Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Versti knygas – Toskanoje, po alyvmedžiu

 
"Gaila, kad Lietuvoje iki šiol nėra meninio vertimo studijų", - sako I.Mažeikaitė.   Asmeninio albumo nuotrauka

Paklausta, kaip gyvena, Ieva Mažeikaitė atsako – harmoningai. Mėgstamą darbą – versti grožinę literatūrą – trisdešimtetė vertėja dirba Italijoje, Toskanos kaimelyje. Čiulbant paukščiams, gaudžiant bažnyčios varpams... Ten ji pati sau viršininkė. O iki neprilygstamosios Florencijos – pusvalandis kelio.

Ieva Vilniaus universitete studijavo dvigubą specialybę - lietuvių ir italų filologiją. Apie lituanistiką ji svajojo visada, o dar išmoko italų kalbą, pažino Italijos kultūrą. Paskui įstojo į vertimo studijų magistrantūrą. “Tiesą pasakius, ten buvome ruošiami dirbti vertėjais žodžiu Europos Sąjungos institucijose, - prisipažįsta Ieva. - Bet baigusi studijas supratau, kad mano tikrasis pašaukimas – versti grožinę literatūrą. Net magistro baigiamąjį darbą rašiau iš meninio vertimo, nagrinėjau Prano Bieliausko vertimą – Alessandro Baricco “Šilką”. Labai gaila, kad Lietuvoje iki šiol nėra meninio vertimo studijų.”

Verstų ir rojuje

- Ar dabar vertimai – pagrindinė jūsų veikla?

- Laimė, pagrindinė. Esu dėkinga likimui, kad galiu visą laiką skirti mėgstamai veiklai. Bendradarbiauju ir su vertimų biurais, bet daugumą laiko skiriu knygoms. Stebėtina, kad daugelis vis dar nelaiko vertimo tikru darbu. Žmonėms atrodo, kad jei sėdžiu namie ar galiu laisvai dėliotis dienotvarkę, vadinasi, nedirbu. O iš tiesų vertėjas dažnai dirba net daugiau nei biuro tarnautojas – kai spaudžia terminai ar pagauna įkvėpimas, klaviatūrą barškinu nuo ankstaus ryto iki išnaktų. Didžiausias pranašumas tas, kad net ir sunkus ar didelės apimties vertimas neslegia. Jei veikla miela širdžiai, laikas prabėga nepastebimai. Virginia Woolf laiške bičiulei yra rašiusi, kad jei galėtų nieko kito neveikti, tik be perstojo skaityti, jaustųsi patekusi į rojų. Aš irgi rojų suprantu panašiai, tik jame dar ir mielai versčiau.

- Pirmasis atskiru leidiniu publikuotas jūsų vertimas – iš lietuvių į italų kalbą: Turino knygų mugei, kurioje Lietuva buvo garbės viešnia, parengtas dailėtyrininkės Rūtos Janonienės veikaliukas apie dailininko Kanuto Rusecko ryšius su Italija. Buvote jau taip gerai išmokusi italų kalbą, kad verstumėt į ją? Ar tebeverčiate?

- Jei atvirai, iš jaunatviško maksimalizmo tuomet net nesusimąsčiau, kad gal dar nepakankamai moku kalbą, tiesiog griebiau jautį už ragų, ir viskas. Aišku, teko prašyti gimtakalbių pagalbos, mygau pažįstamus italus porą kartų skaityti tekstą ir konsultavausi, kaip gražiau ir taikliau skambėtų viena ar kita frazė. Vis dėlto literatūros į italų kalbą daugiau neverčiau, manau, norint tinkamai perteikti visus reikšmių atspalvius geriausia versti į savo gimtąją kalbą. Dabar bijočiau ir atsiversti tą knygelę, turbūt kiltų noras viską išversti iš naujo.

Pirmąja savo knyga vis dėlto laikau Gabriellos Magrini „Madam de Lenklo aistras“ - per ją užmezgiau ryšius su leidyklomis, sulaukiau kitų pasiūlymų. Be to, iš šio romano redaktorės Astos Žūkaitės be galo daug išmokau. Ateities svajonės neišvengiamai susijusios su vertimu. Jei tik nestigtų laiko, kiek daug gerų knygų būtų galima išversti! Mano svajonė - versti vaikų literatūrą, ji širdžiai mieliausia.

Premijos skatina tobulėti

- Dominyko Urbo paskatinamoji premija 2010-aisiais, apdovanojimas už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams 2012-aisiais. Geri paraginimai nesukti iš vertimų kelio. Kuo jums šis darbas malonus? Kuo – nelabai?

- Vertėjas, priešingai nei rašytojas, retai sulaukia skaitytojų atsiliepimų apie savo darbą, tad tokie apdovanojimai – reakcija, padedanti susivokti, ar eini teisingu keliu. Į vertimą įdedu visą širdį, tad malonu, kai pastangos įvertinamos. Apskritai premijos – paskata tobulėti.

Manau, dauguma vertėjų su manimi sutiks, kad pagrindinis šio darbo trūkumas – honorarai. Būtų puiku, jei vertėjai galėtų oriai išgyventi tik iš vertimų. Ši problema aktuali ne tik Lietuvoje, visai neseniai ir Italijos spaudoje skaičiau straipsnį apie vertėjus. Jų darbas apibūdinamas kaip sunkus, bet vertas pasigėrėjimo, prastai mokamas ir dar prasčiau pripažįstamas visuomenėje. Vis dėlto šį trūkumą aš laikau savotiška kaina už teikiamą laisvę – pats reguliuoji savo dienotvarkę, už nugaros nestovi joks viršininkas, nenurodinėja, kaip ką daryti, nesi pririštas, dirbti gali nors ir paplūdimyje ar hamake kaime.

- Gyvenate Italijoje, arčiau tenykščių naujienų nei Lietuvos leidėjai. Ar sulaukiate prašymų įvertinti, pasakyti nuomonę apie itališkąją leidybos produkciją? Ką vertėtų pasiūlyti mūsų rinkai?

- Leidyklos „Alma littera“ prašoma mielai skaitau ir komentuoju naujausius italų romanus tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui. Užėjus į knygyną akis visada užkliūna už naujienų, paėmusi į rankas bet kokią itališką knygą iškart imu svarstyti, ar būtų ji patraukli Lietuvos skaitytojams, ar sunki ir įdomi versti. Italijos rinka turi daug ką pasiūlyti. Tarp jaunosios kartos rašytojų tiek perliukų! Vienas jų – palyginti labai jaunas (32 metų), genialiu vadinamas Paolo Giordano, iš profesijos fizikas. Parašė du puikiausius romanus – jie ir Lietuvoje susilaukė skaitytojų dėmesio. Iš Lietuvoje dar nepublikuotų autorių vertos dėmesio Vanessos Roggeri, Giacomo Papi, Francesco Piccolo knygos, iš vaikų literatūros – Silvanos De Mari, Biancos Pitzorno, Fabrizio Silei kūriniai. Be abejo, ir Italijoje gausu prastų, bet neįtikėtinai gerai parduodamų skaitalų, tad kartais verta pasidairyti ir mažiau žinomų autorių. Tarkim, mano leidyklai pasiūlyta ir išversta Beatrice‘s Masini knyga „Miško vaikai“ Italijoje nėra bestseleris, tačiau ji labai vertinga – tiek dėl originalaus siužeto, tiek dėl turtingo žodyno. Tai tokia knyga, kurią perskaitęs dar ilgai atsimeni, mąstai apie ją.

Gyvendama Italijoje taip pat turiu progą pabendrauti su verčiamų knygų autoriais. Viename Florencijos knygyne dažnai organizuojami susitikimai su šiuolaikiniais rašytojais, per juos susipažinau su savo verstos „Drakono raitelės“ trilogijos autore Licia Troisi, minėtu P. Giordano. Susirašinėjome su romano „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ autoriumi Alessandro D'Avenia ir dabar mano verčiamu Nicola Lecca.

Vaikystei ir paauglystei

- Naujausias jūsų vertimas – vienoje Vilniaus knygų mugių viešėjusio Niccolo Ammaniti romanas „Aš ir tu“. Viename „Kino pavasarių“ rodytas pagal jį sukurtas Bernardo Bertolucci filmas. Prano Bieliausko išverstas N. Ammaniti romanas „Aš nebijau“ – puikus. Kur, jūsų manymu, nuėjo autorius, ar nenuklydo, nenuslydo?

- N. Ammaniti romanai apskritai labai kinematografiški, prašyte prašosi ekranizuojami. Kone visose šio autoriaus knygose daug dėmesio skiriama vaikystei ir paauglystei. Šie romanai gana skirtingi, „Aš ir tu“ labiau apysaka nei romanas, jis mažumėlę lengvesnis nei „Aš nebijau“. Vis dėlto juos daug kas sieja: abiejuose nagrinėjamos skaudžios, aktualios temos, perteikiamos per vaiko ar paauglio prizmę. N. Ammaniti man tuo ir patinka, kad parodo bręstančio žmogaus pasaulio sudėtingumą ir didžiulį jautrumą, vaikų žiaurumą vienas kitam. Jis nenuvertina paauglio kaip menkesnio, vaiko drama jam ne mažiau svarbi už suaugusiojo. Nemanyčiau, kad autorius nuslydo. Knyga tiesiog kitokia, gal labiau skirta paaugliams, o „Aš nebijau“ - universalesnė. Įdomu, kad pirmoje knygoje pagrobtas vaikas laikomas uždarytas tamsioje „skylėje“, o „Aš ir tu“ paauglys Lorencas pats užsidaro nuo visų rūsyje, taip išsivaduodamas nuo jam atgrasaus aplinkinių pasaulio. „Aš nebijau“ Mikelė pamato, kad tikrosios pabaisos – tai jį supantys žmonės, o Lorencas grumiasi su savo sielos pabaisomis, subręsti trukdančiais vidiniais demonais. Manau, pirmuoju romanu susižavėję skaitytojai tikrai nenusivils.

- Ar jūsų minėtas ir verstas A. D‘Avenia tebėra populiarus? Prieš keletą metų Italų kultūros institutas planavo jį kviestis į Lietuvą. Kaip manote, vertėtų?

- Italijoje jis jau tapęs kultiniu paauglių rašytoju. Pagal romaną „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ pastatytas filmas, kuriame vaidina šiuolaikiniai italų jaunimo „dievukai“. „Alma littera“ yra išleidusi ir antrąją jo knygą - „Dalykai, kurių niekas nežino“, taip pat labai gerą. Mano mama, vienos Vilniaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pasakojo, kad gimnazistės viena kitai rekomenduoja ir skolina „Balta kaip pienas...“. Vadinasi, Lietuvos paaugliams A. D'Avenia knygos ne mažiau aktualios, visus vienodai pasiekia autoriaus siunčiama žinia. Manau, norint paskatinti jaunimą skaityti ir domėtis užsienio literatūra tikrai vertėtų pakviesti jį į Lietuvą. Juolab kad šis rašytojas puikiai geba bendrauti su jaunimu, su skaitytojais jis susirašinėja socialiniuose tinkluose ir įvairiuose forumuose, kalba jaunimui suprantama ir priimtina kalba. Kaip ir romano veikėjas jaunas mokytojas, geba moksleivius įkvėpti siekti aukštesnių tikslų, žvelgti į pamokas ne kaip į kankynę, o į progą patenkinti įgimtą smalsumą ar ugdyti savo talentus.

"Neapolio dainų" titrai

- Šiemet per „Kino pavasarį“ Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos iniciatyva buvo kreipiamas dėmesys į filmų titrų vertimą. Jūsų darbas vėl pastebėtas ir įvertintas. Italų komedija „Neapolio dainos“ išversta gerai ir vaizdingai. Dėl realijų bėdų turbūt nebuvo, nes pati esate itališkoje terpėje?

- Džiaugiuosi, kad šiais metais atkreiptas dėmesys į filmų vertimus. Lietuvoje ši sritis kol kas gana apleista. Filmų vertimo niekur nemokoma, jų kokybė nelabai tikrinama, o dėl to labiausiai nukenčia žiūrovai. Juk kai vertimas geras, jį pastebi nebent kiti vertėjai ar filologai, nuopelnai dėl gražaus, sklandaus teksto paprastai priskiriami autoriui. O prastas vertimas į akis krinta daugeliui skaitytojų ar žiūrovų. Tiesą pasakius, bėdų kilo ne tiek dėl realijų, kiek dėl Neapolio tarmės, sunkiai suprantamos net kitų Italijos regionų gyventojams. Laimė, titrai buvo surašyti bendrine italų kalba, bet tikrinant tekstą teko įtempti ausis. Gyvenimas itališkoje terpėje išties padeda lengviau suvokti realijas ar kalbos subtilybes, taip pat ir slengą bei keiksmažodžius, kurių net žodynuose vargiai rasi – jų šiame filme buvo itin gausu. Tai buvo ir tam tikras iššūkis, dėl itališkų ir lietuviškų keiksmažodžių neatitikimų: itališkieji neturi tokio didelio emocinio krūvio, Italijoje juos galima sakyti net į tiesioginį eterį. O lietuviškieji yra arba per švelnūs ir juokingi, arba nevartotini - rusiškos kilmės, taigi teko gerokai pasukti galvą, kaip filmo tekstą perteikti kuo tiksliau. Kita vertus, gyvendama Italijoje jaučiuosi tolstanti nuo lietuviškų realijų, tą suprantu versdama jaunimo žargoną. Juk nuo to laiko, kai pati buvau paauglė, slengas smarkiai pasikeitė, kartais tenka konsultuotis su jaunesniais broliais, kaip jie šiuolaikiškai pasakytų vieną ar kitą frazę.

- Norėdama išvengti šio interviu kuklinotės - kad versti tik pradedate, kad jums dar mokytis ir mokytis. O kaip reikėtų mokytis, iš ko?

- Jaučiu, kad kiekviena išversta knyga privertė patobulėti, bet tikrai dar yra ko siekti ir į ką lygiuotis. Manau, vertėjai niekada nesiliauja mokęsi. Pirmąsias vertimo teorijos žinias „susigaudžiau“ magistrantūroje, per dėstytojų Liucijos Černiuvienės, Liongino Pažūsio ir Rasos Klioštoraitytės paskaitas. Be abejo, daug išmokstu ir iš savo verstų knygų redaktorių. Visas jų pastabas kruopščiai susirašau ir versdama jas vis peržiūriu, kad nekartočiau senų klaidų. Taip pat labai naudingas būdas - gerų vertimų skaitymas. Kadangi man aktualiausi italų kalbos vertimai, dažnai nusiperku tos pačios knygos originalą ir vertimą į lietuvių kalbą ir skaitydama lyginu tekstus. Būna, vertime aptinku kokį vaizdingą posakį ar frazeologizmą ir pasidaro smalsu, kaipgi tai skambėjo itališkai. Susirandu originalą ir žiūriu, ar mano spėjimas pasitvirtino. Apskritai vertėjui svarbu daug skaityti, nuolat turtinti savo žodyną. Kadangi gyvenu Italijoje, stengiuosi, kad neatprasčiau nuo lietuvių kalbos, nuolat skaitau lietuvių autorius ar vertimus, nes jau nutinka ir taip, kad vietoj lietuviško frazeologizmo pasakau kokį tipišką itališką.

Sodelyje po alyvmedžiu

- Gal dar keletą žodžių apie savo itališkąją kasdienybę?

- Jei reikėtų ją apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau, harmoninga. Su vyru gyvename Toskanos kaimelyje tarp Florencijos ir Pizos. Rytais pabundu nuo paukščių čiulbėjimo ir gretimos bažnytėlės varpų, tada, jei šilta, su kompiuteriu įsitaisau versti sodelyje po alyvmedžiu. Iš triukšmingo ir chaotiško Milano specialiai persikraustėme į ramesnį, žalesnį kraštą, mano lietuviška prigimtis šaukte šaukėsi gamtos. Ji mane įkrauna, gerai nuteikia. Versti užsidarius bute tarp cemento ir greitkelio triukšmo – ne tas pats kaip kaime, apsuptai žalumos. Be to, mažuose miesteliuose žmonės nuoširdesni, šiltesni, juose gyvendamas jautiesi bendruomenės dalimi. O pasiilgusi miesto šurmulio ar kultūrinių renginių galiu vos per pusvalandį nuvažiuoti į Italijos meno ir kultūros lopšį – Florenciją. Beje, ten ir jos apylinkėse susiradau nemažai draugių lietuvių, tad yra su kuo paplepėti gimtąja kalba ar pasilepinti italams nesuprantamais lietuviškais patiekalais.

- Dabar, sakėte, verčiate N.Lecca?

- Neseniai leidyklai atidaviau garsios italų psichosintezės specialistės Annos Guglielmi knygos „Slapta kūno kalba“ vertimą. Nors tai ne grožinė literatūra, mielai ėmiausi šio darbo, nes tema pasirodė įdomi. Dabar vis dažniau atkreipiu dėmesį, kaip žmogus kalbėdamas gestikuliuoja, ką apie jį sako eisena ar kūno sudėjimas, išmokau įsiklausyti ir į savo kūno siunčiamus signalus. Šiuo metu esu įpusėjusi jauno italų autoriaus Nicola Lecca romaną jaunimui „Kavos piramidė“. Sužavėjo teksto turtingumas, vaizdinga kalba, gausios kultūrinės nuorodos. Manau, gerai, kai jaunimui patraukliame ir aktualiame tekste kalbama apie svarbias visuomenės problemas, minimi Nobelio premiją gavę rašytojai ir kompozitoriai klasikai – tai lavina jauną žmogų, skatina jo smalsumą. Dažnai paauglių skoniui pataikaujama rašant apie šio amžiaus tarpsnio meilės sunkumus itin skurdžiu žodynu. O čia – visiems aktualios temos ir turtinga, vaizdinga kalba. Tikiu, kad perskaitęs šią knygą ne vienas „pagūglins“, kas yra Nadine Gordimer, kaip skamba Claros Schumann noktiurnas ir kokius filmus yra sukūręs Luchino Visconti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"