Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Izraelio ambasadorius: ant Holokausto kapaviečių turėtų būti ne skaičiai, o žmonių vardai

 
2017 05 15 6:00
Amiras Maimonas
Amiras Maimonas Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žydų bendruomenė šimtmečiais buvo neatskiriama Lietuvos dalimi, tačiau tai iki šiol ne visiškai įsisąmoninta. Kadaise klestėjusios bendruomenės paveldas nesulaukia pakankamai dėmesio. Apie tai, ar Lietuva draugiška žydams šalis, kaip klostosi mūsų savitarpio supratimas ir ko reikėtų, kad santykiai būtų dar geresni, LŽ kalbasi su Izraelio ambasadoriumi Amiru Maimonu.

– Šiais metais Lietuvoje aptarinėjome nemalonų įvykį, kai su viena valdančiųjų partijų siejamoje Užgavėnių šventėje pastebėta archainių antisemitizmo apraiškų. Vieni tai smerkė, kiti – tvirtino esą tai nieko nereiškė. Kokia jūsų nuomonė apie šį skandalą?

– Vienas iš pirmųjų uždaviau klausimą: ar ne laikas pradėti švęsti taip, kad nesijaustų įsižeidę nei žydai, nei kuri kita mažuma. Man Užgavėnės – graži šventė, kurios dalis – žiemos „nugąsdinimas“, „išvarymas“. Tačiau sužinojau, kad jos metu naudojamos groteskiškai žydus ir kitas mažumas vaizduojančios kaukės, kurios įžeidžia žydus. Man apie tai pasakojo žydų šeimos.

Tikrai nesiūlau drausti jokios šventės, bet galėtume švęsti ją taip, kad niekas nebūtų įskaudintas. Ir tikrai niekaip nesieju šio reiškinio su Ramūnu Karbauskiu.

Lietuvos ir Izraelio santykiai yra geri, Lietuvoje žmonės vis geriau supranta praeities įvykius. Mačiau, kad Lietuvoje vieni žmonės nieko bloga tame nepamatė, kiti ragino keisti užgaulias tradicijas. Kaip jaustųsi lietuviai, jei patys būtų vaizduojami tokiu būdu šventėje Izraelyje?

– Ar Lietuva apskritai draugiška žydams? Kaip jūs jaučiatės mūsų šalyje?

– Buvau nustebęs tuo, kaip šiltai mane priėmė Lietuvoje. Sakau tai ne todėl, kad privalau kalbėti apie gražius dalykus, nes esu diplomatas. Tai aniptol ne pirmas mano paskyrimas svečioje šalyje, bet aš pirmą sykį pajutau tokį šiltą priėmimą. Iliustruosiu tai konkrečiu pavyzdžiu: žmonės kviečia mane į svečius jų namuose. Diplomatui yra didelis skirtumas, kai jis kviečiamas susitikti restorane arba oficialiame renginyje ir kai jį kviečia į namus.

Noriu pabrėžti, kad atstovauju Izraelį, o ne žydų bendruomenę, nors jos gyvenimu čia rūpinamės, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Nežinau, kokia situacija čia buvo prieš dešimtmetį (esu čia tik du metus), tačiau galiu užtikrinti, kad su lietuviais visada lengvai bendrauju bet kokiais, kartais ne itin maloniais klausimais.

Daug keliauju po Lietuvą – vykdydamas savo pareigas Lietuvoje nukeliavau tokį atstumą, kuris prilygtų dviems kelionėms aplink pasaulį. Apsilankiau daugybėje vietų ir daug bendravau su žmonėmis, jaunimu. Prieš tris savaites sodinome „Izraelitos“ giraitę. Šventėje dalyvavo 500 vaikų iš visos Lietuvos, pasodinome daugiau nei 4 tūkstančius ąžuoliukų. O praėjusį ketvirtadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengėme visos Lietuvos moksleivių paveikslų parodą – konkursą „Piešiu Jeruzalę“, kurioje demonstruojama 80 piešinių iš aštuonių savivaldybių.

Yra sričių, kur galėtume dirbti ir sėkmingiau. Pavyzdžiui, žydų paveldo išsaugojimo klausimas. Atminimo renginio Panerių memoriale metu aš ir premjeras Saulius Skvernelis abu išsakėme mintį, kad Lietuvoje reikia gilinti supratimą, kad šitiek amžių čia gyvenusi žydų bendruomenė yra neatskiriama Lietuvos dalis. Žydai daug prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę, kovėsi Nepriklausomybės kovose, kartu kūrė Lietuvos ekonomiką. Deja, šiandien keliaudami po Lietuvą vargiai besurasite šios kadaise klestėjusios bendruomenės pėdsakus.

Taip pat galima paminėti Holokausto temą. Jei neklystu, Lietuvoje yra 227 masinės kapavietės, daugelis kurių nepažymėtos. Man liūdna, kad ant šių kapaviečių visada yra tas pats užrašas: 1000, 3000, 10000 ... vyrų, moterų ir vaikų. Nėra vardų... Kartais paminėta data. Tik dvejose vietose surašyti aukų vardai. Noriu, kad visiems šiems skaičiams būtų sugrąžinti vardai.

Norėčiau, kad Vilniuje būtų įsteigtas muziejus, skirtas ne tik Holokaustui, bet visai Lietuvos žydų istorijai. Prieš porą metų tokia idėja atrodė nereali, o dabar ji jau plačiai aptarinėjama.

– Tokie projektai yra brangiai kainuojantys, bet atrodo, kad esate nusiteikęs optimistiškai?

– Kadaise mūsų premjeras – išmintingas žmogus – Icchakas Rabinas sakė „jei yra noras, bus ir būdas“. Rengėme ne vieną projektą, kuriam reikėjo lėšų. Surasdavome finansavimą ir sėkmingai įgyvendindavome sumanymus. Birželį ambasada organizuoja madų šou, o tai labai brangus renginys, bet mes tai padarysime. Kai surandi tinkamus žmones, įkvepi ir motyvuoji juos – visi tikslai pasiekiami.

Yra daugybė projektų, vertų įgyvendinimo. Kaip ir minėjau anksčiau, noriu kad būtų daugiau gilinamasi į Lietuvos žydų istoriją. Sykį buvau pakviestas į Anai Frank skirtą renginį, bet klausiau, kodėl Holokausto istorija „importuojama“, kai jos yra tiek daug čia – Lietuvoje. Šiuo metu į lietuvių kalbą verčiame Lietuvoje gyvenusio 15-mečio žydų berniuko Ichako Rudaševskio dienoraštį apie gyvenimą gete. Jis jau išleistas anglų ir prancūzų kalbomis, o lietuvių – kažkodėl ne. Vilniuje iki šiol gyvena Holokaustą pergyvenę žmonės, tačiau net vietos žydų bendruomenė kartais nustemba juos sutikusi.

– Atsižvelgiant į tai, kad žydų bendruomenės ir Holokausto istorijai yra skiriamas tikrai nemenkas dėmesys, kodėl visuomenė nežino tokių mūsų šalies istorijos pavyzdžių, kaip jūsų minėtas berniuko dienoraštis?

– Tai ilgas procesas. Manau, kad šiuo metu pradedama vis geriau suprasti poreikį daugiau sužinoti apie tai, kas vyko čia, o ne svetur. Be to, Lietuva – jauna valstybė. Negali visko aprėpti per pirmus 25 metus. O ir Lietuva pati patyrė savą sovietų okupacijos tragediją, turi savą skausmą, kurį prisimena pirmiausiai.

Nereikia skirstyti tragedijų pagal tautybes. Vaikus reikia mokyti mokyti apie jas visas. Tikiuosi, kad moksleiviai įvairiuose Lietuvos miestuose bus mokomi ne tik apie tai, kas Holokausto metu vyko pasaulyje ir Lietuvos mastu, bet ir apie tai, kas vyko jų miestelyje ir aplankys galbūt šalia esančią masinę kapavietę.

Užduokite 10-iai vilniečių klausimą: ar jie yra buvę Panerių memoriale? Esu įsitikinęs, kad dauguma atsakys neigiamai. Reikia tai keisti.

– Izraelyje yra nemažai žmonių, turinčių šaknų Lietuvoje. Ar jie žino Lietuvą, domisi tuo, kas čia vyksta?

– Gatvėje užkalbintas izraelietis, išgirdęs šalies pavadinimą „Lietuva“, greičiausiai nenurodys, kur tokia šalis yra. Jei pasakysite jam „Lita“, greičiausiai jis nutuoks daugiau, bet turbūt vistiek paklaus: ar tik ne Ryga jūsų sostinė? Manau, kad abi mūsų šalys galėtų geriau skleisti žinią apie save.

Neseniai buvau susitikęs ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių, kuris sakė, kad norėtų Lietuvoje matyti daugiau turistų iš Izraelio. Atsakiau jam, kad turistai neatvyks vien todėl, kad kažkas to nori – reikia reklamuoti šalį. Reklamuokite lietuvišką pavasarį! Tai neįtikėtina (už lango tuo metu gausiai krenta sniegas, – aut. pastaba)! Jei rimtai, Lietuva gali reklamuoti savo nuostabią gamtą – miškus, nuostabiai žydinčias gėles, besiskleidžiančius „kačiukus“ ir grybavimo malonumą. Lietuvoje galima tiesiog keliauti iš miestelio į miestelį ir grožėtis bažnyčiomis, kurių pas jus gausybė.

Be to, žydų turistus domina istorija ir Lietuvos pastangos išsaugoti žydų paveldo objektą taip pat paskatintų čia atvykti daugiau izraeliečių.

Beje, turistų iš Izraelio skaičius pastaraisiais metais sparčiai augo ir šiandien siekia maždaug 16 tūkstančių lankytojų per metus. Tačiau jų galėtų būti dar daugiau.

– Šiandien Lietuvos žydų bendruomenę krečia vidiniai nesutarimai dėl pirmininko kandidatūros. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?

– Yra anekdotas apie tai, kaip žydas papuola į negyvenamą salą. Po daugelio metų jį suranda ir mato, kad saloje stovi dvi sinagogos. Paklaustas, kam skirta pirmoji pamatyta sinagoga, jis atsako, kad joje meldžiasi, o paklaustas, kam antroji, pareiškia, kad ji priklauso kitai kongregacijai ir jo kojos ten niekada nebus. Izraelyje apie save sakome taip: šalyje yra 8,5 milijono gyventojų ir tiek pat politinių požiūrių. Taip veikia demokratija – visada bus skirtingų nuomonių įvairiausiais klausimais. Lietuviai prieš rinkimus taip pat suremia ietis ir žeria kritiką visoms partijoms.

Kalbant apie bet kurią bendruomenę, svarbiausia yra vienybė. Žydų bendruomenė Lietuvoje nėra gausi ir tikiu, kad jos nariai sugebės išspręsti visus nesutarimus, kad galėtų vieningai imtis svarbiausių darbų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"