Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Sveika, Diana!

 
Mintyse "Auksinę lupą" D.Bučiūtė skyrė senosios "Vagos" redaktoriams.
Mintyse "Auksinę lupą" D.Bučiūtė skyrė senosios "Vagos" redaktoriams. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Diana Bučiūtė jau yra išklausiusi nemažai laudacijų – jos skambėjo vertėjai pelnius Metų vertėjo krėslą, atsiimant Šv. Jeronimo ir Juozo Keliuočio premijas. Nors galėtų atsidėti vien vertimams, ji neišsižada sunkaus redaktorės darbo. Gal kad pradėjo jį šlovingoje „Vagoje“, kur vyresnieji kolegos darė įspūdį savo laikysena, pareigos, atsakomybės (šiandien tai vadinama skambiau – misija) tyliu, bet oriu suvokimu.

Pagyrų D.Bučiūtei – kruopščiai ir subtiliai redaktorei, globėjiškai ir geranoriškai patarėjai – gali pažerti jos redaguotų knygų vertėjai ir autoriai. Dešimtis leidinių ji rūpestingai palydėjo pas skaitytojus dirbdama „Alma litteroje“. Šiuo metu prie darbo ją „spaudžia“ „Baltos lankos“ – kad suredaguotų knygų eilė lentynoje vis ilgėtų.

D.Bučiūtė – 2014-ųjų „Auksinės lupos“ laureatė. Tai premija redaktoriui. „Esu aukšta ir pernelyg krintu į akis. Manau, tik dėl to ir gavau visas tas premijas“, - juokiasi Diana. Nekuklumo jai niekas negalėtų prikišti.

Kam perduoti patirtį?

- Ankstesnės „Auksinės lupos“ laureatės – Donata Linčiuvienė, Sigita Papečkienė, Bronė Balčienė, Aldona Baliulienė – buvusios jūsų kolegės „Vagos“ leidykloje. Apdovanojimai – tarsi reveransai senajai „Vagai“.

- Pelnyti reveransai. Juk iki 1985 metų, kai buvo įsteigta vaikų literatūros leidykla „Vyturys“, „Vaga“ buvo vienintelė grožinės literatūros leidykla ir subrandino geriausius redaktorius (ir vertėjus, beje). Vėliau jie, kaip ir kitų buvusių valstybinių leidyklų redaktoriai, išsiskirstė po privačias leidyklas, ir, ko gero, dėl to kai kurios leidyklos dirbo ir dirba profesionaliau už kitas.

- Jūsų dėmesingas, altruistiškas darbas su jaunais, pradedančiais vertėjais – pagal aną, „Vagos“, modelį? Ar „iš savęs“?

- „Vagoje“ kiekvienas jaunas redaktorius gaudavo vyresnį globėją, kuris peržiūrėdavo pirmus darbus, ir visi kiti kolegos mielai padiskutuodavo ir patardavo, todėl dalintis žiniomis, man atrodo, ne altruizmas, o tiesiog natūralus dalykas. Bet jūsų klausimas – tik graži retorika, nes iš tiesų patirties nelabai yra kam perduoti: daugiau tenka redaguoti patyrusius vertėjus, o tarp pasitaikančių jaunųjų, tik vienas kitas, deja, būna perspektyvus.

- Apie vieną iki šiol aktyviai dirbančią kolegę sakėte: „Kaip žmogus taip ilgai gali dirbti tokį sunkų darbą?“ Štai ir išsprūdo prisipažinimas, kad darbas sunkus.

- Turėjau galvoje D.Linčiuvienę, iki šiol redaguojančią akademinę literatūrą. Daugiau pažįstu kolegų vertėjų ir redaktorių, kurie ilgainiui vis dėlto renkasi versti ar redaguoti lengvesnes knygas. Norint deramai parengti verstinę knygą reikia ne tik mokėti lietuvių kalbą ir užsienio kalbų, turėti praktinių redagavimo įgūdžių, būti gerokai išprususiam, bet ir daug valandų išsėdėti prie stalo. Dar sunkesnis redaktoriaus darbas pasidarė, kai leidyklos ėmė reikalauti redaguoti kompiuteriu. Tai lyg ir neišvengiama aukštųjų technologijų amžiuje, bet dauguma redaktorių tvirtina, kad popieriuje klaidos geriau matyti ir rezultatas būna kokybiškesnis.

- O juk čia dar ir talento reikia, ne vien kruopštumo, atidumo. Skonio, nuovokos. Iš kur šito imti?

- Kiek tau duota, tiek ir turi. Talmude, regis, pasakyta, kad Dievas duoda, bet ne viską iškart. Kalbant apie redaktorius, belieka atsidusti, kad daugelio, turinčių patirties ir išminties, akys nusilpusios arba kad jie nebegauna darbo, nes negali ar nenori redaguoti kompiuteriu.

Dėl skaitytojo malonumo

- Kodėl redaktorės – paprastai moterys?

- O jūs pasakykit, jei žinote, kodėl filologiją studijuoja mažai vyrų? Rašytojų turime daugiau vyrų negu moterų, o redaktorių (ir vertėjų) didžiuma yra moterys. Gal kad jos didesnės krapštukės ar turi mažiau ambicijų? Šiaip ar taip, „Vagos“ leidykloje redaktorių vyrų būta nemažai. Mano laikais „Vagoje“ redaktoriavo tokie talentingi vyrai, kaip Juozas Naujokaitis, Antanas Gailius, Teodoras Četrauskas, Virgilijus Čepliejus, Pranas Bieliauskas, Antanas A.Jonynas ir kiti. Ir, beje, turime du garbius „Auksinės lupos“ laureatus – Antaną Rybelį ir Petrą Kimbrį.

- Kokį redaktorių galima vadinti geru? Idealiu?

- Jau suminėjome nemažai gero redaktoriaus savybių. Gal dar pridurčiau, kad redaktorius turėtų gerbti autorių (vertėjas irgi yra autorius), paisyti jo valios ir neperrašinėti savaip svetimo autorinio darbo, o jei nėra kitos išeities, turi būti įrašytas kaip bendraautoris.

- Ar esate konfliktavusi su redaguojamu autoriumi ar vertėju?

- Būna, kad vertėjai nesutinka dirbti su jiems skirtu redaktoriumi arba apskritai atsisako rašyti savo pavardę po suredaguotu (jų nuomone, sudarkytu) kūriniu. Aš į tokius konfliktus, regis, nebuvau įsivėlusi. Porą kartų dėl prasto vertimo net rankos drebėjo, bet aiškinausi ne tiesiogiai su vertėju, o su leidykla. Būna ir taip, kad įtampa tarp redaktoriaus ir vertėjo kyla dėl vieno ar kito žodžio. Bet ar verta kivirčytis dėl žodžių? Ar čia gyvybės ir mirties klausimas? Dirbu dėl pačios knygos ir skaitytojo malonumo, o ne kad pasirodyčiau protingesnė už vertėją. Jei vertėjui koks nors žodelis brangus, kodėl jo nepalikti, ypač jei vertėjas turi savo argumentų? Kartais vertėjai burba, maištauja dėl kokio menko nieko ir apsimeta nematą, kad redaktorius ištaisė tokių riktų, dėl kurių jie būtų apsijuokę prieš visą pasaulį. Dauguma vertėjų, man atrodo, net per daug nuolaidūs – kartais įtariu, kad tai tiesiog abejingumas.

- Kiek knygų suredagavote?

- Redaguotų knygų sąrašo neturiu, LIBIS sistema tokių duomenų nerodo. Jei skaičiuotume pagal leidyklos darbo normą (10-15 autorinių lankų per mėnesį), per 32 redagavimo metus galėtų susidaryti du trys šimtai.

"Ir" vietoj "bei"

- Nors redaktorius - veikiau literatas nei kalbininkas (ar ne?), vis dėlto jis daro įtaką kalbos būklei ir kaitai. Jūs vadinama demokratiška redaktore, bet tikrai turite nuomonę apie neišvengiamus ir išvengiamus kalbos pokyčius. Redaktoriai kalbininkų polemikose dalyvauja ne šnekomis, o savo darbais?

- Grožinės literatūros redaktorius turėtų būti ir literatas, ir kalbininkas. Jei kalbininkai palaikytų glaudesnius ryšius su redaktoriais, darytų apklausas ar panašiai – visiems išeitų į naudą. Redaktoriai kalbininkams galėtų pateikti įdomios medžiagos iš dar neapdorotų tekstų, išryškėtų visokios naujos tendencijos, pokyčiai, kuriuos dažnai pristabdo redaktoriai. Kokias kalbininkų polemikas turite galvoje? Negirdėjau polemikų, girdėjau tik kelių žmonių savireklamos būgnus ir fanfaras, kurie taip išūžė ausis, kad teko atsisakyti vieno daug metų prenumeruoto žurnalo. Na, nieko, liksiu su „Gimtąja kalba“.

- Ar turite nemėgstamų ir mėgstamų žodžių? Nemėgstamuosius braukiat iš rankraščių?

- Dažnokai braukiu jungtuką „bei“, nes juo dabar labai piktnaudžiaujama, nors šnekamojoje kalboje jis turbūt nevartojamas, na, nebent kalbant per televiziją. Tegu sau geriau būna keli „ir“. Keistas reiškinys – žodžio „užpakalinis“ vengimas. Nors „priekio“ antonimas yra „užpakalis“, vos ne visi vertėjai dabar vartoja būdvardį „galinis“, pavyzdžiui, galinė sėdynė, galinis kambarys, o kartą net radau „galinę kišenę“! Gal vertėjams žodis „užpakalinis“ atrodo nepadorus? O gyvenime mane trikdo šiais laikais įsigalėjęs žodelis „sveiki“, kai sveikinamas vienas žmogus. Na taip, sutinku, kad į mažai pažįstamą, svetimą žmogų gal ir paranku šitaip kreiptis. Bet kai girdžiu kreipinį „Sveiki, Diana“, pasijuntu praradusi ir lytį, ir unikalumą (vienaskaitą).

- Kaip tada į jus kreiptis?

- Sveika, Diana.

***

Iš D.Bučiūtės kalbos, pasakytos atsiėmus “Auksinę lupą”

*

Kai esu klausiama, kodėl nemetu redagavimo, jei galiu versti knygas, atsakau, kad užsidirbinėju pensiją, bet iš tiesų yra ir kitų priežasčių. Redaguodama mokiausi ir tebesimokau versti, o svarbiausia – susitinku ir susipažįstu su vertėjais. Per 32 metus, kai dirbu šį darbą, tų pasimatymų būta įvairių: malonių ir skausmingų, dramatiškų ir komiškų

*

Kai redagavau buvusio antikinės literatūros dėstytojo Henriko Zabulio verstą Euripido „Hipolitą“, jis buvo švietimo ministras. Atsiimti peržiūrėto darbo teko eiti į ministeriją. Pasinaudodama redaktorių gudrybe, paraštėse buvau prirašiusi pastabų, kad vienaip ar kitaip taisyti siūlo kalbininkai. Taigi ministro kabinete teko išklausyti nuosprendį – kalbininkus reikią sudeginti ant laužo su visais „Kalbos praktikos patarimais“! Kai drebančiom kojom palikusi ministeriją atsiverčiau rankraštį, savo didžiai nuostabai, pamačiau, kad visi taisymai priimti.

*

Tekdavo redaguoti ir iš rusų kalbos, ne tik rusų literatūrą, bet ir įvairių SSRS tautų, kurią dažnai versdavo partinių veikėjų žmonos. Man tik kartelį pasisekė: gavau p. Gureckienę, o iš jos – deficitinių užsieninių kvepalų... Įsidėmėjau šį atvejį ir dėl to, kad menkavertę knygiūkštę vertėja mėgino pagražinti, nemažai prikurdama... Iš poetės Vilijos Šulcaitės išmokau, kaip renkantis ilgesnes žodžių formas galima šiek tiek pasididinti honorarą – gal išėjusi į pensiją šiuo metodu pagaliau pasinaudosiu...

*

Kadaise, būdama jauna redaktorė, redagavau patyrusius redaktorius, o dabar, pati tiek visko patyrusi, turėčiau kuo pasidalinti su jaunimu, bet jauni gabūs vertėjai, su kuriais tenka susitikti, dažniausiai greit dingsta iš akiračio: išvažiuoja į užsienius, augina vaikus, ieško pelningesnių darbų arba tiesiog nebegauna versti gerų knygų. Norėčiau tikėti, kad ir vienam kitam jaunam žmogui buvau bent kiek naudinga. Beje, gyvenimas parodė, kad paties vertėjo labui reikia laiku pasakyti tiesą apie jo vertimo kokybę.

*

„Baltose lankose“ apskritai pasiekiau neregėtas profesines aukštumas: kartais čia redaguoju tekstus, kurių nė velnio nesuprantu... Nežinia, kaip išverčiau į civilizuotą lietuvių kalbą gauruotas architekto Tomo mintis. Nežinia, kaip perėjau fenomenologijos ir poststruktūralizmo džiungles „Baltų lankų“ žurnalo straipsniuose. Šiuo atveju palaiminamasis intelektualiųjų autorių žodelis OK maloniai glostė ausį.

*

Dėkoju „Baltų lankų“ leidyklai, kuri nedavė man versti nė vienos padorios knygos ir spaudė prie darbo, kad būtų už ką mane pristatyti „Auksinei lupai“. Ir jei net šis pristatymas tėra ženklas, kad mano dienos leidykloje suskaičiuotos, dėl nieko o nieko nesigailėsiu.

***

Diana Bučiūtė gimė 1955 metais Rokiškyje. 1973 – 1978 metais Vilniaus universitete studijavo lituanistiką (klasikinės filologijos specializacija). 1982–1995 metais dirbo „Vagos” leidyklos verstinės literatūros redakcijoje, 2001–2010 metais leidykloje „Alma littera“. Šiuo metu „Baltų lankų“ leidyklos redaktorė. Verčia iš prancūzų, naujosios graikų, anglų kalbų. 2002 metais apdovanota Lietuvių PEN centro premija – Metų vertėjo krėslu. 2010 metais jai skirta Šv. Jeronimo premija, 2013 metais – Juozo Keliuočio literatūrinė premija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"