Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Vargonų aukso amžius - baroko metas

 
2015 06 12 6:00
Informaciją apie Lietuvos barokinius vargonus Girėnas Povilionis nuosekliai rinko ir tyrinėjo beveik 20 metų. 
Informaciją apie Lietuvos barokinius vargonus Girėnas Povilionis nuosekliai rinko ir tyrinėjo beveik 20 metų.  Asmeninio albumo nuotrauka

Humanitarinių mokslų daktaras Girėnas Povilionis vargonais domisi pusę savo gyvenimo. Užsiėmimas taip sužavėjo, kad jis ne tik pralenkė savo mokytojus, tapo aukščiausios kategorijos restauratoriumi technologu, naujam gyvenimui prikeliančiu instrumentą, bet ir ėmė leisti šios muzikos kompaktines plokšteles bei rašyti dokumentinio kino scenarijus. Šią savaitę pristatyta dr. Girėno Povilionio monografija „Vėlyvojo baroko vargondirbystės menas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje”.

- Kas paskatino imtis monografijos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje buvusį vėlyvojo baroko vargondirbystės meną?

- Informaciją apie Lietuvos barokinius vargonus nuosekliai rinkau ir tyrinėjau beveik 20 metų. Ši tema ir gausybė objektų - vargonų - iki šiol nepaliauna žavėti. Baroko laikotarpį vargonų istorijoje galėčiau pavadinti aukso amžiumi, nes įvairių šalių, įvairių meistrų instrumentai buvo unikalūs, išryškinantys kiekvieno jų individualumą, mokyklą ir kt. Kai pradėjau tyrinėti Lietuvos barokinius vargonus, publikuotos informacijos, galima sakyti, beveik nebuvo – vos vienas kitas straipsnis.

- Kokie skiriamieji Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos bruožai?

- Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos sąvoką savo knygoje pasiūliau įtvirtinti kaip pavadinimą, apibūdinantį konkretų Lietuvos vargonų istorijos šimtmetį. Vilnius XVIII amžiuje buvo centras, kuriame gyveno ir dirbo pagrindiniai vargonų meistrai, iš čia vargonų tradicijos sklido į įvairias LDK vietas. Tyrinėjant šių meistrų darbus - vargonus, ilgainiui pradėjo ryškėti išskirtinis vizualus bruožas – architektūrinė vargonų fasado kompozicija su dviem dominuojančiais bokštais šonuose. Tokia vargonų išvaizda labai artima dvibokštei barokinei Lietuvos bažnyčių architektūrai, dvibokščiams bažnyčių altoriams. Todėl galima sakyti, kad tai buvo LDK barokinės epochos vientisumo požymis. O, pavyzdžiui, Vilniaus mokyklai nepriskirtini vargonų meistrai, kurie į LDK dažniausiai atvykdavo iš Gdansko, Karaliaučiaus ar kitų Prūsijos vietovių bei Vokietijos kunigaikštysčių, statė kitokios architektūrinės kompozicijos vargonus - su aukščiausiu bokštu centre, trim bokštais ir pan.

- Knygoje rašote, kad istoriniuose šaltiniuose vargonai pirmą kartą minimi 1408 metų balandžio 11 dieną, kai Vokiečių ordino magistras Urlichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai išsiuntė dovanų klavikordą ir nešiojamuosius vargonėlius. Ar ir kiti Lietuvos vadovai rūpinosi muzika ir dovanojo vargonus?

- Tokių pavyzdžių LDK istorijoje yra ne vienas. Įvairūs Lietuvos valdovai ir didikai dažniausiai rūpindavosi vargonų įsigijimu jų mecenuojamoms bažnyčioms. Pavyzdžiui, 1614 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčiai, o 1619 metais Kretingos bernardinų bažnyčiai naujus vargonus mecenavo LDK valstybės, kariuomenės veikėjas ir kultūros puoselėtojas Jonas Karolis Chodkevičius. Yra žinoma, kad 1618 metais LDK etmonas Kristupas Radvila vargonų meistrui Mauritiui Wendtui buvo užsakęs padirbdinti nedidelius 6 balsų vargonus (vadinamus pozityvu) ir trijų balsų nešiojamuosius vargonus – regalą.

Dydį lemia mecenato dosnumas

- Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonai primena daugiaaukštį namą, kuriame galima surengti ekskursiją. Ar daug Lietuvoje tokių didelių vargonų?

- Tokio dydžio vargonų Lietuvoje nėra itin daug, be to, dažniausiai tai yra net kelių perstatymų, instrumento padidinimų rezultatas. Pavyzdžiui, tyrinėdamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonus, jų medienos apdirbimą, senėjimo požymius ir daugelį kitų techninių detalių, nustačiau ir kompiuteriniu montažu rekonstravau pirminę šių vargonų išvaizdą - pradžioje tai buvo perpus žemesni vargonai ir stovėjo ne šioje bažnyčioje, po 1831 metų sukilimo buvo atgabenti iš Polocko Jėzuitų bažnyčios, kurią uždarė rusų valdžia. Įspūdingais, „daugiaaukščiais“ vargonais Lietuvoje didžiuojasi Kauno ir Vilniaus arkikatedros, Tytuvėnų, Troškūnų ir Kurtuvėnų bažnyčios, Šiluvos bazilika ir keletas kitų šventovių.

- Kaip paaiškinti, kad ne tik didieji miestai, bet ir mažesni, tarkim, Kretingos bernardinų bažnyčia, turi didžiuosius vargonus?

- Vargonų terminologijoje vartojami pavadinimai „didieji“ ir „mažieji“ vargonai nėra tiesiogiai susiję su matmenimis, instrumento dydžiu. Didžiaisiais, arba pagrindiniais, vargonais vadinami instrumentai, kurie stovi bažnyčios gale – vadinamajame vargonų chore virš įėjimo į bažnyčią, o presbiterijoje, koplyčioje ar šoninėje bažnyčios navoje (šoniniame chore) prie altoriaus stovintys vargonai vadinami mažaisiais. Vargonų apimtį dažniausiai lemia ne bažnyčios dydis, o mecenatų dosnumas, noras turėti didingą instrumentą. XVII amžiaus pradžioje, kai buvo sukurti garsieji Kretingos bažnyčios vargonai (deja, jie neišliko), ši vietovė ir bažnyčia buvo labai svarbi kaip geopolitinis taškas LDK vakaruose.

- Knygoje rašote apie garsiąsias vargondirbių šeimas – Arendto Gerhardto Zelle, jo dukrą vedusį N. Jantzoną, kurie į gildiją įsiliedavo priėmę Vilniaus miesto pilietybę. Ką suteikdavo toks statusas?

- Vilniaus miesto piliečio statusas susijęs su mokesčių mokėjimu ir teise verstis amatu šiame mieste. Vadinasi, neturint nuolatinio piliečio statuso nebuvo galima laisvai teikti paslaugų, verstis vargonų kūrimo ar bet kokiu kitu amatu.

Skiriamasis Troškūnų bažnyčios vargonų bruožas

- Vargonai dažniausiai puošiami angelais, Apvaizdos akimi, o Troškūnų (1787-1789) – karaliaus Dovydo skulptūra. Ar tai skiriamasis vargondirbio N. Jantzono braižas?

- Kiek yra tekę žvalgytis po kitų šalių barokinius vargonus, niekur neteko susidurti su tokiu sistemingu karaliaus Dovydo skulptūros panaudojimu. Todėl tai yra vienas skiriamųjų Nicolauso Jantzono bruožų, nes beveik visi didieji šio meistro vargonai turėjo karaliaus Dovydo skulptūrą ir už jos sumontuotą nedidelį varpelių karilioną.

- Į Lietuvą atvykę vargondirbiai iš užsienio skuba apžiūrėti sostinės Šv. Dvasios bažnyčioje esančius Gottlobo Casparini vargonus. Kurie kiti, Lietuvoje dirbę vargonų meistrai domina užsienio profesionalus?

Galbūt labiausiai šios srities atstovus domina Tytuvėnų, Kretingos, Griškabūdžio, Adakavo, Sudervės, Kauno arkikatedros, Vilniaus Bernardinų, Vabalninko bažnyčių vargonai. Tačiau tai nėra susiję su konkrečiu vargonų meistru - užsieniečius domina ne tik žinomų autorių instrumentai, bet ir stilius, pavyzdžiui, barokiniai N. Jantzono ar romantiniai Juozapo Radavičiaus vargonai, taip pat ir anoniminių, nenustatytų meistrų instrumentai.

Įdomiausi baroko vargonai - Kartenoje

- Rašydamas studiją, aplankėte apie 300 Lietuvos bažnyčių. Pagal jūsų parengtas vargonų restauravimo programas ir autorinę priežiūrą restauruoti vargonai Kauno arkikatedroje bazilikoje, Alytaus, Kruonio, Švėkšnos, Kartenos, Akmenės, Linkmenų, Vanagų, Darbėnų ir kitose bažnyčiose. Kuri jų labiausiai nustebino ir įsiminė?

- Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, čia išvardyti tik svarbiausi darbai. Visi vargonai yra skirtingi ir savaip įdomūs, kiekvieno restauravimo procesas unikalus, čia niekada nesusidursi su masinio tiražavimo nuoboduliu. Visgi vienas įsimintiniausių darbų buvo Kartenos bažnyčios vargonų atgaivinimas, nes šį instrumentą tyrinėdamas, rengdamas restauravimo koncepciją padariau didžiulį atradimą - nustačiau instrumentą sukūrusį meistrą ir datą. Vargonų viduje, ant vieno iš autentiškų vamzdžių, radau įrašus: Paulus Celle, Wilna, 1774. Tai – vieni įdomiausių barokinių vargonų Lietuvoje, o po šio atradimo tapo aišku, kad juos pastatė Vilniaus baroko vargondirbystės mokyklos įkūrėjo A. G. Zelle's sūnus.

- Teko girdėti, kad vargonų dumplėms restauruoti tinka tik avių oda. Kokių kitų, iš pažiūros netikėtų, medžiagų tenka ieškoti vargonų meistrams?

- Vargonų restauravimui naudojamos tik natūralios medžiagos, kurios būna pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, ožkų ar žuvų pūslės oda ypač tinka mažoms dumplelėms restauruoti, norint atkurti dumplių klosčių lankstus tenka panaudoti žarnines virves, labai plačiai naudojami triušių kailių klijai, klavišams tenka siųsdintis juodmedžio kaladėles.

Ant kariliono – rėmėjo vardas

- Anksčiau vargonų fundatorius išduodavo juose įmontuoti herbai, tarkim, kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos. Kaip šiais laikais įamžinami vargonų rėmėjai, jų restauravimo iniciatoriai?

- Įvairiai, pavyzdžiui, vardine mecenato lentele ant vargonų šono, kartais vargonų rėmėjams pasiūloma finansuoti konkretų vargonų registrą. Dabar gana dažnai galima finansuoti ir atskirų registrų konkrečius vamzdžius, ant jų rėžtuku užrašant aukotojo vardą. Taigi jei dideliuose vargonuose yra keli tūkstančiai vamzdžių, juose gali įsiamžinti ir beveik tiek pat aukotojų. Panašiai yra ir su varpų karilionais: sakysim, norint paremti Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios naujo kariliono įsigijimą galima finansuoti konkretų vardinį varpą, ant jo būtų išlietas aukotojo vardas.

Poeziją slepiantis instrumentas

- Knygoje rašote: „Vargonai – tai sudėtinga skirtingų komponentų visumą, kurioje įspūdinga architektūra ir puošnūs ornamentai harmoningai dera su įvairiausių tembrų sąskambiais. Vargonai gali užgroti fleitų choru, styginiais ar pučiamaisiais instrumentais, sodriai riaumoti kaip liūtas ar lokys, skambinti varpeliais, „prabilti“ angelišku, dangišku ar net žmogaus balsu.“ Iš ko paveldėjote literatūros gyslelę ir šio instrumento pomėgį?

- Šie skirtingi vargonų apibūdinimai - tai ne mano išmonė. Įvairiausių epitetų klodai glūdi pačiuose vargonuose, nes tarp vargonų registrų (balsų) pavadinimų galime rasti pačių įdomiausių posakių. Pavyzdžiui, vox humana - tai žmogaus balsas, unda maris - jūros banga, žemą vibruojantį garsą skleidžiantis akustinis būgnas Vokietijoje vadinamas Hummel - kamanė, daug registrų yra vadinami tiesiog fleitomis. Yra tekę matyti įmantriai dekoruotų metalinių vamzdžių - piešiniai ant vamzdžio angos, pro kurią pučiamas oras, tarsi primena liūto nasrus. O potraukis į šį instrumentą atsirado dar 1992 metais - būdamas šešiolikos pradėjau lankyti vargonų fakultatyvą Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, turėjau galimybę griežti mokykloje naujai pastatytais vargonais.

- Esate išleidęs kompaktinę plokštelę „Lietuvos istoriniai vargonai“, monografiją – vargonų katalogą „Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo“, parašęs scenarijų filmui „Lietuvos istoriniai vargonai“. Kokių naujų darbų, sumanymų ketinate imtis?

- Žinoma, barokinius vargonus tyrinėsiu ir toliau. Dar likę nemažai anoniminių instrumentų, reikia nustatyti nežinomos autorystės vargonus, toliau gilinuosi į vargonų instrumentą kaip vargonų meistras ir restauratorius. Vėliau planuoju parengti ir publikuoti monografiją apie romantizmo epochos vargondirbystės meno istoriją: nuo XIX amžiaus vidurio iki 1940 metų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"