Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Vilniuje prieglobstį radęs rusas: Vladimiro Putino filosofijos esmė – kontrolė

 
2017 01 31 13:30
Daniilas Konstantinovas Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Daniilas Konstantinovas – vienas iš daugelio Rusijos opozicionierių, kuriam teko rinktis: bėgti iš Rusijos arba supūti kalėjime. Toks likimas Rusijoje laukia tiek liberalo, tiek ir nacionalisto, jei tik jis išdrįsta nepaklusti Kremliaus valiai.

Pasak D. Konstantinovo, Rusijoje visiškai nesvarbu, kokių politinių pažiūrų laikosi žmogus. Vienintelis dabartinio režimo pakantumo kriterijus – paklusnumas. Kremlius netoleruoja nei neklusnaus komunisto, nei demokrato. Vadovaujantis senomis KGB tradicijomis, tai ko valdžia negali kontroliuoti, turi būti sunaikinta.

D. Konstantinovas save vadina rusų patriotu, bet neišsigina ir pavadintas nacionalistu. Nors tai ir skamba šiek tiek keistai, jo Rusijos vizija yra visiškai priešinga V. Putino imperinėms ambicijoms. Anot paties D. Konstantinovo, rusiškojo nacionalizmo pagrindas – rusų tautos gerovės siekis, kuris įmanomas tuo atveju, jei Rusija bus demokratinė europietiška valstybė, o ne agresyvi, su visu pasauliu besivaidijanti imperija.

Tačiau šios vizijos išsipildymo dar teks palaukti, nes šiandien, pasak LŽ pašnekovo, Rusijos valdžia efektyviai renkasi taikinius represijoms ir sėkmingai tik žlugdo bet kokius mėginimus skleisti alternatyvią politinę mintį. Pokyčių neverta laukti ir iš visuomenės, dauguma rusų patogiai jaučiasi tikėdami tuo, ką valdžia jiems porina iš televizorių ekranų.

Lietuviai pasirodė svetingesni, nei tikėjosi

– Skamba keistai: rusų nacionalistas pabėgo į Lietuvą – NATO valstybę. Kodėl prieglobsčiui pasirinkote mūsų šalį?

– Neatsitiktinai. Svarsčiau ir rinkausi. Pirmiausia, rinkausi šalį greta Rusijos. Be to, nusprendžiau, kad tai turėtų būti Europos valstybė – ES narė. Net ir renkantis iš Baltijos šalių, Lietuva atrodė palankiausiu variantu, nes čia yra tolerantiškiausias požiūris į rusus ir rusų kalbą. Kai tik su šeima atvykau į Lietuvą, mėginau kalbėti su žmonėmis angliškai, tačiau greitai pamačiau, kad puikiausiai galiu susikalbėti ir rusiškai. Lietuviai iš to problemos nedaro, tikrai nejaučiu jokio nepatogumo.

– Ar esate girdėjęs lietuvišką posakį: „mums patinka rusai, bet nepatinka Rusijos imperija“?

– Teko. Puikiai jį suprantu, nes pastebėjau, kad lietuviai baiminasi tegu ir hipotetinės, bet visgi Rusijos agresijos galimybės. Tačiau buitiniame lygmenyje, išskyrus labai retus pavienius atvejus, nepajutau jokio priešiškumo vien todėl, kad esu rusas.

Net nesitikėjau, kad Lietuvoje žmonės mane priims taip ramiai ir svetingai. Rusijoje mums kala į galvą priešiškos, rusofobiškos Lietuvos įvaizdį, todėl vykdamas čionai šiek tiek baiminausi. Pasirodo – visiškai be reikalo, nieko panašaus čia nėra.

– Kokį politinį judėjimą atstovaujate?

– Dabar jau jokį (juokiasi, – aut. past.). Prieš tai, kai mane suėmė, tai buvo „Maskvos gynybos lyga“ – patriotinė organizacija, kovojanti prieš neteisėtą migraciją. Tuo metu taip pat egzistavo platesnė patriotinių organizacijų koalicija – „Rusiškoji platforma“. Šios organizacijos buvo opozicinės Kremliaus atžvilgiu ir šiandiena, deja, iš esmės jau nebefunkcionuoja.

Tuo metu, kai buvau suimtas aš, Rusijoje vykdytos plačios represijos prieš tokias organizacijas ir šiandien nebėra prasmės teigti, kad atstovauju kažkokį politinį judėjimą.

Tarnauti saugumui arba supūti kalėjime

– Buvote areštuotas. Pabėgote iš Rusijos dėl persekiojimo?

– Dar 2011 metais su bendraminčiais pradėjome plačią kampaniją prieš Kremliaus vykdomą Šiaurės Kaukazo regionų finansavimo politiką. Reikalavome suvienodinti biudžeto įnašus visoms Rusijos sritims. Netrukus įvyko vadinamieji rinkimai į Valstybės Dūmą. Puikiai žinote, kaip grubiai buvo falsifikuojami jų rezultatai. Kartu su kitais opoziciniais judėjimais, įskaitant liberalus ir kairiuosius, rengėme protesto demonstracijas. Pirmojoje iš daugelio po sekusių demonstracijų susirinko apie 5 tūkst. žmonių, prasiveržėme pro milicijos užtvaras ir žygiavome link Centrinės rinkimų komisijos būstinės. Vėliau mūsų demonstracija išsiskaidė, o aš buvau priekyje grupės, toliau manifestavusios Tverės gatvėje. Mūsų valdžios požiūriu, to pakako, kad tapčiau jos taikiniu.

– Kuo buvote apkaltintas?

– Mane ir dar apie dešimtį akcijos dalyvių suėmė, nuvežė į milicijos skyrių, kur naktį mane aplankė oficialiai neprisistatęs pareigūnas, pasiūlęs man „bendradarbiauti“. Iškart patikino, kad jei atsisakysiu, viskas baigsis kalėjimu arba mirtimi.

Tuo metu rimtai neįvertinau jo žodžių, maniau, kad tai tiesiog bauginimas. Klydau. Po kelių mėnesių sužinojau, kad Kovos prieš ekstremizmą tarnyba – savotiška politinė policija Rusijoje – mane įtaria žmogžudyste. Dabar suprantu, kad man buvo duotas laikas „dingti“, bet tuomet vėlgi apie tai nesvarsčiau. Taigi, po mėnesio buvau suimtas, man vėl buvo pasiūlyta tapti informatoriumi. Vėl atsisakiau. Tuoj pat atsirado „liudininkas“, patvirtinęs, kad tai būtent aš nužudžiau jo „draugą“. Atsidūriau „Matrosskaja tišina“ kalėjime, iš kurio išėjau tik po 2 metų ir 7 mėnesių. Įrodyti mano „nusikaltimą“ taip ir nepavyko. Juk tuo metu, kai neva kažką „žudžiau“, iš tiesų buvau mamos gimtadienyje! Po beveik 3 metų galiausiai baigėsi jau antrasis mano teismo procesas, kurio metu įvyko stebuklas – buvo panaikinti kaltinimai žmogžudyste ir buvau pripažintas kaltu dėl chuliganizmo. Čia pat buvau amnestuotas konstitucijos 20-mečio proga ir paleistas. Nežinau, ar kada nors yra vykęs toks teismo procesas, kai skaitant nuosprendį žmogus išteisinamas ir tuoj pat nuteisiamas už kitą nusikaltimą, kuriuo net nebuvo kaltintas.

– Tuo metu ir nusprendėte pabėgti?

– Per artimiausias keletą dienų po mano paleidimo sužinojau, kad jei nebėgsiu iš šalies, viskas kartosis. Tąkart jau rimčiau įvertinau šias užuominas.

Beje, panašus likimas ištiko ne tik mane. Faktiškai visi 2012 metais išrinktos opozicijos koordinacinės tarybos, kurioje buvau ir aš, nariai buvo nuteisti už įvairius jiems prikergtus, niekada nedarytus nusikaltimus. Kai kurie kali ligi šiol, o vienas – Borisas Nemcovas – nužudytas. Po 2011 metų protestų valdžia rimtai užsiėmė opozicijos naikinimu.

Kremliui netinka nei viena nekontroliuojama ideologija

– Sakėte, kad protestuose kartu dalyvavo įvairias ideologijas atstovaujantys opoziciniai judėjimai. Žvelgiant iš šalies, gan keistai atrodė tai, kad prieš nesąžiningus rinkimus greta liberalų ir seksualinių mažumų aktyvistų mitinguoja komunistai ir net monarchistai. Švelniai tariant, ne pačių demokratiškiausių pažiūrų žmonės...

– Kitaip ir negali būti. Visuomenę sudaro įvairiausių pažiūrų žmonės. Kad ir neskaitlingi monarchistai, į kuriuos nacionalistiniai rusų judėjimai žiūri su lengva pajuoka. Nepaisant požiūrių skirtumų, visuomenė trokšta teisybės. Kiekvienas turi teisę reikalauti teisingų rinkimų.

– Taigi, prieš Kremlių stojo tiesiog vaivorykštės margumo politiniai judėjimai. Kodėl nei vienas iš jų neįtinka Vladimirui Putinui? Pavyzdžiui, atrodytų, kad nacionalistų idėjos turėtų sutapti su jo didžiavalstybinėmis ambicijomis?

– Kremliui negali įtikti jokia ideologija, nes ji jam ir nerūpi. V. Putino filosofijos esmė – kontrolė. Jam gali įtikti tik tie, kas besąlygiškai vykdo jo įsakymus. Visi kiti yra už pakantumo ribos, nepriklausomai nuo to, kokią ideologiją atstovauja. Kremlius vadovaujasi KGB taisyklėmis: kas nekontroliuojama, turi būti sunaikinta.

Tarkime, nacionalistų judėjimai: pernai buvo nuteistas vienas iš Rusijos nacionalistų lyderių Aleksandras Belovas. Jam taip pat primetė daugybę absurdiškų kaltinimų ir nuteisė kalėti. O taip nutiko todėl, kad savo laiku jis atsisakė tarnauti Kremliui Kryme ir Donbase.

– V. Putino Rusija – imperines ambicijas puoselėjanti valstybė. Save vadinate patriotu ir neprieštaraujate būti vadinamas nacionalistu. Jums šios imperinės idėjos nėra artimos?

– Rusų nacionalistų judėjimas nėra vienalytis, egzistuoja įvairios jo kryptys. Yra ir imperinis nacionalizmas, kuriam galime priskirti Eduardo Limonovo „nacbolų“ judėjimą. Jų puoselėjama Rusijos vizija – agresyvią užsienio politiką vykdanti imperija, „rusiškų žemių rinkėja“ ir panašiai. Kremlius jų pernelyg nespaudžia, bet ir neglosto. Vis dėl tos pačios priežasties – jie nėra 100 proc. kontroliuojami.

Aš atstovauju demokratinę nacionalistų pakraipą. Mano ir mano bendraminčių vizija – Rusija turi tapti normalia europietiška demokratine valstybe. Turi atsisakyti imperinių ambicijų ir agresijos, kad galėtų koncentruotis į vidinių problemų sprendimus. Esminis rusiškojo nacionalizmo siekis – rusų tautos interesų gynimas. Mes nemanome, kad šie interesai yra ginami puldinėjant kaimynines šalis ir izoliuojantis nuo viso pasaulio.

Šiame kontekste save galėčiau pavadinti „nacionalistu – radikalu“, nes manau, kad Rusija ne tik turėtų sekti europietišku pavyzdžiu, bet ir tapti realia ES ir netgi NATO sąjungininke. Rusijai reikia ne kovoti prieš Vakarų pasaulį, kaip kai kas jį vadina „auksiniu milijardu“, o tapti šio pasaulio dalimi.

– Kiek žmonių Rusijoje pritaria jūsų vizijai?

– Manau, kad tokių būtų apie 15–20 procentų. Galima pasakyti ir kitaip: dauguma savo nuomonę turinčių ir savarankiškai mastančių žmonių nori savo šaliai tokios ateities, apie kurią ką tik kalbėjau. Likusieji laikosi tos „nuomonės“, kurią jiems įkala propagandinė žiniasklaida. Daugumai žmonių patinka sekti ten, kur juos veda. Tarkime, jei rytoj Rusijos televizija pradėtų 24 valandas per parą kalti žmonėms į galvą, kad didžiausi Rusijos draugai yra europiečiai, garantuoju, kad po metų tokios nuomonės nuoširdžiai laikytųsi dauguma šalies gyventojų.

Rusai bijo pokyčių

– Turint omenyje dabartinę Kremliaus politiką, kokie nors pokyčiai Rusijoje įmanomi?

– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Rusijoje šiandien yra diktatūra. Nėra „gulagų“ ar masinių egzekucijų, bet visgi tai – diktatūra, kuri labai efektyviai renkasi represijų taikinius. Pilietinės institucijos yra palaužtos, susirinkimų laisvė užgrasyta bausmėmis, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veikla visiškai kontroliuojama. Ne pačios palankiausios sąlygos pokyčiams, ar ne?

Be to, rusai turi blogą patirtį, kai kalbame apie pokyčius. Žlugus sovietinei sistemai žmonės laukė pokyčių, atnešiančių gerovę, tačiau deja sulaukė atvirkštinio rezultato. Todėl pati pokyčių idėja daugelį gąsdina.

– Iš čia ir garsusis V. Putino siūlomo stabilumo garbinimas?

– Taip. Rusijoje iš tiesų yra daugybė žmonių, kurių gyvenimas pagerėjo dėl to paties putiniško stabilumo. Pirmiausia tai biudžetinių įstaigų darbuotojai ir valdininkai, o jų Rusijoje – milijonai. Šie žmonės verčiau rinksis šiandienos stabilumą, negu pokyčius, kurie gali neaišku kuo baigtis. Kai siūlai pokyčius, vyresnio amžiaus rusai atsako: „ačiū, matėme mes tuos pokyčius. Nereikia mums tokių“. Rusai turi skausmingą pokyčių patirtį. Geresnės ateities žmonės norėjo ir 1917 ir 1991 metais, tačiau abiem atvejais patyrėme tik kataklizmus.

Kol žmonės nepajautė tiesioginių ekonominės krizės – o ji Rusijoje yra – pasekmių, neverta tikėtis platesnio protestinio judėjimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"