Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Rūtos Vanagaitės skandalo kita pusė: ar tikrai norime žinoti savo istoriją?

 
2017 11 06 12:53
LŽ montažas

Rūtos Vanagaitės sukeltas skandalas sujudino ne tik visuomenę, bet ir istorikus. Jautri ir paini karo ir pokario istorija iki šiol vertinama nevienareikšmiškai, o profesionalūs istorikai pripažįsta, kad būta temų, kurių imtis tyrėjai nenorėjo arba pradėję jas nagrinėti susilaukė kolegų kritikos. Tiesa, savicenzūra būtų blogiausias dalykas, kuris galėtų nutikti mums, kaip visuomenei, sako istorikai. 

Prieš aštuonis metus Lietuvos istorijos institutas išleido Mindaugo Pociaus knygą „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“, kurioje buvo tiriamos partizanų baudžiamosios akcijos tikrai ar tariamai su sovietiniu režimu bendradarbiavusiems civiliams. Ši 400 puslapių monografija buvo pirmasis mokslinis istorijos darbas, skirtas skaudžiai ir jautriai Lietuvos istorijos daliai tyrinėti.

Tiesa, knygos autorius tuomet neišvengė kritikos, viešų debatų ir smerkiančių tekstų. Pasak istoriko ir tuomečio Lietuvos istorijos instituto vadovo Alvydo Nikžentaičio, būta net mėginimų sutrukdyti M. Pociui apsiginti disertaciją, bet viskas baigėsi sėkmingai, o knyga kartu su kritika sulaukė nemažai visuomenės dėmesio.

Ši istorija po aštuonerių metų vėl tapo aktuali, kuomet R. Vanagaitė prisiminė ir ėmė eskaluoti neva „numarintą“ M. Pociaus knygą, priminti neva vykusius puldinėjimus, kurių šis susilaukė. Ši reakcija ir kai kurių politikos apžvalgininkų iškeltas klausimas ar nepradėsime cenzūruoti tam tikrų temų, o dar blogiau – savicenzūruoti, privertė pasidomėti, ką apie tai mano istorikai kasdien susiduriantys su neparadine mūsų istorijos puse.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Vilius Ivanauskas sako, kad visuomenės ir profesionalų reakcija į R. Vanagaitės paskleistus teiginius buvo greita ir aštri.

„Svarbu, kad dalis profesionalų reagavo greitai ir iškart parodė R. Vanagaitės klaidas“, – sakė istorikas. Anot jo, nereikėtų stebėtis visuomenės reakcija – ji buvo natūrali, nes visuomenė norėjo apginti ir apgynė savo herojų.

„Visgi, mano manymu, mes galėjome sukelti mažiau triukšmo su Holokausto ir rezistencijos klausimais, aiškiau atskirti šias dvi temas, nepriešinti, parodyti, kad istorija buvo niuansuota. Vietoj to buvo daug triukšmingo reagavimo ir R. Vanagaitės padarymo auka. Tarptautinėje arenoje ji save pozicionuos, kaip neva tą, kuri nukentėjo dėl žodžio laisvės. Mūsų kalbėjimas galėjo būti ramesnis“, – svarstė V. Ivanauskas.

Anot jo, yra parašyta neblogų darbų apie nepatogius mūsų istorijos momentus, todėl R. Vanagaitė neturėtų savęs vaizduoti, kaip kovotojos už žodžio laisvę.

„Yra Mindaugo Pociaus monografija apie sudėtingus dalykus, mes turime kalbėti apie istoriją tokią, kokia ji buvo, bet nesumenkinti rezistencijos kovų ir išlaikyti balansą, nežaisti svetimų šalių žaidimų. Mūsų kalbėjimas turi būti pagrįstas, atsakingas ir atsargus. Tuo pačiu manau, kad mes patys turime gebėti aptarinėti visus klausimus – herojiškus ir nepatogius“, – įsitikinęs istorikas. Anot jo, tyrinėdami istoriją, kai kurie istorikai, išties, nueina lengvesniu keliu.

„Kartais pernelyg užsisukame herojų ir aukų istorijoje, nes tai psichologiškai lengviausia, o ir todėl, kad tuo didžiuojamės. Arba liūdime. Visuomenei tai yra priimtina, o nepatogūs momentai paskęsta pasididžiavimo triukšme. Galima manyti, kad kai kurie istorikai nenori pilti žibalo į ugnį ir yra linkę sudėtingus klausimus aptarti siaurame akademiniame rate. Nežinau ar tai yra cenzūra, žmonės diskutuoja apie tai, bet vengiama didesnio viešumo, visuomenės dėmesio“, – svarstė V. Ivanauskas. Jis pripažįsta, kad kai kurios istorinės temos išties sulaukia daugiau dėmesio, nes sutampa su didžiaisiais naratyvais ir ten mažiau kontroversijų, mažiau galimybių susilaukti reakcijų.

„Lengviau yra parodyti sovietinio saugumo nusikaltimus, tarnybų veiklą, aukų skaičių. Štai tokios temos yra mažiau rizikingos. O tarkime sovietmečio tyrimus daryti sudėtingiau, sunku atkurti nomenklatūros paveikslą, tyrinėti Holokausto momentus. Trūksta studijos, kuri išsamiai atskleistų 1939 –1953 metų paveikslą. Yra atskiros mozaikos dalys, bet ne vientisų tyrimų“, – sakė jis.

Istorikas ir Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos pirmininkas Alvydas Nikžentaitis sako, kad aštri visuomenės ir istorikų reakcija į R. Vanagaitės kalbėjimą reiškia, kad ji „užkabino“ ne tik neeilinę asmenybę, bet visą sluoksnį istorijos, kuris yra svarbus ir formuoja atminties kultūros dalį.

Esu ne kartą kartojęs, kad lietuviai reaguodami į skaudžius dalykus niekuo neišsiskiria iš kitų, o dažnai yra ir santūresni.

„Ji menkino žmogų, kuris daug iškentėjo, todėl tai sukėlė aistras. Esu ne kartą kartojęs, kad lietuviai reaguodami į skaudžius dalykus niekuo neišsiskiria iš kitų, o dažnai yra ir santūresni. Suprantant kontekstą, suprantant, kad į tokius dalykus žmonės reaguoja visur ir emocingai, visuomenės reakcija manęs nestebina. Tiesa, yra šiokių tokių problemų su mūsų diskusijų kultūra, nes kai kurių žmonių vieši pasisakymai skamba labai neskaniai“, – sakė mokslų daktaras.

Anot jo, paskutinė R. Vanagaitės išprovokuota diskusija nubraukia tai, ką ji pataisė prieš metus, išleisdama knygą „Mūsiškiai' ir pagaliau priversdama žmones pasidalyti reakcijomis ir pamąstymais apie lietuvių dalyvavimą Holokauste.

„Tai, ką ji prieš metus pataisė, dabar sugadino. Kalbėjimas apie istoriją, jei nėra progos ar sensacijos – niekam neįdomus. Todėl mums ir reikia ieškoti įdomių būdų, kaip visuomenei pristatyti svarbius praeities klausimus. R. Vanagaitė bando eksplotuoti taip vadinamąjį skandalą, susijusį su M. Pociaus knyga. Tuomet aš buvau Istorijos instituto direktorius ir mačiau, kad kai kurie kolegos bandė elgtis nekorektiškai, mėginta trukdyti jam (M. Pociui) apsiginti disertaciją, bet nepaisant šių pastangų, kurių nebuvo itin daug, M. Pocius disertaciją apsigynė, o kai pasirodė jo knyga buvo keletas kritinių tekstų, kritika, mano galva, buvo pagrįsta. Manau, kad nebuvo skandalo ir autoriaus persekiojimo“, – sakė istorikas.

Anot jo, akademinė bendruomenė yra panaši į visuomenę, mokslininkas gali turėti savo pažiūras, bet jei bandys jas reikšti neprofesionaliai, o akademinė bendruomenė yra profesionali ir kritiška, ji tikrai reaguos. Anot, jo šiame kontekste blogiausia, kas galėtų nutikti, cenzūra ir vidinės cenzūros atsiradimas.

Tai, ką ji prieš metus pataisė, dabar sugadino. Kalbėjimas apie istoriją, jei nėra progos ar sensacijos – niekam neįdomus. Todėl mums ir reikia ieškoti įdomių būdų, kaip visuomenei pristatyti svarbius praeities klausimus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Birutė Burauskaitė sako, kad paskutinieji įvykiai, išties, sukėlė būgštavimus ar neprasidės cenzūra, o dar blogiau – savicenzūra. Daugelis žmonių dar mena sovietmetį, kur klestėjo savicenzūra, todėl tas užkratas dar gyvas. Tai būtų blogiausias atvejis ir mes turime iš to pasimokyti.

„Dirbdama Liustracijos komisijoje nuo pat 2000 metų turėjau progos nagrinėti krūvas agentūrinių bylų. Turiu pasakyti, kad mano nuomonė studijuojant dokumentus keitėsi kelis kartus. Tai sudėtingi dalykai, todėl negalima mojuoti kirviu ar stovėti teisuolio pozoje, reikia šią istorijos dalį labai preciziškai tyrinėti, nes medžiagos yra daug, o ir gyvų liudininkų dar atsiranda. Istorija yra ilgalaikio tyrimo objektas, todėl svarbu, kad istorikai nebandytų pritempinėti tam tikrų dalykų. Rimti istorikai to nedaro, o tie, kurie nesigilina, žinoma, padaro visokių dalykų“, – sakė moteris.

Dirbdama Liustracijos komisijoje nuo pat 2000 metų turėjau progos nagrinėti krūvas agentūrinių bylų. Turiu pasakyti, kad mano nuomonė studijuojant dokumentus keitėsi kelis kartus.

Anot jos, yra temų, kurių mūsų istorikai privengia. „Tarkime Atgimimo pradžioje buvo vengiama Holokausto temų, pati su tuo susidūriau. Vėliau, kai buvo bandoma perkelti pasipriešinimo istoriją į vadovėlius, buvo šioks toks užkulisinis pasipriešinimas, žinoma, tai vyko neviešai. Ginkluotas pasipriešinimas buvo siejamas su banditizmu, civilių aukomis ir tuo, kad tai nedavė nieko gero. Viskas kinta, samprata taip pat. Istorikų bendruomenė nėra uždaras, sustabarėjęs klanas, todėl atsiranda naujų temų, motyvacijų, žmonių“, – svarstė B. Burauskaitė.

Ji įsitikinusi, kad priešiškumas mums artimiausiu metu, o ir vėliau – nedings. „Yra didelė valstybė, kuri turi savo interesus, o mes būdami šalia ir turėdami kitokius interesus visada būsime jų dėmesio centre. Mes negalime lengvabūdiškai žiūrėti į tai, kas vyksta, bet nereiktų ir liūdnos ateities matymo piešti. Reikia mėginti atskirti melą nuo tiesos, galvoti.

„Galėtume geriau ir giliau žinoti savo istoriją. Norėčiau, kad pradėtų egzistuoti motyvacija žinoti savo istoriją, o tai – švietimo sistemos atsakomybė. Būtų gerai, kad viešojoje erdvėje vyktų diskusijos apie mūsų istoriją, tai užkabintų daugiau žmonių“ – kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"