Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Povilo Urbšio pareiškimas – gilesnės problemos atspindys

 
2017 11 10 13:20
Povilas Urbšys /
Povilas Urbšys / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektu buvo siūloma naikinti draudimus ir prievoles poroms dėl „amžinojo“ embrionų saugojimo ir skatinti embrionų donorystę. Seimo narys, „valstiečių“ frakcijai priklausantis Povilas Urbšys už projektą pasisakančiai liberalei Viktorijai Čmilytei-Nielsen rėžė, esą tokį projektą pateikinėti turėtų ne besilaukianti moteris.

„Asmeniškai aš prašau vieno dalyko, tiek liberalams, nu gali šita projektą dėl embrionų pateikinėti tikrai ne moteris, kuri laukiasi vaiko?“ Tai – Seimo nario žodžių citata. Ne vienas Povilas Urbšys laikėsi tokios nuomonės – Petras Gražulis šiam paantrino, teigdamas, kad „moteris, kuri savyje nešioja gyvybę vis dėlto turėtų atsakingiau tokius įstatymus registruoti“, o Artūras Skardžius nesuprato, kas tai yra besilaukiantis žmogus.

Įsivaizduokite, kaip jaunos merginos turėjo priimti šią žinutę. Tai, kad jų kūnas, jų fiziologija yra kažkuo prastesnė, nei vyro kūnas.

Valstiečiai sukritikavo tokį kolegos pasisakymą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovė spaudai Virginija Vervečkaitė patikino, kad „LVŽS atsiribojo nuo Povilo Urbšio pasakytų žodžių, pirmiausia – Povilas Urbšys nėra partijos narys, o jo pasisakymas neatspindi partijos pozicijos. Seimo narys išreiškė tik asmeninę savo nuomonę ir mes, aišku, atsiprašome už tokį kolegos įžeidžiantį pasakymą.“

Seime opozicinės frakcijos turi savo darbotvarkę. Ketvirtadienį po pietų Seime vyko Liberalų sąjūdžio bei „Tvarkos ir teisingumo“ projektų pristatymas – liberalai ir tvarkiečiai galėjo teikti įvairias teisėkūros iniciatyvas. Tai – techninis dalykas, nes prieš teikiant tokius projektus jie įprastai yra įtraukiami į rudens darbų planą.

Liberalė Aušrinė Armonaitė teigia, kad beveik visados tokie pristatymai būna įtraukti į planus. „Jeigu tokie projektai iš anksto nebūna įtraukti į planą, tai pati procedūra atrodo taip – atsistoja Seimo narys ir paprašo įtraukti. Tai – techninis dalykas, tad 99 procentais atvejų yra balsuojama už, – teigia A. Armonaitė. – Tai, kas vakar įvyko opozicinės darbotvarkės metu – valdantieji mums net neleido pristatyti šio projekto. Negana to, atsistojo įtakingas valstiečių frakcijos narys Povilas Urbšys ir pasakė, kad ne nėščia moteris turėtų pristatinėti projektą. Aš net nekalbu apie tai, ką po to pasakė Artūras Skaržius ir Petras Gražulis užtvirtino. Tai rodo ir arogantišką požiūrį į opoziciją, ir vienareikšmiškai žeminama kolegė, apeliuojant į jos gyvenimo aplinkybes.“

Po tokio eksceso liberalų frakcijos nariams pasitraukus iš posėdžio, iš kitų frakcijų atstovų vienintelis Laurynas Kaščiūnas išreiškė poziciją tokių pasisakymų atžvilgiu. „Tuo metu salėje buvo ir pirmoji Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė, buvo kiti žmonės, tačiau jie to nepadarė“, – apie tolesnę įvykių eigą pasakojo A. Armonaitė.

Į šį įvykį socialiniuose tinkluose staigiai sureagavo žinomi žurnalistai, politikai bei vieši Lietuvos asmenys. „Dėl pono Urbšio vakar suklydau. Sakiau, kad užsipulti besilaukiančią Seimo narę gali tik emociškai sutrikęs žmogus, – teigė socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. – Ponas Urbšys nėra emociškai sutrikęs. Jis natūraliai toks. Žmogus iš 19'o amžiaus. Jam natūraliai normalu ir priimtina skirstyti šeimas į tikras ir netikras. Šeimos „stiprinimo“ įstatyme stumti kažkokius „nepilnus“ vyrą ir moterį, kurie „pilnais“ tampa tik susiėję draugėn ir būtinai tik prokreacijos tikslais.“

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis taip pat pareiškė poziciją Povilo Urbšio komentaro atžvilgiu: „Na, nesitikiu, kad iš Urbšio būtų kas nors atimta, proto netekimą traktuosime kaip didžiausią bausmę. Bet yra proga ir Seimo pirmininkui, ir ministrui pirmininkui pasakyti, kad Urbšio pasisakymai pamina pamatines Lietuvos Seimo vertybes. Tyla nėra gera byla.“

Savo „Facebook“ paskyroje Andrius Tapinas pasakė, kad vienintelė išeitis šiuo metu Povilui Urbšiui yra raštiškas atsiprašymas kiekvienai Vakarinės rinkimų apygardos moteriai, o Ričardas Savukynas atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu buvo pažeistas 29 Lietuvos Konstitucijos straipsnis, kuriame deklaruojamos visų Lietuvos piliečių lygios teisės.

Aušrinė Armonaitė LŽ teigė, kad toks toks Seimo nario pasisakymas neatspindi Lietuvos visuomenės požiūrio ir pozicijos – tiek žiniasklaida, tiek socialiniai tinklai ūžė nuo pasipiktinimo ir kad visuomenei atsibodo tokių požiūrių proveržiai.

LŽ pakalbino Lygių galimybių plėtros centro ekspertę Margaritą Jankauskaitę ir pasiteiravo, ką tokie viešoje erdvėje, valdžios institucijoje nuskambėję teiginiai atskleidžia apie mūsų visuomenę.

– Ar tokie Seimo narių pasisakymai ką nors signalizuoja apie visą Lietuvos visuomenę?

– Norėtųsi tikėti, kad Seimo nario išreikšta idėja yra jau ypatingai radikali. Tikrai nemanau, kad taip galvoja didžioji dalis visuomenės narių. Liūdna yra tai, kad svarbus valstybės žmogus mąsto XIX amžiaus pradžios gilaus kaimo standartais, kuomet moteris mėnesinių metu negalėjo įeiti į bažnyčią, nes suterš aplinką arba dirbti tam tikrų darbų, nes viskas bus sugadinta.

Keista gyvenant XXI amžiuje suvokti, kad tokie siaubingai archajiškai mąstantys žmonės priiminėja įstatymus.

– Nepaisant to, kad tokie pareiškimai neatspindi visos Lietuvos nuomonės, požiūrio ir situacijos, kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis susiduria moterys Lietuvoje?

– Na, aš sakyčiau, kad panašus, gal truputį labiau abstrahuotas, požiūris yra būdingas Lietuvos visuomenei. Tai reiškia, kad lyčių skirtumai yra labai biologizuojami ir tais biologiniais ypatumais yra bandoma pateisinti tą socialinę neteisybę, su kuria žmonės susiduria kasdieniame gyvenime.

Kaip ir šiuo atveju – kadangi vyras negali būti nėščias, o nėščia yra moteris, tik jai galima pasakyti, kad tokioje padėtyje negalima teikti įstatymo pataisų projekto. Vyrai neturi tokių kažkokių biologinių būklių, kurios jiems neva trukdytų kažką padaryti. Tai parodo bendriausią mėginimą bet kokią socialinę nelygybę pateisinti biologiniais argumentais. Ir tai yra išties paplitęs reiškinys.

Galiu pateikti pavyzdį. Kur nors auditorijoje kalbant apie nevienodo atlyginimo problemą, žanro klasika tapo argumentas, kad vyras gali pakelti daugiau plytų. Net kalbant apie tokius darbus, kur reikia nešioti plytas – neišmatuosi kiekvieno asmens fiziologinių savybių. Galų gale plytos šiais laikais netgi nenešiojamos rankos, keltuvą gali suvaldyti bet kas. Bet kiek yra profesijų, kuriose reikia nešioti plytas? Netgi tokiose situacijos mėginama trūks-plyš atrasti biologinį kabliuką, kad būtų galima pateisinti nelygybę. Būtent toks požiūris sukelia daug problemų.

– Kaip ir ar pasikeitė toks požiūris per daugiau nei ketvirtadalį amžiaus, nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo?

– Tikrai pasikeitė. Vien tai, kad šitas įvykis iškilo į viešumą skandalo pavidalu, kad kilo diskusija, didelis pasipiktinimas (ypač jaunų moterų tarpe) yra didelio progreso indikatorius.

Kai pradėjau savo kaip aktyvistės karjerą Nepriklausomybės pradžios metais ir skaitydavau auditorijose paskaitas apie moterų diskriminaciją, rodydama įvairiausią statistiką, patvirtinančią diskriminacijos faktą, pačios moterys man labai dažnai prieštaraudavo teigdamos, kad jos asmeniškai jokios diskriminacijos nepatiria ir joms visiškai nusispjauti ant rodomų skaičių. Tokių atvejų buvo daug daugiau, nei susirūpinusių problema. Manau, kad svarstyklės jau pakrypo į kitą pusę ir vis daugiau žmonių supranta, kad taip šnekėti nėra normalu. Svarbu yra tai, kad tai pastebi ne vien moterys, bet ir vyrai į tai reaguoja kaip į visišką anachronizmą.

– Kur apskritai glūdi šios problemos šaknys?

– Tai yra patriarchalinės visuomenės paveldas. Lietuva tikrai nėra vienintelis pavyzdys, kur viešumoje pasakomi tokie dalykai. Visai neseniai grįžau iš komandiruotės Mongolijoje ir man Ulan-Batoro moterų teisių aktyvistės pasakojo, kad Mongolijoje kažkokie šventi kalnai į kuriuos moterys negali jokiu būdu užlipti, nes dėl menstruacijų suterš vietos šventumą. O būtent ten dažnai rengiami valstybinės reikšmės renginiai bei minėjimai. Moteris, būdama parlamentare kaip ir turėtų dalyvauti tokiame renginyje, tačiau negali vien dėl to, kad yra moteris. , o labai dažnai būtent tose vietose yra rengiami valstybinės reikšmės renginiai, paminėjimai kažkokie. Tai reiškia, kad būdama parlamentarė, kuri kaip ir turėtų dalyvauti tokiame renginyje tavęs neleidžia ant to kalno vien dėl to, kad tu esi moteris. Įvairiose kultūrose galima paieškoti tokių rudimentų – jų tikrai atrasime.

Kad nesvarbu, nėščia moteris, ar ne, ji yra lygiavertis visuomenės narys. Kad kūdikio laukimas niekaip nelemia protinių galimybių.

Logika čia paprasta – moterų biologinė specifika yra kitokia. Vyrai neturi menstruacijų, negali pastoti. Ir tai veda prie mėginimų moteris išstumti iš viešos sferos, šią izoliuoti, kaip kad šiuo atveju. Ar tai būtų Seimas, ar kita institucija, kurioje tave apriboja – gali, ar negali kažko atlikti, esminga yra tai, kad mes, kaip visuomenė, jau pradėjome garsiai kalbėti apie šias problemas. Kad ir seksualinis priekabiavimas – tai irgi būdas moterį nužeminti iki privačios erdvės.

Visai gudriai gaunasi – pagal įstatymus visi lyg ir lygūs, tačiau vis įsijungia kultūriniai mechanizmai, kurie kaip ir izoliuoja moterį. Arba ji jaučiasi nejaukiai, arba nesaugiai – įdiegta kažkokia norma, kad moteris negali kažko, ką gali kiti. Įdomu, ar ne? Socialiniu atžvilgiu viskas tvarkoj, tačiau kultūrinės praktikos leidžia suprasti, kad kažkas yra ne taip.

Įsivaizduokite, kaip jaunos merginos turėjo priimti šią žinutę. Tai, kad jų kūnas, jų fiziologija yra kažkuo prastesnė, nei vyro kūnas. Tokiu būdu jaunoms moterims įvaromi kompleksai bei moterys apskritai yra stigmatizuojamos.

– Kokiais būdais reikia spręsti šią problemą?

– Manau, esminiai būdai – viešumas, kalbėjimas, aiškinimas. Tokie pasisakymai yra galimi tik tada, kai taip kalbantis žmogus įsivaizduoja, kad taip kalbėti pridera ir kad pasisakymo turinys atitinka egzistuojančias kultūrines normas. Jeigu jis galvotų, kad tai yra visiškai neadekvatu arba kad tai pasakęs atrodys kaip ateivis, tokios frazės paprasčiausiai nenuskambėtų. Vadinasi mūsų kaip visuomenės pareiga visais įmanomais kanalais ištransliuoti kitokias normas. Kad nesvarbu, nėščia moteris, ar ne, ji yra lygiavertis visuomenės narys. Kad kūdikio laukimas niekaip nelemia protinių galimybių. Tie žmonės, kurie taip kalba turėtų pasijausti nejaukiai, kad jie elgiasi nederamai.

Čia gali būti pateiktas vieno lenkų europarlamentaro (Januszo Korwino-Mikke, R. M.) pavyzdys. Jis pasakė, kad tai, jog moterys uždirba mažiau, yra normalu, nes jos yra kvailesnės ir silpnesnės. Tokių žmonių pasitaiko, tačiau pasižiūrėkite, kokią aiškią žinutę pasiuntė Europos Sąjunga – jam buvo pritaikytos sankcijos, papeikimas, pareikšta, kad tokie išsireiškimai visiškai neatitinka Sąjungos vertybių.

Tad ir šiuo atveju tokį elgesį turėtų pasmerkti tiek partija, tiek kiti politikai. Pasisakymas turėtų būti pasmerktas Seimo pirmininko asmenyje. Tai būtų stipru.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"