Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Vienuolika „Kino pavasario“ filmų, kurių negalima pražiopsoti

2017 03 18 19:30
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

„Kino pavasaris“ šiemet ir vėl siūlo tiek dėmesio vertų filmų, kad norint juos pasižiūrėti kažin ar užtektų kelias savaites praleisti kino teatre. Todėl ir rekomenduojamų filmų sąrašas netilptų keliuose „7 meno dienų“ puslapiuose. Šįkart atkreipiame skaitytojų dėmesį į tuos filmus, kurie bene geriausiai apibūdina ambicingą, sudėtingų temų nesibaidantį ir žiūrovais pasitikintį šių dienų kiną.

„Baigiamieji egzaminai“ („Bacalaureat“, Rumunija, 2016)

Sėkmingai dirbantis gydytojas nori, kad duktė studijuotų Anglijoje, nes nemato jos ateities Rumunijoje. Tačiau prieš pat baigiamuosius egzaminus merginą kažkas užpuola ir bando išprievartauti. Bijodamas, kad ji neišlaikys egzaminų, gydytojas ieško būdų užtikrinti dukteriai aukščiausią balą ir pats tampa teismo tyrimo objektu. Iš pradžių gali pasirodyti, kad naujas vieno garsiausių rumunų Naujosios bangos kūrėjo Cristiano Mungiu filmas – tik kritiškas pasakojimas apie korumpuotą šalį bei nusivylimą, kurį atnešė politinė transformacija, kad jis rodo pasaulį, kuriame nusitrynė gėrio ir blogio ribos. Tačiau režisierius siekia daugiau – jis gilinasi į personažų psichologiją, iš kasdienių situacijų kuria įtampą, rodo, kaip ties katastrofos riba atsiveria naujos galimybės. Taip šeimos istorija tampa parabole apie meilę, sąžinę ir kompromiso kainą.

„Garbės pilietis“ („El ciudadano ilustre“, Argentina, Ispanija, 2016)

Mariano Cohno ir Gastono Duprat filmo herojus yra Argentinos rašytojas Mantovanis, gyvenantis Barselonoje. Nobelio premijos laureatas jau penkerius metus neparašė nė žodžio. Netikėtai šis mizantropas nusprendžia priimti gimtojo miesto, kuriame nebuvo keturiasdešimt metų, mero kvietimą. „Garbės pilietis“ – pikta komedija, įgyjanti vis tamsesnį atspalvį, tampanti vis dviprasmiškesnė. Filmas pasakoja apie šiuolaikinę garsenybių kultūrą ir mentalitetą, kuris dažnai vadinamas provincialiu, bet klesti ir Lietuvoje. Jis pasižymi įtarimais ir kompleksais, noru semtis pasididžiavimo iš „saviškių“ sėkmės ir iškart kylančiu priešiškumu, kai „saviškis“ pasirodo ne toks draugiškas. Rašytojo vizitas taps keblių situacijų rinkiniu, rodančiu, kaip viena nuo kitos vis tolsta skirtingos kultūros. Bet rašytojas taip ir nepasakys: „Esu vienas iš jūsų. Esu toks, kaip jūs.“

„Fantastiška moteris“ („Una mujer fantástica“, Čilė, 2017)

Čilietis Sebastianas Lelio išgarsėjo filmu „Glorija“ apie meilės ieškančią pagyvenusią moterį. Naujojo filmo herojė vėl nesutelpa į schemas ir nori plaukti prieš srovę. Ir taip pat už tai moka didelę kainą. Marina (Daniela Vega) dainuoja klube ir jau metai gyvena su šešiasdešimtmečiu Orlandu. Vyras miršta staiga, o jo šeima negali pripažinti Marinos, nes anatomiškai ji yra vyras. Orlando šeima elgiasi žiauriai, šantažuoja, įtarinėja, atima iš jos teisę išgyventi tragediją, net dalyvauti laidotuvėse. Lelio sukūrė filmą apie stereotipus ir moterį, kuri turi išmokti gyventi iš naujo. Tačiau Marinos kūniškumas, sukeliantis pyktį ir baimę, nėra šio filmo raktas, kaip, beje, ir šeimos santykiai. Lelio sako, kad ieškodami panašių raktų patenkame į spąstus, ir skatina gerbti kiekvieno žmogaus individualumą.

„Mėnesiena“ („Moonlight“, JAV, 2016)

Ką tik geriausio filmo „Oskarą“ už filmą pelnęs Barry Jenkinsas aštuonerius metus laukė galimybės kurti antrą filmą, dirbo staliumi, kol perskaitė Tarello McCraney’o pjesę. Pjesės autorius buvo režisieriaus bendraamžis, jie lankė tą pačią mokyklą juodaodžių gyvenamame Majamio priemiestyje. Tačiau „Mėnesiena“ turi nedaug bendra su filmais apie JAV juodaodžius ir jų gyvenimą nusikaltėlių kvartaluose. Trys novelės pasakoja visuomenės atstumto berniuko Chirono gyvenimą ir atskleidžia paslaptį, kaip formuojasi žmogaus tapatybė, klausia, ar ji nulemta iš anksto, ar ją kuriame patys, veikiami kitų. Chironas, kurį vaidina trys skirtingi aktoriai, iš pradžių yra vaikas, paskui paauglys, dar vėliau vyras, primenantis tą, kuris tapo jo globėju ir gynėju. Jenkinsas rodo, kaip dvigubai „kitas“ žmogus – juodaodis ir gėjus – susikuria psichikos šarvus, tačiau viduje lieka vis tas pats mažas našlaitis. Ši istorija gali vykti visur – tarp juodaodžių ir baltųjų, vyrų ir moterų, heteroseksualių ir homoseksualių žmonių: Jenkinsas sukūrė filmą, kupiną neišsipildžiusios meilės.

„Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu“ („Nawet nie wiesz, jak bardzo cię kocham“, Lenkija, 2016)

Pawełas Łozińskis priverčia dalyvauti dramoje, kurios dalyviai – motina, duktė ir psichoterapeutas. Pamažu atsiveria senos žaizdos, skamba priekaištai, vyksta emocinis šantažas, prasiveržia giliai paslėpti jausmai. Psichoterapeutas žino, kad motinos ir dukters suartėjimas – ilgas procesas. Jį stebi nematomas režisierius, kuris jaučia distanciją ir tiksliai perteikia viską, kas vyksta tarp moterų, rodo, kaip griūva barjerai, atsiranda tegu ir menkutė viltis. Režisierius supranta, kaip svarbu pradėti pokalbį. Tai meistriškas, nors ir iš pirmo žvilgsnio paprastas filmas, kažkuriuo momentu priverčiantis pažvelgti į savo vidų, pamatyti savo demonus iš šalies, nesigėdyti ašarų. Sergejaus Eizenšteino idealas buvo filmas „anapus vaidybinio ir dokumentinio“ kino. Łozińskiui idealą pavyko pasiekti.

„Neruda“ (Čilė, 2016)

...1948-ieji. Šaltasis karas atsirito net iki Čilės. Senatorius ir pasaulinio garso poetas Pablo Neruda atvirai kritikuoja vyriausybę. Komunistus persekiojančios šalies prezidentas prašo jauno policijos inspektoriaus pasirūpinti poeto suėmimu. Poetas su žmona dailininke turi slėptis, bėgti iš šalies, bet nesusilaiko nežaidęs su inspektoriumi katės ir pelės žaidimo, nors tai ir kelia jam grėsmę. Tačiau Neruda mato šiame žaidime galimybę tapti laisvės simboliu ir literatūros legenda. Režisieriui Pablo Larraínui ir šis gana sarkastiškas genialaus poeto bei Nobelio premijos laureato antiportretas suteikė galimybę kitaip interpretuoti neseną savo šalies istoriją ir laikus, kai poetai buvo didesni už gyvenimą. Tačiau filmo vaizdų grožis, preciziški, keisti dialogai, stilizuoti personažai, persmelkti nostalgijos, nuolat verčia svarstyti, kas jam svarbiau – pastišas ar jausmai.

„Nocturama“ (Prancūzija, Vokietija, 2016)

Bertrand’o Bonello filmas panardina į Paryžiaus gatves, kur paslaptingi jauni žmonės, regis, juda pagal iš anksto numatytą planą. Jų gestai preciziški, beveik pavojingi. Jie atsidurs prie didelės parduotuvės, kai uždaromos jos durys. Naktis prasideda. Miestą apima panika, politikai skęsta spėlionėse... Bonello moka paversti idėjas matomomis. Iš pradžių gali pasirodyti, kad jis kuria trilerį, tačiau filmo veikėjai teroristai labiau primena XIX a. pabaigos anarchistus – bombų mėtytojus. Reikia turėti omenyje, kad „Nocturama“ – ne filmas apie Prancūziją pastaraisiais metais sukrėtusius teroro aktus, nes jis buvo parašytas ir nufilmuotas dar prieš jiems įvykstant, tik ilgai laukė premjeros. Tai menininko ir esteto, o ne politiko filmas, kur prabangi parduotuvė – materialistinės visuomenės metafora, teroristai įkūnija civilizacijos ligas ir visuomenės autodestrukcijos idėją, nors veikėjai nihilistai ir negali atsispirti gražiems drabužiams.

„Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, Lenkija, 2016)

Filmo veikėjai – realūs žmonės. Bet tai ne biografinis filmas, nors dailininkas Zdzisławas Beksińskis ne vieną dešimtmetį fotografijose, vaizdajuostėse kasdien fiksavo šeimos gyvenimą. Tais kasdienybės liudijimais ir pasinaudojo filmo kūrėjas. Tragišką šeimos likimą režisierius debiutantas Janas Matuszyńskis perkėlė į vaidybinį filmą, kuris prasideda, kai 1977-aisiais iš provincijos atvykusi šeima įsikuria Varšuvoje. Regis, Beksińskiai gyvena taip, kaip visi, tik gal yra uždaresni, labiau pasinėrę į darbus. Jų gyvenimas kupinas kančių, ligų, nesusikalbėjimo, bet kartu ir kūrybos, pasiaukojimo. Vis dėlto jis gali būti pavadintas net pragaru. Puikus aktorių trio – Andrzejus Sewerynas, Dawidas Ogrodnikas ir Aleksandra Konieczna – priverčia žiūrovus susimąstyti apie meilės prasmę.

„Pėdsakas“ („Pokot“, Lenkija, 2017)

Agnieszka Holland ekranizavo žanrų konvencijomis mėgstančios žaisti rašytojos Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“ („Prowadź swój pług przez kości umarłych“). Filmo temos nepavyktų apibūdinti tik ekologišku protestu prieš ir Lietuvoje populiarius medžiotojus bei jų sėjamą blogį. Medžioklė ir jos atavistiniai ritualai – užsiėmimas, leidžiantis žmonėms nebaudžiamai žudyti. Medžiotojai drumsčia slėnio, kuriame su savo šunimis gyvena pensininkė, anglų kalbos mokytoja, 1968-ųjų kartos atstovė Janina Dušeiko, ramybę. Tai lyg ir reali, bet kartu ir pasakiška herojė. Ji bičiuliaujasi su miško žvėreliais, išpažįsta panteistinę gamtos religiją ir turi talentą atpažinti ypatingus žmones. Bet jai skaudu, kad senatvėje yra verčiama stebėti, kaip nusigręžiama nuo vertybių, kuriomis tikėjo, – solidarumo, demokratijos, atvirumo. Todėl ir gilėja Janinos bei ją supančio pasaulio konfliktas.

„Sieranevada“ (Rumunija, 2016)

Kitas rumunų Naujosios bangos kūrėjas Cristi Puiu šį filmą nufilmavo bute, kuriame giminaičiai rengiasi paminėti mirusį didelės šeimos tėvą – praėjo 40 dienų. Jie kalbasi apie viską – Kosovą, Putiną, Obamą, prisimena, kaip buvo gerai komunizmo laikais, aptaria Rugsėjo 11-ąją... Puiu kuria šiuolaikinės rumunų visuomenės portretą sutirštindamas buitį ir kasdienius santykius, atskleisdamas „rumunišką absurdą“ ir kiekvieną akimirką persmelkiantį melą, nes visi šioje šeimoje yra geri žmonės, bet visi meluoja visiems. Jie negali būti kartu, bet negali ir atskirai. Todėl įtampa auga, o laukiamas šventikas nesirodo. Lyg Čechovo pjesėje stalas apkrautas valgiais, bet pietūs negali prasidėti, o gyvenimai žlunga.

„Vertikali būsena“ („Rester vertical“, Prancūzija, 2016)

Naujas Alaino Guiraudie („Nepažįstamasis prie ežero“) filmas nukels į Prancūzijos pietus, kur iš lūpų į lūpas perduodama legenda apie pabaisą. Ji paskatina benamį rašytoją ir kino scenaristą ieškoti įkvėpimo. Leo sutiks piemenę Mari ir jos du sūnus. Susitikimas baigsis kūdikio gimimu ir keistais nuotykiais, kai pogimdyminės depresijos kankinama mergina pabėgs į miestą, o Leo bus priverstas priimti tėvystės bei aplink besisukiojančių vyrų iššūkius. Guiraudie sujungia naujųjų laikų grėsmes ir legendų bei mitų, pasakojančių apie žmogaus kovą su gamta (filme ją įkūnija simboliški vilkai) atmosferą. Režisierius kuria pasaulį, kuriame statusas, socialiniai vaidmenys, seksualinė tapatybė yra trapūs ir neakivaizdūs. Jis kuria tabu nepripažįstančius filmus. Šįkart tai pasaka suaugusiems apie tai, kaip nelengva išsaugoti vertikalią būseną šių dienų pasaulyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"