Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
PASAULIS

Kaip pabėgti iš Šiaurės Korėjos?

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Skrydis iš Šenjango, miesto, esančio netoli Kinijos sienos su Šiaurės Korėja, į Seulą, Pietų Korėjos sostinę, užtrunka valandą keturiasdešimt penkias minutes. Skrydžio metu keleiviai prieš nusileidžiant lėktuvui vos spėja nugurkti savo ryžius ir jautieną. Tačiau per Kiniją nuo Kim Jong Uno režimo bėgantys šiaurės korėjiečiai galimybės pasimėgauti tokiu skrydžiu neturi.

Vietoje to jiems tenka iškęsti beveik keturių su puse tūkstančio kilometrų ilgumo kelią, vykstant autobusu, motociklais ir valtimis, taksi mašinomis ir pėsčiomis per kalnus. Šis aplinkkelis yra laikomas geriausiu būdu pasiekti Pietų Korėją ir tapti jos piliečiais.

Šiaurės Korėjos ir Kinijos pasienis /pixabay.com nuotrauka
Šiaurės Korėjos ir Kinijos pasienis /pixabay.com nuotrauka

Dauguma žmonių keliauja per Kiniją, Vietnamą ir Laosą. Pabėgėliai visą laiką turi būti budrūs, idant jų nepagautų policija ir negrąžintų atgal, kur jų lauktų garantuota brutali bausmė. Tik atsidūrę Tailande jie pagaliau gali jaustis saugūs.

Kim Jong Unas, jaunas ir temperamentingas Šiaurės Korėjos vadas, visam pasauliui siunčia vis baisesnius gąsdinimus, leidžia raketas virš Japonijos ir graso Jungtinėms Valstijoms. Šiaurės korėjiečiams tokie gąsdinimai yra kasdienio gyvenimo dalis.

Pasislėpę už regimų raketų salvių, paprasti žmonės rizikuoja savo gyvybėmis ir slapta leidžiasi į keliones norėdami pasprukti iš rėžimo gniaužtų į saugią aplinką. Tailando valdžia atgal jų nesiunčia. Vietoje to nustatomi minimalūs administraciniai pažeidimai ir informuojama Pietų Korėjos ambasada, esanti Bankoke. Ten ir pradedamas jų transportavimo į Seulą procesas – vietą, kuri šiaip jau nėra labai toli nuo kelionės pradžios. Ten korėjiečiai pradeda naujus gyvenimus.

„Aš noriu sužinoti viską apie kompiuterius ir tapti jų ekspertų“, – sako penkiolikmetis berniukas, atvykęs į Tailandą praėjus vos dvylikai dienų nuo pabėgimo iš Šiaurės Korėjos.

„Aš taip pat noriu mokėti elgtis su kompiuteriais“, – išbėrė jo aštuonmetė sesuo, tuo metu žaidusi su Barbės imitacija, kurią vos atvykus į Tailandą jai padovanojo humanitariniai darbuotojai. Tai buvo pirma jos kada nors turėta lėlė.

Brolis ir sesuo, vienuolikos asmenų grupės, sėkmingai pabėgusios iš Šiaurės Korėjos, nariai, savo istorijomis pasidalino prieš pasiduodami Tailando policijai.

Šiaurės korėjiečiai paprašė neatskleisti jų vardų ir kitos informacijos, pagal kurią būtų galima juos atpažinti, kad nuo rėžimo žiaurumų apsaugotų likusius Šiaurės Korėjoje savo artimuosius. Jie ilsėjosi po baisios kelionės, prasidėjusios naktį keliantis vandeniu į Kiniją ir taip pat baigėsi keliantis valtimi per upę, patvinusį Mekongą, kurio srovė juos nuplukdė toliau nuo sutartos paleidimo vietos.

Aktyvistas, padėjęs korėjiečiams pabėgti, juos surado tik po kelių valandų paieškos. Gavę sausų drabužių pamainą ir šilto maisto, naktį jie praleido viešbutyje. Sekantį rytą jie nekantraudami pasidavė policijai.

Po visų reikalingų procedūrų jie prisijungė prie kelių dešimčių areštinėje jau esančių likimo draugų. Diena buvo tvanki. Dviejose celėse moteris ir vaikai – tame tarpe mažoji sesutė, gavusi Barbę ir tik pradėjęs vaikščioti kūdikis – įsitaisę ant patiestų čiužinių vėdavosi ir valgė saulėgrąžų sėklas. Rožinės grotos buvo paverstos rūbų džiovykla, mergaitė ant jos pakabino ir savo lėlės suknelę. Trečioje celėje sėdėjo krūva vyrų ir būsimasis kompiuterių specialistas.

Kai tik pabėgėlių prigužės pakankamai, visi jie bus susodinti į autobusą ir per dvylika valandų nuvežti į Bankoką. Vienuolika su žurnalistais bendravusių korėjiečių sakė, kad visos kelionės metu jie svajojo apie būtent šį momentą saugioje areštinėje.

Kelionės pirmyn ir atgal į kapitalistinę Kiniją lėmė žvejo apsisprendimą bėgti iš Šiaurės Korėjos. Jis buvo visai neblogai prasigyvenęs, oficialiai kursuodamas per jūras ir neoficialiai pernešinėdamas pinigus per valstybės sieną. Tačiau akys jam atsivėrė matant Kinijos piliečių gyvenimą bei klausantis Pietų Korėjos žinių per radiją, kurį nusipirko už valstybės sienos ribų. „Aš supratau, kad visa tai, ką mums pranešdavo žiniasklaida, buvo didelis melas“, – jis pasakė prieš pasiduodadamas policijai.

Penkiasdešimtmetė moteris, gyvenusi Šiaurės Korėjoje esančiame Nampo uoste, labai baiminosi repatriacijos – du su puse metų ji jau buvo praleidusi perauklėjimo stovykloje. Būtent ši patirtis kelionės metu jai ir suteikė jėgų kelionės.

Dvidešimt trejų metų bendramokslės iš pasienyje esančio Hijesano miesto, nežinia, žinodamos, ar ne, buvo parduotos kinų vyrams, bandydamos užsidirbti pinigų savo šeimoms. „Aš žinojau, kad būsiu parduota, tačiau buvau pasiruošusi iškeliauti“, – pasakė viena, pakeldama akis nuo savo išmaniojo telefono. Jos draugė kirpėja Kinijoje atsidūrė prieš kelis mėnesius. Ji galvojo, kad gaus darbą restorane, tačiau buvo parduota Kinijos vyrams už dvylika tūkstančių dolerių.

Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių Šiaurės Korėjos gyventojai ryžtasi persikelti per upę į Kiniją.

Neįvardinti ir nefiksuojami tūkstančiai kasmet rizikuoja savo gyvybėmis tam, kad pabėgtų. Kai kurie pasislepia ir gyvena Kinijoje, kai kuriems nepasiseka, juos pagauna ir repatrijuoja, kai kurie sėkmingai pabėga į Pietų Korėją – vien pernai metais tai padarė beveik pusantro tūkstančio korėjiečių.

Kai Kim Jong Unas, būdamas dvidešimt septynerių metų, 2011 m. gavo valdžią, daugelis Šiaurės Korėjiečių tikėjosi, kad išauš nauja modernumo ir atvirumo era totalitarinėje valstybėje. Tačiau tokios viltys pasirodė tuščios. Kim Jong Unas įsakė negailestingai susidoroti su bėgančiais per sieną į Kiniją. Pekinas taip pat uoliai ėmėsi vykdyti šią politiką. Bėgančių žmonių srautai ženkliai sumažėjo, tačiau nenutrūko.

Didelis tarpininkų tinklas organizuoja bėgimus iš valstybės, sistemos, kuri, pasirodo, nėra tokia nepalaužiama. Nemaža dalis tarpininkų – patys pabėgėliai iš Pietų Korėjos. Jei viskas vyksta pagal planą, Šiaurės Korėjos gyventojai Tailando pabėgėlių centre gali atsidurti per dešimt dienų, o Pietų Korėjoje per mėnesį.

Tačiau tik tuo atveju, jei viskas vyksta sklandžiai.

Šiaurės korėjiečiai, sutaupę pakankamai pinigų ir susiradę tarpininką, sumoka už savo pabėgimą. Kiti pažada sumokėti vos atvykę į Pietų Korėją. Kelių laimingųjų pabėgimą remia ir apmoka krikščionių organizacijos.

Grupė, kurioje yra minėtas žvejys, buvo išgelbėta NAUH, organizacijos, kuriai vadovauja Ji Seong-ho, iš Šiaurės Korėjos pabėgęs vyras. Ji Seong-ho vadovaujamas kolektyvas sugebėjo surinkti 2000 dolerių, kad minėta grupė asmenų galėtų pabėgti. Kontaktavimas su tarpininku tiesiogiai būtų kainavęs dvigubai, teigia jis.

Grupė persikėlė upe į Kiniją naktį, kur jų jau laukė mašinos, juos nugabenusios į dvi slaptavietes. Taip, kaip buvo suplanuota tarpininko.

„Mums atvykus į slaptavietę lauke jau švito. Prabuvome ten tris dienas, visą laiką vien valgėme, miegojome ir žiūrėjome kinišką televiziją. Po to turėjome keliauti“, – teigė keturiasdešimt dviejų metų namų šeimininkė.

Kadangi Kinijos valdžia ėmė griežčiau kontroliuoti sieną su Laosu, pabėgėliai į Laosą turėjo keliauti per Vietnamą.

„Nerimavau, mes juk buvome naujo kelio bandomieji triušiai. Tačiau jei mums būtų buvę lemta mirti, būtume mirę“, – sakė žvejys. „Nusprendėme verčiau nusižudyti, nei grįžti atgal į Šiaurės Korėją“.

Grupė buvo pasodinta į autobusus ir leidosi į septyniolikos valandų kelionę. „Tai buvo niekis, Kinijoje mes praleidome daugiau nei 80 valandų autobusuose“, – juokėsi namų šeimininkė.

Vykti autobusais buvo pavojinga. Jei Kinijos policija būtų sugalvojusi patikrinti jų dokumentus, pabėgėliai būtų įkliuvę. „Autobuse mes sėdėjome atskirai ir nesikalbėjome vienas su kitu. Kiti pakeleiviai mūsų nejudino, nes galvojo, kad visą kelią miegame“, – teigė namų šeimininkė.

Pabėgimai dažniausiai yra koordinuojami ko nors, esančio Seule, kuris ir tvarkosi su sudėtinga logistika.

„Mes turime žinoti tikslias jų buvimo ir apsistojimo vietas. Mes turime turėti galimybę juos informuoti, kur ir ko jiems laukti ir kuomet keliauti. Jie gali būti areštuoti bet kur, bet kuriuo metu, tuomet situacija pakryptų į labai blogą pusę. Tam, kad atvestume juos į saugią vietą, turime žinoti, kaip veikia vietinė biurokratija ir kaip ją galima apeiti“, – sakė Kim Sang Hunas, Seule esantis krikščionis aktyvistas, padedantis Šiaurės korėjiečiams pabėgti.

Tačiau sunkiausia dalis vis dar buvo priešakyje. Po dar kelių pasivažinėjimų mašinomis ir autobusais, korėjiečiai lyjant tropiniam lietui turėjo pereiti pasienyje su Laosu esančius kalnus.

Tai – lengvoji kelionės dalis. Daugelis Šiaurės Korėjos piliečių šiek tiek kalba kiniškai dėl pasienyje vykstančios prekybos su kinais, bei atrodo panašiai, taigi įsimaišyti tarp vietinių čia buvo visai nesudėtinga. Tačiau vos atsidūrus greta Vietnamo sienos esančioje autobusų stotyje atmosfera pasikeitė. Pasienyje patruliavo policija, tad pabėgėlių vadovai šiems prisakė slėptis ir būti pasiruošusiems bėgti tamsoje.

Besislėpdami tarp pastatų ir laukdami pabėgimo momento šiaurės korėjiečiai buvo kiek tik įmanoma budrūs ir tylūs. Vedliai jiems ženklais rodė, kad nejudėtų, bendra kalba buvo visiškai nereikalinga – visi viską suprato. Kai atėjo tinkama akimirka, jie pasileido bėgti ir atsidūrė kitoje sienos pusėje.

Tačiau sunkiausia dalis vis dar buvo priešakyje. Po dar kelių pasivažinėjimų mašinomis ir autobusais, korėjiečiai lyjant tropiniam lietui turėjo pereiti pasienyje su Laosu esančius kalnus.

„Kiekvienas etapas yra sunkus ir pavojingas – žygiavimas per kalnus, transporto priemonių keitimas, ėjimas per sieną. Kadangi žmonės visos kelionės metu būna labai įsitempę, po pabėgimo jie gali rimtai susirgti“, – sakė Ji, aktyvistas, padedantis savo likimo draugams pabėgti.

Kelionė yra itin sudėtinga vaikams, vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms. Motinos vaikams kartais sugirdo migdomųjų, kad šie pradėję verkti neišduotų bėglių.

Trys vyrai su žibintuvėliais laukė grupės pabėgėlių, kad galėtų pervesti ją kalnų keliais. Smarkiai lijo ir visi keliautojai permirko. Keliai buvo labai slidūs ir vingiuoti, o naktis labai tamsi.

„Mums buvo pasakyta, kad turėsime pereiti tik du kalnus, bet man atrodo, kad jų buvo trys. Buvo taip sunku ir aš buvau tokia išsigandusi, kad galvojau, jog mirsiu iš baimės“, – pasakojo jauna motina, kuri , bėgdama iš Šiaurės Korėjos, savo keturmetę dukrą paliko Kinijoje.

„Aš vis galvojau – kas nutiks, jei mane dabar pagaus? Jei būčiau repatrijuota, žinau, jog mano gyvenimas baigtųsi“, teigė penkiasdešimtmetė moteris iš Nampo, kuriai pati baisiausia kelionės dalis buvo sienų kirtimas.

Patekus į Laosą jų laukė kita mašina. Vairuotojo nervingumas pabėgėlius pačius veikė labai neigiamai. Baimindamasis, kad jį sustabdys policija ir jo mašinoje ras šiaurės korėjiečius, vairuotojas savo baime užkrėtė ir pakeleivius.

„Galvojau – juk nukeliavau jau taip toli, kas bus, jei mane pagaus Laose“, – išgyvenimais dalinosi jauna mama. Keleivius gąsdino tai, kad nors saugi erdvė jau netoli, tačiau dar nepasiekta.

Likus keturioms valandoms kelio iki Mekongo upės ir už jos esančio Tailando pabėgėlių rūbai vis dar buvo šlapi nuo kelionės kalnais. Grupė buvo paleista prie upės kranto lyjant lietui, kur reikėjo sulaukti sutarto persikėlimo per upę laiko. Pusę keturių ryto jie sulipo į vieną valtį. Intensyvūs lietūs patvindė Mekongą ir jo srovė tapo kur kas stipresnė ir greitesnė, nei įprastai. Pabėgėliai išlipo į krantą nuplaukę trisdešimčia kilometrų daugiau, nei kad buvo suplanuota.

„Aplinkui niekas mūsų nelaukė. Iki šio momento viskas vyko sklandžiai“, – pasakojo namų šeimininkė. Vis dėlto išlipę į krantą pabėgėliai atsikvėpė daug lengviau.

„Aplinkui niekas mūsų nelaukė. Iki šio momento viskas vyko sklandžiai“, – pasakojo namų šeimininkė. Vis dėlto išlipę į krantą pabėgėliai atsikvėpė daug lengviau.

Ji Seong-ho, jų laukęs Tailando pusėje, pradėjo kelias valandas trukusią paiešką. Iš koordinatoriaus Seule jis sužinojo, kad pabėgėliai per upę sėkmingai persikėlė ir tiesiog nežino jų išsilaipinimo vietos. O šie, nemokėdami Tailando kalbos ir nepažindami rašmenų, taip pat nežinojo kur esą. Laimei, viena moteris grupėje turėjo kinišką telefoną. Po ilgų paieškų Ji Seong-ho pagaliau juos surado ir nuvežė ir netoliese esantį viešbutį, kur jų laukė karštas dušas ir sausi rūbai.

Prieš pasiduodant policija pabėgėliai atšventė savo sėkmingą kelionę. Atstūmę lovas savo viešbučio kambaryje išsivalė grindis ir sukryžiavę kojas susėdo ant žemės, kur valgė lipnius ryžius, keptą žuvį, vištieną ir bananų traškučius, viską nugerdami dideliais gurkšniais tailandietiško alaus.

Pagal Annos Fifield straipsnį, publikuotą „The Washington Post“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"