Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Tris kartus pasaulį supurčiusi atominė bomba

 
64 kilometrų aukščio "atominis grybas" /
64 kilometrų aukščio "atominis grybas" / Vaizdo įrašo stopkadras

1961 metais Sovietų Sąjunga išmėgino tokią atominę bombą, kurios kare paprasčiausiai nebūtų galėjusi panaudoti dėl šios galingumo, rašo BBC.

1961 metų spalio 30 dienos rytą sovietinis bombonešis Tu-95 pakilo iš Olenios aerodromo, esančio Kolos pusiasalyje Rusijos šiaurėje.

Tu-95 buvo specialiai modifikuota prieš kelerius metus pradėto naudoti bombonešio versija: didelis, strėliniais sparnais, keturių variklių varomas monstras, skirtas gabenti Rusijos branduolinius ginklus.

Bomba akimirksniu sukėlė aštuonių kilometrų pločio ugnies kamuolį. Jis kilo į viršų nuo savo paties sprogimo sukeltos bangos. Blyksnį buvo galima matyti 1000 kilometrų atstumu.

Dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje pasižymėjo rimtais branduoliniais tyrimais. Nors karo metu JAV ir Sovietų Sąjunga kovojo toje pačioje pusėje, po karo santykiai atšalo. Sovietai, pajutę konkurenciją su anuomet vienintele branduoline pasaulio valstybe, turėjo vieną išeitį. Šią pasivyti. Ir greitai.

1949 metų rugpjūčio 29 dieną tolimose dabartinio Kazachstano stepėse, naudodamiesi žvalgybos gauta informacija apie JAV atominės bombos programą, sovietai išmėgino pirmąjį savo branduolinį įrenginį, Vakaruose žinomą „Joe-1“ pavadinimu. Bandomoji programa neapsiėjo be sėkmingų ir nesėkmingų mėginimų. Iš viso buvo susprogdinta daugiau nei 80 įrenginių. Vien 1958 metais Sovietų Sąjungoje buvo išmėgintos 36 atominės bombos.

Tačiau vienas Sovietų Sąjungos bandymas buvo išskirtinis.

Tu-95 po savimi skraidino milžinišką bombą – per didelę, kad tilptų į bombonešio viduje esančią įprastoms bomboms skirtą talpyklą. Milžinė buvo 8 metrų ilgio, jos skersmuo siekė 2,6 metro, o svėrė daugiau, nei 27 tonas. Fiziškai ji buvo labai panaši į „Mažylį“ ir „Dručkį“ – bombas, sunaikinusias Hirošimą ir Nagasakį. Bomba turėjo daug techninių įvardinimų – „Projektas 27000“, „Produktas Kodu 202“, „RDS-220“ ir „Kuzkinos motina“ („Kuzkina Mat‘“). Tačiau geriausiai žinomas pavadinimas – „Bomba caras“.

„Bomba caras“ nebuvo įprasta atominė bomba. Ji buvo liguistų Sovietų Sąjungos mokslininkų pastangų sukurti pačią galingiausią atominę bombą rezultatas. Projektą spartino Nikitos Chruščiovo noras priversti pasaulį drebėti prieš sovietinių technologijų galią. Ši bomba buvo kur kas daugiau, nei metalinė pabaisa, netelpanti net didžiausiame lėktuve – tai buvo miestų griovėja, paskutinės eilės ginklas.

Ryškiai baltai nudažytas „Tupolev“ bombonešis atvyko į nustatytą vietą. Naujoji Žemė – retai apgyvendintas archipelagas Barenco jūroje. „Tupolev“ pilotas, majoras Andrejus Durnovcevas, nuskraidino bombonešį į Mitiuškos įlanką 10 kilometrų aukštyje. Mažesnis, modifikuotas bombonešis Tu-16 skrido šalia, pasirengęs filmuoti įvyksiantį sprogimą ir fiksuoti oro pavyzdžius, skrendant nuo sprogimo zonos.

Tam, kad pilotams būtų suteiktas galimybė išgyventi – šansas buvo didesnis, nei 50 procentų – „Bomba caras“ buvo nuleista beveik toną sveriančiu milžinišku parašiutu. Bomba turėjo lėtai leistis žemyn iki nustatyto 4 kilometrų aukščio ir tuomet sprogti. Tuo metu abu bombonešiai turėjo būti už 50 kilometrų nuo sprogimo vietos. Tai turėjo būti pakankamai toli, kad jie išgyventų.

„Bomba caras“ sprogo 11 val. 32 min. Maskvos laiku. Bomba akimirksniu sukėlė aštuonių kilometrų pločio ugnies kamuolį. Jis kilo į viršų nuo savo paties sprogimo sukeltos bangos. Blyksnį buvo galima matyti 1000 kilometrų atstumu.

„Atominio grybo“ aukštis buvo net 64 kilometrai, o kepurės skersmuo vis plėtėsi, kol nuo vieno krašto iki kito susidarė beveik 100 kilometrų atstumas. Tai turėjo būti žadą atimantis vaizdas.

Naujojoje Žemėje padariniai buvo katastrofiški. Severno kaimelyje, nuo sprogimo taško nutolusiame daugmaž 55 kilometrais, buvo sunaikinti visi namai. Sovietų Sąjungos rajonuose, esančiuose kelių šimtų kilometrų atstumu nuo sprogimo zonos, buvo padaryta įvairaus pobūdžio žala – griūvantys namai, įgriūvantys stogai, dūžtantys langai, apgadintos durys. Daugiau nei valandą buvo dingęs radijo ryšys.

Andrejaus Durovcevo skraidintam „Tupolevui“ pavyko išgyventi – bombos bangos sumėtytas bombonešis daugiau nei 1 km krito žemyn, tačiau pilotas sugebėjo suvaldyti lėktuvą.

Vienas sprogimą liudijęs operatorius teigė: „Debesys po bombonešiu ir tolumoje buvo velniškai ryškūs nuo galingo blyksnio. Po bombonešiu pasklido šviesos jūra – debesys net pradėjo šviesti ir tapo permatomais. Tuo momentu mūsų įrenginys išskrido iš dviejų debesų sluoksnių, o apačioje vis plėtėsi didelis, ryškus oranžinis kamuolys. Kamuolys buvo galingas ir arogantiškas kaip Jupiteris. Lėtai ir tyliai šis kilo į viršų. Prasimušęs pro storą debesų sluoksnį jis vis augo. Atrodė, kad tuoj įtrauks visą Žemę. Vaizdas buvo fantastiškas, nerealus, antgamtiškas.“

„Bomba caras“ išleido neįtikėtiną energijos kiekį – dabar sutariama, kad sprogimas prilygo 57 megatonoms (57 milijonams tonų) trotilo (TNT). Tai yra bent 1500 kartų didesnis kiekis, nei Hirošimos ir Nagasakio bombų sudėjus ir 10 kartų daugiau, nei visų Antrojo pasaulinio karo metu panaudotų sprogmenų sudėjus. Jutikliai užfiksavo, kad bombos smūgio banga žemę apskriejo ne vieną, net ne du, o tris kartus.

Toks smūgis negalėjo būti laikomas paslaptyje. JAV šnipų lėktuvas buvo vos už 10 kilometrų nuo smūgio zonos. Lėktuve buvo specialus optinis įrenginys, naudingas matuojant branduolinių sprogimų mastą. Informacija iš šio įrenginio, kodiniu pavadinimu „Šviesos greitis“, buvo naudojama užsienio ginklų vertinimo tarybos tam, kad būtų įvertintos šio paslaptingo bandymo pasekmės.

Greitai bandymas buvo pasmerktas. Susirūpinimą ir pasipiktinimą išreiškė ne tik JAV ar Didžiojo Britanija, bet taip pat ir Skandinavijos pusiasalyje esančios valstybės. Neįtikėtinai gerai yra tai, kad šis ugnies kamuolys nesilietė su žeme, taigi eksperimento sukeltas radiacijos kiekis buvo neįtikėtinai mažas.

Vis dėlto viskas galėjo būti visiškai kitaip. „Bomba caras“ turėjo būti dvigubai galingesnė. Vienas iš šio įrenginio projektuotojų buvo Sovietų Sąjungos fizikas Andrejus Sacharovas – žmogus, kuris vėliau išgarsėjo visame pasaulyje dėl pastangų atsikratyti ginklų, kuriuos jis ir padėjo sukurti. Jis buvo Sovietų Sąjungos atominės bombos programos veteranas nuo pat pradžių.

Andrejus Sacharovas pradėjo savo darbą su sluoksniuotu radioaktyvaus dalijimosi-skilimo-dalijimosi įrenginiu – bomba, kuriančia energiją, pradėtą branduolinių procesų jos šerdyje. Deuterio, stabilių vandenilio izotopų, sluoksnis įvyniotas į neprisotintą uraną. Uranas pradėdavo reaguoti susigaudęs neutronus nuo įsiplieskiančio deuterio. Andrejus Sacharovas tai vadino sloika arba sluoksniuotu pyragu. Šis proveržis leido Sovietų Sąjungai pradėti kurti vandenilines bombas, daug galingesnius už atomines bombas ginklus.

Nikita Chruščiovas nurodė Andrejui Sacharovui sukurti pačią galingiausią kada nors sukurtą bombą.

Pasak buvusio JAV branduolinių bandymų vadovo Billo Clintono laikais Philipo Coyle, praleidusio net 30 savo gyvenimo metų kuriant ir projektuojant branduolinius ginklus – Sovietų Sąjungai reikėjo parodyti JAV, kad gali šią pralenkti branduolinių ginklų varžybose.

„Mes buvome priešakyje, o sovietai norėjo parodyti pasauliui, jog ir su jais reikia skaitytis. „Bomba caras“ tikslas ir buvo būtent toks – priversti pasaulį atsitokėti ir pradėti laikyti Sovietų Sąjungą lygiaverte jėga“, – teigia Philipas Coyle.

Šio bandymo smarkumas buvo lygos 20 procentų visų iki tol įvykdytų bandymų kartu sudėjus.

Originalus dizainas – trijų sluoksnių bomba su keliais urano sluoksniais turėjo būti 100 megatonų galingumo – 3000 kartų galingesnė nei Hirošimos ar Nagasakio bombos. Sovietų Sąjunga jau buvo išmėginusi didelius, kelių megatonų stiprumo įrenginius atmosferoje, tačiau ši bomba turėjo būti žymiai galingesnė. Kai kurie mokslininkai pradėjo galvoti, kad netgi pernelyg galinga.

Niekas negalėjo garantuoti, kad tokios galios bomba neužterš šiaurinės Sovietų Sąjungos dalies dideliu radioaktyviu debesiu. Frankas von Hippelis, Prinstono universiteto fizikas teigia, kad tai kėlė didelį Andrejaus Sacharovo rūpestį.

„Jis buvo labai susirūpinęs dėl radioaktyvumo, kurį sukurtų bomba ir genetinių pasekmių, kurios turėtų lemtingos įtakos ateities kartoms, – pasakoja Frankas von Hippelis. – Tai buvo jo transformacijos iš bombų gamintojo į disidentą pradžia.“

Prieš paruošiant bombą bandymams, urano sluoksniai, turėję bombą padaryti dar galingesnis, buvo pakeisti švino sluoksniais, kurie sumažino branduolinės reakcijos intensyvumą.

Sovietai sukūrė tokį galingą ginklą, kad net patys nebuvo pasiryžę jo išmėginti pilnu pajėgumu. Tai tebuvo viena iš problemų, susijusių su šiuo naikinančiu įrenginiu.

Tu-95 bombonešiai, skirti gabenti Sovietų Sąjungos branduoliniams ginklams, buvo pritaikyti lengvesnių ginklų nešiojimui. „Bomba caras“ buvo tokia didelė, kad netilpo į lėktuvą ir tokia sunki, kad bombonešis nebūtų pajėgęs jos nugabenti iki taikinio nes šiam būtų pasibaigę degalai. Jeigu bomba būtų buvusi tokia galinga, kaip planuota, jos gabenimo operacija tebūtų kelionė į vieną pusę, be grįžimo atgal.

Caro bombos butaforinis modelis / AFP/Scanpix nuotrauka.
Caro bombos butaforinis modelis / AFP/Scanpix nuotrauka.

Didelės laisvo kritimo branduolinės bombos buvo sukurtos norint sunaikinti objektus, esančius už kelių kilometrų. Tačiau dalykai pasisuko kita kryptimi.

„Bomba caras“ turėjo ir kitų padarinių. Frankas von Hippelis teigia, kad šio bandymo smarkumas buvo lygos 20 procentų visų iki tol įvykdytų bandymų kartu sudėjus. Tai paskatino atmosferinių bandymų baigtį 1963 metais.

Andrejus Sacharovas baiminosi, kad didesnė už išmėgintą bomba paskleistų radiaciją po visą pasaulį. Jis tapo aršiu 1963 metų sprendimo gynėju, branduolinių lenktynių ir apskritai branduolinio arsenalo kritiku ir net 7 dešimtmečio pabaigoje sukurtos antiraketinės apsaugos, kuri, anot paties Andrejaus Sacharovo, turėjo išprovokuoti kitas branduolines lenktynes. Jį visuomenė ir valdžia ostrakizavo ir mokslininkas tapo disidentu, kovojančiu prieš priespaudą. 1975 metais Andrejus Sacharovas buvo apdovanotas Nobelio taikos prizu.

Panašu, kad „Bomba caras“ padariniai galėjo būti daug baisesni visai žmonijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"