Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Biudžeto apžavai ateities kartų neguodžia

 
2017 10 12 6:00
Alinos Ožič nuotrauka

Istorinis įvykis: vakar Finansų ministerijos Vyriausybei pateiktas 2018 metų biudžetas – pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo viešieji finansai planuojami be deficito. Ar tai garantuos valstybės finansų tvarumą ne tik artimiausiais metais?

Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Valstybės kontrolės Biudžeto politikos stebėsenos departamento direktore Asta Kuniyoshi.

Finansinis tvarumas – socialinio tvarumo sąskaita

– Ar perteklinio biudžeto projektas – ženklas, kad valstybės finansai tvarkomi atsakingai?

– Tai tikrai istorinis įvykis. Pirmą kartą teikiamas biudžeto projektas, kuriame numatytas perteklius, ir tai labai gerai. 2016 metais taip pat turėjome nedeficitinį biudžetą, nors toks neplanuotas. Vis dėlto vienų metų biudžetas – tik maža paveikslo dalelė. Juk kiek pravėrę langą matome, kad šviečia saulė, bet nematome panoraminio vaizdo ir artėjančio tamsaus debesies.

Net perteklinis biudžetas neturėtų kelti didelio džiaugsmo žinant, kokia yra mūsų demografinė situacija – visuomenė sensta, didėja su tuo susijusios valdžios sektoriaus išlaidos būtinajai sveikatos priežiūrai, ilgalaikei priežiūrai ir pensijoms. Birželį Valstybės kontrolės pristatytame valdžios sektoriaus finansų tvarumo vertinime ilguoju laikotarpiu įspėjama apie šių aplinkybių nulemtą gana sudėtingą situaciją. Rugsėjį paskelbtame ekonominės raidos scenarijuje pirmąkart atsirado darbo rinkoje užimtų žmonių skaičiaus mažėjimo projekcija. Tad Valstybės kontrolė, lapkritį pateikdama išvadas dėl 2018 metų valstybės biudžeto projekto, atsižvelgs ir į ilgalaikes valdžios sektoriaus finansų tvarumo projekcijas.

– Anksčiau biudžetas buvo tvirtinamas tik metams, paskui imtos vertinti trejų metų projekcijos. Tad kelerių metų biudžetą reikėtų tvirtinti, kad matytume visą vaizdą pro langą, o ne tik plyšelį?

– Turėtume tvirtinti bent trejų metų biudžeto skaičius. Ir ne vien tvirtinti, bet ir pažiūrėti, ko siekiame dabar ir ko siekėme praėjusių metų biudžetu, tai yra įvertinti, ar biudžeto pinigai išleisti efektyviai. Apie tai turėtų diskutuoti visuomenė ir Seimas. Užuot kalbėjus apie kokios nors mokyklos stogo remontą, reikėtų svarstyti, ar jos apskritai reikia, nes gal tame miestelyje nebėra pakankamai vaikų, gal geriau juos vežioti į centrinę rajono mokyklą. Jei susitvarkytume valdžios sektoriaus biudžeto valdymą, jei biudžeto svarstymas būtų ne diskusija apie smulkių pavienių objektų finansavimą, o diskusija apie tikslus, kurie yra svarbūs visai visuomenei ir kurie didintų valstybės ekonomikos potencialą ateityje, į šiuos procesus labiau įtrauktume ir visuomenę. Kai visuomenė, verslas pamatys, kad valstybės pinigai išleidžiami efektyviai, mažiau slėps mokesčius.

– Ar mūsų valstybės finansų tvarumui, vertinat ilgesniu laikotarpiu, kyla pavojus?

– Pernai pirmąkart įvertinę Lietuvos valdžios sektoriaus finansų tvarumą ilguoju laikotarpiu konstatavome, kad pavojaus esama. Matėme valstybės skolos augimo tendenciją. Vertinamo laikotarpio pabaigoje 2036 metais ji artės prie 60 proc. BVP ribos. Šiemet vėl atlikome vertinimą, nes buvo svarbu pažiūrėti, kaip finansinį tvarumą paveiks pensijų sistemos pakeitimai, pensijų indeksavimą susiejus su darbo užmokesčio fondo augimu. Tai iš tiesų stabilizuoja pensijų sistemą, išlaidos neviršys pajamų, tai turi teigiamos įtakos finansų tvarumui. Bet atkreipėme dėmesį į tai, kad finansų tvarumą pasiekiame socialinio tvarumo sąskaita. Suskaičiavome, kad vos pasitraukus iš darbo rinkos pensija sudarytų 35 proc. buvusio atlyginimo, o vertinamo laikotarpio pabaigoje net ir su II pakopos pensija tesiektų 27 procentus. Akivaizdu, kad gaudami tokias pensijas žmonės neišgyvens. O pensininkų visuomenėje bus vis daugiau, jie taps didžiąja elektorato dalimi ir spaus politikus didinti pensijas. Tai paveiks finansinį tvarumą. Todėl jau dabar reikia galvoti, ką darysime esant tokioms neigiamoms demografinėms tendencijoms, kaip finansuosime prisiimtus ir numatomus ateityje prisiimti įsipareigojimus. Turėtume mąstyti apie santykinių pajamų didinimą ir apie išlaidų efektyvumo kėlimą.

Demografinė duobė neužpilama

– Kai kas tikisi, kad demografinę krizę galėtų sušvelninti imigrantai.

– Taip, kai kas mano, kad atversime sienas, ir prigužės migrantų. Bet jie visų problemų neišspręs, nes jiems taip pat reikės suteikti viešąsias švietimo, sveikatos apsaugos, socialines paslaugas, mokėti pensijas.

Pagal dabartines projekcijas 2047 metais mūsų beliks 2 milijonai. Gimimo, mirčių, migracijos rodikliai labai inertiški. Taip, viena statistinė moteris gali pagimdyti kiek daugiau nei dabartinis 1,7 statistinio kūdikio. Bet reikia atsiminti, kad tai nepanaikins esamos didžiulės demografinės duobės, nes jau negimė dalis moterų, kurios galėtų gimdyti vaikus. Anksčiau Lietuvoje per metus gimdavo apie 60 tūkst., dabar – 30 tūkst. vaikų. Taigi potencialių tėvų gimsta perpus mažiau nei anksčiau.

– Kiek senėjanti visuomenė valstybei atsieina brangiau nei jaunesnė?

– Užvakar „Eurostato“ paskelbtais naujausiais duomenimis, Lietuva pirmauja tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) šalių pagal per dešimtmetį labiausiai išaugusį vyresnių nei 80 metų žmonių skaičių. Senėjimo tendencijos Lietuvoje tik intensyvėja: 2006 metais gyventojų struktūroje vaikai ir senjorai sudarė po 16 proc., vėliau vaikų proporcija nesikeitė, o senjorų vis didėja, ir 2047 metais jie sudarys 32 procentus. Atitinkamai didės išlaidos, susijusios su būtinąja sveikatos priežiūra.

Asta Kuniyoshi: „Vienų metų biudžetas – tik maža paveikslo dalelė. Juk kiek pravėrę langą matome, kad šviečia saulė, bet nematome panoraminio vaizdo.“

Pavyzdžiui, vos gimusio kūdikio būtinajai sveikatos priežiūrai išleidžiama apie 800 eurų, paskui išlaidos mažėja iki minimumo, kol žmogus sulaukia 40-ies, o senjoro sveikatos priežiūrai jau reikia per tūkstančio eurų. Tad svarstydami metinius biudžetus turime labai gerai žinoti, kas mūsų laukia ilguoju laikotarpiu.

Reikia diskutuoti apie naujus mokesčius

– Tačiau demografinė situacija rodo, kad gerų laikų Lietuvos finansams nebus. Tad kaip gelbėtis – didinti mokesčius, mažinti valstybės teikiamų paslaugų apimtį?

– Ką daryti, turi nuspręsti politikai. Tačiau akivaizdu, kad blogėjant demografinei situacijai, mažėjant dirbančių žmonių neįmanoma turėti tiek pat viešųjų paslaugų, kiek jų buvo, kai valstybėje gyveno per 3 mln. gyventojų. Šiuo metu turime spręsti, kaip efektyviau naudoti viešuosius finansus.

Valdžios sektoriaus finansų tvarumo ataskaitoje kalbame, kad reikia didinti santykines pajamas. Turime bent pradėti diskutuoti apie naujų mokesčių įvedimą. Tarptautinis valiutos fondas Lietuvai ne kartą siūlė svarstyti automobilių, turto mokesčių įvedimą. Gal reikia kalbėti, pavyzdžiui, apie paveldėjimo mokesčių didinimą, nes jie mūsų šalyje labai nedideli. Tuos mokesčius galima būtų įvesti palaipsniui. Negalime neįvesti automobilių mokesčio kalbėdami apie kokį nors hipotetinį pensininką, kuris neva negalės nuvažiuoti į sodą. Reikia išsamios diskusijos, pagrįstos statistiniais duomenimis, – kas laimėtų ar pralaimėtų įvedus vienus ar kitus mokesčius, ir kaip palengvinti tų, kurie atsidurtų blogesnėje padėtyje, gyvenimą. Tad gal geriau sugalvoti mechanizmą, kaip tam hipotetiniam pensininkui kompensuoti išaugusias išlaidas.

– Vieni siūlo taupyti, kiti, priešingai – skolintis, kol tai pigu, ir bent jau pensijas didinti.

– Pagrindinis dalykas, kurį turime suprasti ir juo vadovautis valdydami viešuosius finansų, – tai būtinybė vykdyti anticiklinę fiskalinę politiką. Kitaip tariant, gerais laikais atsidėti pinigų blogiems, kad nebūtų tokių baisių pensijų, darbo užmokesčio karpymų, o paskui – pareigos grąžinti apkarpymus, kaip nutiko per pastarąją krizę ir po jos. Tai labai svarbu suprasti visai visuomenei. Atrodytų, kad dabar – pakilimas, ir kyla klausimas, kodėl nedidinti pensijų. Bet kas bus, kai ekonomika ims kristi? Lietuva labai jautri ekonominiam šokui. Vertindami tiek ekonominės raidos scenarijų, tiek biudžeto projektą, visada atsižvelgiame į neigiamas rizikas. Jei bus priešingai, tai bus tik į gera, bet turime įspėti apie rizikas, nes joms dažnai būna nepasirengta. Reikia pasirengti sunkmečiui, kad jam atėjus neužsiaugintume skolų naštos.

– Bet pagal ES reikalavimus skola gali kilti iki 60 proc. šalies BVP. Juk šis rodiklis ne iš piršto laužtas?

– Taip, ES leidžiama skola iki 60 proc. BVP, bet tai – bendras „kurpalius“ visoms 28 ES valstybėms narėms. Koks yra Lietuvos – mažos, atviros ekonomikos tvarus valstybės skolos lygis, skaičiavimų neturime. Gal dabartiniai apie 40 proc. BVP ir yra tai, kas mums jau yra riba. Suskaičiuoti sudėtinga, bet buvome gavę pažadą iš Vyriausybės, kad tokie skaičiavimai bus atlikti. Turime prisiimti atsakomybę už nusistatytą skolos lygio dydį ir priimti atitinkamus sprendimus.

– Ką rodo Valstybės kontrolės pirmą kartą atliktas valstybės grynojo turto vertinimas?

– Konsoliduotų finansinių ataskaitų rinkinių duomenų pagrindu šiemet pirmą kartą atlikome valstybės grynojo turto vertinimą – kiek turto liktų viešajam sektoriui padengus visus finansinius įsipareigojimus ir grąžinus finansavimo sumas. Nustatėme, kad 2012–2015 metais viešojo sektoriaus grynasis turtas sumažėjo perpus. Įvertinus ir numanomus valstybės įsipareigojimus, šis rodiklis yra minus 8 proc. BVP. Tai rodo, kad valstybė prisiima įsipareigojimų, ir jos turtas mažėja. Tad svarstant, ar imtis kokio nors naujo investicinio projekto nebaigus senojo, reikia įvertinti, kad tai blogina grynojo turto situaciją. O įsipareigojimai tik auga. Pavyzdžiui, išlaidos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo darbams užbaigti, Europos Audito Rūmų vertinimu, siekia apie 4 mlrd. eurų. Nors valstybės biudžete šių išlaidų nematyti, turime susieti visas finansinių įsipareigojimų ataskaitas, matyti visą paveikslą. Arba, pavyzdžiui, girdime apie „Sodros“ biudžeto perteklių. Tačiau ar prisimename, kad yra per 3 mlrd. eurų „Sodros“ skola. Ją perkėlus į valstybės biudžetą niekas nesikeičia, nes tai tik tos pačios mūsų visų bendros piniginės kitas skyrelis.

– Ar taip pat griežtai tvarkote ir savo asmeninį biudžetą?

– Savo namų finansus tvarkau taip, kad jų liktų juodai dienai, jei netekčiau darbo ar susirgčiau. Ir valstybė privalėtų turėti tokią „fiskalinę pagalvę“. Estija ją visada turėjo, todėl lengviau išgyveno krizės laikotarpį. Ir mums tai reikia daryti, nes nesinorėtų vėl atsidurti 2009-ųjų situacijoje. Juk ekonominis ciklas visada banguoja – tai kyla, tai leidžiasi.

Kiekvienas pradėkime nuo savęs. Ką nors nusipirkusi ar papietavusi, visada prašau fiskalinio čekio, nes taip esu tikra, kad sumoku PVM. Kiekvienas galime padėti susitraukti šešėliui ir negalvoti, kad kiti už mus tai turi padaryti. Kiekvienas turi suvokti esantis valstybės dalis. Nuo kiekvieno iš mūsų pastangų priklauso, ar joje vyks pokyčiai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"