Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuvos atstovė ES Jovita Neliupšienė: „Situacija pasikeitė į gerąją pusę“

 
Ambasadorė Jovita Neliušienė / 
Ambasadorė Jovita Neliušienė /  Romo Jurgaičio nuotrauka

Nors aistros dėl „Brexit“ vis dar liepsnoja, o ir kitų iššūkių netrūksta, tačiau Europos Sąjunga atgauna vidinę ramybę ir pesimistinės nuotaikos, vyravusios prieš metus, sklaidosi. Lietuva taip pat įsitvirtina kaip konstruktyvi ES narė, kuri turi, ką pasakyti, vykdo savo įsipareigojimus ir yra gerai vertinama kitų šalių. Taip interviu LŽ teigė Lietuvos atstovė prie ES ambasadorė Jovita Neliupšienė.

– Koks ES santykis su naująja JAV prezidento administracija, turint omeny nesenai įvykusį prezidento Donaldo Trumpo apsilankymą Briuselyje? Kaip einasi derybos dėl Transatlantinės laisvosios prekybos sutarties?

– Derybos dėl Transatlantinės sutarties yra sustojusios, bet prekyba išlieka svarbus veiksnys, nes tiek ES, tiek JAV deklaruoja siekį didinti savo prekybos apimtis.

Noriu pažymėti, kad Amerikos prezidentai retai kada apsilanko „mūsų miesto gale“, t.y. ten, kur susikoncentravusios ES institucijoje. Jie dažniau lankosi NATO būstinėje, t.y. Briuselio pakraštyje. Tad D. Trumpo vizitas ir susitikimas su ES lyderiais, manau, kad buvo pakankamai išskirtinis įvykis. Lyderiai galėjo tiesiogiai – ne telefonu, ne priešokiais, o akis į akį pasikalbėti apie svarbiausius klausimus: ar tai būtų saugumo, santykių su Rusija, Ukrainos situacijos aptarimas, ar tai būtų bendresni, globalesni klausimai.

Nesutarimų vienu ar kitu klausimu yra, bet jų visą laiką būdavo.

– Kalbant apie Ukrainą bei Gruziją, kuri taip pat gavo bevizį režimą, – kokios tolesnės jų integracijos į Europą perspektyvos? Koks kitas „saldainis“ iš ES, kita etapas?

– Kitas etapas – padaryti, ką šios šalys yra pažadėjusios. Iliuzijų, kad laukia kažkas didelio arba bus duotas kažkoks pažadas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, kurios visos yra DCFTA šalys (pasirašusios susitarimą dėl tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės – red. past.) nėra. DCFTA sutartys pasirašytos, numatyta reformų programa, kiekviena šalis turi savo planą ir turi judėti link tų reformų įgyvendinimo.

Suprantu, jog tai skamba nuobodžiai, bet net čia – Briuselyje – randasi suvokimas, kad šios šalys artėja prie ES, bet norint, jog šis suvokimas įsišaknytų ir niekam nekeltų alergijos, tos valstybės turi taip suartėti su ES, kad būtų pasiektas negrįžtamumas. Vienintelis kelias yra tas, kuriuo mes ėjome 10 metų iki tapdami ES nariais: reformos, reformos ir dar kartą reformos: teisingumo sektoriuje, administracinės reformos, sanitarinėje srityje, muitinės veikloje ir t.t.

Taip, tai labai sunku, bet niekas nepaguos čia, Briuselyje, jei pasakysite, kad sunku. Iš tų šalių tikimasi reformų ir jei reformų keliu bus einama, tuomet ateis laikas, kai visi užduos sau klausimą: kas toliau?

Pirmieji žingsniai turėtų būti iš tų šalių pusės, nes ką ES galėjo duoti, tą jau davė. Artėja Rytų partnerystės susitikimas, kuris vyks lapkričio 24 d. čia Briuselyje ir kuriam numatytas didžiulis planas – 20 prioritetų iki 2020 m. Visi prioritetai yra labai konkretūs, t.y. aišku, ką reikia padaryti, kad būtų pasiektas rezultatas. Gali būti, kad tarkim tarptinklinio ryšio erdvė būtų išplėsta į Rytų partnerystės šalis. Galbūt, atrodo, kad tai smulkmena, bet tai parodo kokiai erdvei priklauso šalis. Ar kažkas toms šalims gali pažadėti kažką didelio ir šviesaus ateityje? Kai matys reformas, tuomet ir pradės svarstyti.

– Kartu vyksta atvirkštinis procesas – ne suartėjimas su ES, o išėjimas, t.y. „Brexit“. Kaip gali klostytis derybos ir kiek jos truks? Koks yra Lietuvos interesas šiame procese?

– Pradėsiu nuo lengviausio klausimo: derybos truks iki 2019 m. kovo pabaigos. Labai aiški data, t.y. lygiai dveji metai. Per tą laiką reikia susiderėti išėjimo sutartį. ES turi nusistačiusi principus, kurie daugiau ar mažiau žinomi britams.

Lietuva priklauso stovyklai, kuri pasisako už kuo artimesnių santykių su Didžiąja Britanija išlaikymą: kad būtų bendradarbiaujama teisėsaugos, saugumo, prekybos srityse.

Pagrindinė diskusija vyksta dėl trijų klausimų: piliečių teisės, finansai – kaip atsidalinti turtą ir sienų klausimas (susijęs su Airija ir Šiaurės Airija). Kol kas po pirmojo derybų raundo daugiausia dėmesio skirta piliečių teisėms ir diskusijos dar užtruks. Finansai irgi nebus labai lengvas klausimas, nes vis dar reikia sutarti dėl metodologijos, ką įskaičiuojam.

Lietuva priklauso stovyklai, kuri pasisako už kuo artimesnių santykių su Didžiąja Britanija išlaikymą: kad būtų bendradarbiaujama teisėsaugos, saugumo, prekybos srityse, bet akivaizdu, jog britai nebenori būti vidaus rinkoje, muitų sąjungoje ir pripažinti Europos teismo jurisdikciją. Teks ieškoti kitų kelių.

– Kokia Lietuvos dienotvarkė ES? Tarkim anksčiau vienas iš Lietuvos prioritetų buvo energetika, o dabar?

– Energetika niekur nedingo iš dienotvarkės, nors gal dabar ir ne tokia matoma tema. Elektros tinklų tarp Baltijos šalių ir Lenkijos sinchronizacijai ypatingai svarbus ES finansavimas. Dar turi būti atliktos kelios studijos, kad būtų galima judėti sparčiai toliau. Tai ne tik energetikos politika – tai ir saugumo klausimas.

Kita vertus, per pastaruosius metus Lietuva subrendo, kaip tikra ES narė. T.y. kiekvienu ES klausimu mes turime savo darbotvarkę. Pavyzdžiui, „Brexit“ procese mes turime savų interesų, t.y. piliečių teisės, nes daug lietuvių yra emigravę į Didžiąją Britaniją. Mums svarbu, kad finansai būtų sutvarkyti, nes po britų pasitraukimo atsivers skylė ES biudžete.

Per pastaruosius metus Lietuva subrendo, kaip tikra ES narė. T.y. kiekvienu ES klausimu mes turime savo darbotvarkę.

Principinis klausimas: ar gali būti ES klausimų, kurie yra mums nesvarbūs? Neseniai diskutuota apie moterų situaciją kalnų regionuose. Nors mes ir neturime kalnų, tačiau lygių galimybių politika nėra jau tokia svetima Lietuvai.

– Kiek Astravo klausimas sulaukia ES dėmesio?

– Sulaukia daug dėmesio. Neseniai klausimas buvo aptartas Aplinkos ministrų taryboje. Institucijos – tiek Europos Komisija, tiek Europos išorės veiksmų tarnyba – žino Lietuvos interesus, gina Lietuvos interesus ir juos atstovauja. Laukiama taip vadinamų streso testų, kol kas, deja, matome tik kitos pusės pažadus. Turi būti atlikti streso testai pagal ES reikalavimus ir turi būti galimybė ne tik su jais susipažinti, bet ir juos įvertinti.

– Kiek aktualus pabėgėlių klausimas ir kaip žiūrima į Lietuvą, kuri kaip ir vykdo pabėgėlių priėmimo kvotas, tačiau pastarieji neužtrunka mūsų šalyje ir išvyksta iš jos?

– Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvus partneris. Visa prieglobsčio sistema vertinama dviem principais: atsakomybės ir solidarumo. Atsakomybė – tai visos ES šalys turi tam tikrus įsipareigojimus ir pareigas. Jei esi išorinė valstybė, turi užtikrinti sienų saugumą – patikrinti tuos žmones, nustatyti jų tapatybę. Kai kalbame apie solidarumą, tai turime suprasti, kad spaudimas valstybėms, kurios yra ES pasienis, milžiniškas. Graikija ir Italija sulaukia šimtų tūkstančių pabėgėlių ar žmonių, kurie prašo prieglobsčio (nebūtinai jie turi teisę į tai). Todėl reikia šį procesą suvaldyti ir kiekviena ES valstybė savo nuožiūra turi prisidėti prie to proceso – migracijos valdymo.

Gali patikti, gali nepatikti, bet nepaisant visko mes vykdome susitarimą. Tai yra vertinama.

Dabartinis susitarimas dėl pabėgėlių yra laikinas ir galioja iki ateinančių metų rudens ir numatytos kvotos kol kas nesikeičia. Didysis klausimas, kalbant apie Dublino susitarimo (susitarimas dėl pabėgėlių kvotų – red. past.) reformą, ką daryti su žmonėmis, kurie jau yra ES? Šiuo klausimu valstybių nuomonės labai smarkiai išsiskiria.

Lietuvos pozicija per pastaruosius porą metų nepasikeitė: mes norime būti konstruktyvūs ir demonstruoti savo solidarumą. Mes vykdome savo įsipareigojimus, esame perkėlę daugiau nei 35 proc. savo nustatytos žmonių kvotos. Mes vertinami, kaip darantys tai, kas buvo sutarta.

ES pagrindas – teisės viršenybė ir jei sutarta teisiškai, tuomet privaloma tą susitarimą vykdyti. Gali patikti, gali nepatikti, bet nepaisant visko mes vykdome susitarimą. Tai yra vertinama.

– Prieš metus, artėjant „Brexit“, liepsnojant nesutarimams dėl pabėgėlių, kalbėta apie ES identiteto krizę, vyravo pesimistinės nuotaikos dėl ES ateities. Kokios dabar nuotaikos ES?

– Manau, kad situacija pasikeitė į gerąją pusę. Po didesnio sukrėtimo kyla didesnė ar mažesnė panika ir užtrunka laiko, kol pavyksta susigaudyti bei nuspręsti, ką daryti. Prieš metus pradėta nuo to, kad nustatytas didžiausias iššūkis ES – tai populizmas, antieuropietiškos, antivakarietiškos nuotaikos. Rastas atsakymas: pademonstruoti, kad ES yra efektyvi, priima sprendimus, juos įgyvendina; kad kai veikiame kartu, galime pasiekti daugiau.

Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad „Brexit“ sukrėtimas įgavo savo atspindį kitų šalių politikoje. Turiu omeny rinkimus Olandijoje, kur populistai toli gražu negavo daugumos. Taip pat dveji rinkimai Prancūzijoje, kur radikalai, imantys pinigus iš trečiųjų šalių, nevaldys europinės darbotvarkės.

Tai pasiuntė žinią visiems, kad Europa gyvens ir pergyvens mus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"