvių kalbų žodynu, nors yra ir kitas, naujesnis.

- Gabriele D‘Annunzio – visai kas kita nei G.Rodari. Romaną „Nekaltasis“ leidyklai siūlėte pati. Kodėl?

- Šįkart, skirtingai nei I.Calvino atveju, patraukė ne teksto magija, o G.D'Annunzio asmenybė, apgaubta dekadentizmo aura ir viliojusi dar nuo studentiškų laikų. Romaną kadaise buvau nusipirkusi per stažuotę Perudžos universitete (kaipgi grįžti namo nenusičiupus keleto šedevrų, kuriuos čia pat tikiesi išversti), o nagai panižo tada, kai jau buvau išvertusi du I.Calvino romanus ir baisiai norėjosi ko nors labai skirtingo. Naujo iššūkio. G. D'Annunzio romanas kaip tik toks ir atrodė. O dėl skaitytojų, tai esu įsitikinusi, kad lietuviai italų literatūrą turėtų pažinti ne tik iš Umberto Eco ir Alessandro Baricco kūrybos. Garsaus režisieriaus Luchino Visconti pagal šį romaną pastatytas įspūdingas filmas - dar vienas „kabliukas“ skaitytojui (ir leidėjui).

- Prano Bieliausko išverstas G. D‘Annunzio „Geismų kūdikis“ – aukštas lygis. Ir – užduotas vertimo tonas?

- Žinau, kad man, jei noriu ką nors padaryti, geriau nesidairyti į kitus. Kuo toliau skaičiau „Geismų kūdikį“, tuo mažiau norėjau versti „Nekaltąjį“ – tokie aprašymai, tokios vingrybės, tiek pastangų reikalauja ir... tokia nuobodybė (beje, šis romanas sužavėjo jau minėtą mano kaimynę – ištikimą mano verstų ir šiaip pasiūlytų knygų skaitytoją). Tad mane labiau įkvėpė faktas, kad toks geras vertėjas ėmėsi G.D‘Annunzio, o ne puiki vertimo kalba, juolab žinant, kad tavo žodžiai visai kitaip suguls. Kai itališkai skaitinėjau „Nekaltąjį“, vis dar neapleido nerimas: per daug nežinomų žodžių, sunkiai suvokiama mintis – tai erzino. Žodžiu, vos nežlugo planas išversti šedevrą, laimė, leidėjas paragino imtis darbo ir tai išgydė nuo nevisavertiškumo jausmo – po dešimties puslapių nusiraminau, pamačiau, kad „Nekaltojo“ kalba gerokai skiriasi – grynesnė, aiškesnė, neperkrauta detalių, kita vertus, emocingesnė. Tad dar kartą įsitikinau – vertėjas patiria visai kitokių išgyvenimų nei skaitytojas.

- Nagi, nagi, prašom pasidalyti.

- Kaip skaitytojai man, sakykim, visai neįdomūs egzaltuoto vyriškio postringavimai, kodėl jis buvo neištikimas savo žmonai ir kaip ji pati dėl to kalta. Tačiau kai visa tai verčiu, tuos postringavimus skaitau vertėjos greičiu, tai yra sukdama galvą dėl žodžių, jų išdėstymo sakinyje, muzikinio skambesio, iškart pasidaro įdomu, nes imu matyti, kaip gražiai, kaip įtaigiai viskas supinta. Kaip vertėja ramiai galiu išversti kūdikio agonijos sceną, bet kai reikia ją redaguoti, darosi sunku, o skaityti makete – jau nepakeliama. Knygoje jos neskaičiau. Ir išvertus knygą, ypač jeigu ilgai su ja gyvenai, rašytojas dar kurį laiką tavęs nepaleidžia: draugams rašau citatas, perfrazuoju jas, įžvelgiu paralelių savo gyvenime ar aplinkoje. Ima atrodyti, kad aplinkoje vykstantys įvykiai susiję su verčiama knyga.

- Ar turite vertimo mokytojų?

- Daugiausia pasimokiau iš pirmųjų savo vertimų redaktorių – Prano Bieliausko ir Birutės Gedgaudaitės. Tai tokie senoviški, ne tik kelias kalbas mokantys, bet ir kultūrinį kontekstą išmanantys redaktoriai. Jie daug taiso. Su kai kuriais taisymais tu gali ir nesutikti, bet esi priverstas dar kartą apgalvoti ir pagrįsti savo pasirinkimą. Bet tai jau buvo vėliau, o dar studijuodama universitete lietuvių filologiją surizikavau nueiti su anglistais į Liongino Pažūsio vertimo seminarą magistrantams. Tiesiog norėjau patekti pas šį garbų dėstytoją, išvertusį nemažai klasikinės anglų poezijos. Ir nesvarbu, kad tai buvo ne literatūros vertimo seminaras, o mano anglų kalbos mokėjimo lygis ne toks kaip anglistų. Gal per stipru būtų vadinti jį mokytoju, kaip ir Pietro U.Dini, kurio seminaruose teko dalyvauti prieš keletą metų, tačiau asmenybių įtaka, jų požiūris į darbą buvo labai svarbūs.

- Kas padeda nenusivilti vertėjos darbu?

- Pats darbas. Jo neturiu tiek daug, kad vargintų, niekada nebuvau spraudžiama į nežmoniškus terminus. O tarp darbų – svajonės apie naujus vertimus, svarstymai, kokį leidėją kuo galėčiau sudominti.

- Kada verčiate turėdama tokią gausią šeimyną?

- Kai vaikai miega. Mažiausiasis dar nuolat su manimi namie (trys vyresnėliai jau eina į mokyklą), tad kol jis budrus, susikaupti neišeina. Nesu nei vyturys, nei pelėda, bet visos mamos pasakys, kad maži vaikai prabunda rytais, tad verčiu arba redaguoju dažniausiai vėlai vakare. Nors labiau norėtųsi ryte – tada galva šviežesnė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"