Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
PASAULIS

Pamirštas Karabacho karas: „Galėjome okupantus vyti iki pat jų sienų“ (II dalis)

 
Azerbaidžaniečių kareivis stebi armėnų pozicijas.
Azerbaidžaniečių kareivis stebi armėnų pozicijas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Ar esate girdėję pasakojimų apie džiaugsmą, kurį patyrė lietuviai, atgavus Vilnių? LŽ komanda, apsilankiusi Azerbaidžano ir Armėnijos fronto ruože, kurį azerbaidžaniečiai neseniai atsikovojo, matė tokias pat žmonių emocijas. Po daugiau nei dviejų dešimtmečių į gimtus namus sugrįžo pirmosios azerbaidžaniečių šeimos.

24 metai. Tiek laiko azerbaidžaniečiai iš Mardžanli gyvenvietės laukė, kol galės sugrįžti į gimtuosius namus. Prieš 1988–1993 metų Kalnų Karabacho karą, Džabrailo rajone, kuriame ir yra Mardžanli gyvenvietė, gyveno daugiau, nei 52 tūkstančiai žmonių. Šiemet į Mardžanli sugrįžo 50 šeimų.

Kiekvienai šeimai skirtas valstybės lėšomis pastatytas vienodo tipo namas ir nedidelis žemės sklypas. Kuomet LŽ apsilankė Mardžanli, gyvenimas čia jau sukosi apie kasdienės buities klausimus – žmonės buvo susirinkę prie administracijos pastato ir diskutavo apie tai, kaip geriau išnaudoti laisvus gyvenvietės sklypus. Veikia mokykla ir pastatyta mečetė, kuri yra tiksli Šušos mieste (Karabache) buvusios mečetės kopija.

Šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuoja armėnai. Azerbaidžaniečiai tai vadina okupacija. Pasak azerbaidžaniečių, okupuotose teritorijose neliko nei vienos sveikos mečetės.

Nors armėnų pozicijos yra vos už kilometro nuo Mardžanli gyvenamųjų namų, apšaudymų jau nebesibaiminama.

Vienos šeimos kaimas

„Galėjau tapti pabėgėliu ir 6 mėnesius iš tiesų buvau pasitraukęs, bet kai tik sužinojau, kad Azerbaidžano pajėgos atkovojo Mardžanli – pats pirmas patraukiau atgal. Kai grįžau, buvau sukrėstas, pamatęs, kad iš mano tėvo namo lik griūvėsių krūva“, – pasakojo Oktajus Gazijevas.
„Galėjau tapti pabėgėliu ir 6 mėnesius iš tiesų buvau pasitraukęs, bet kai tik sužinojau, kad Azerbaidžano pajėgos atkovojo Mardžanli – pats pirmas patraukiau atgal. Kai grįžau, buvau sukrėstas, pamatęs, kad iš mano tėvo namo lik griūvėsių krūva“, – pasakojo Oktajus Gazijevas.

Dabar tarp Irano sienos ir konflikto linijos įsispraudusį Mardžanli kaimą armėnų pajėgos perėmė 1993 metų spalį. Tuo metu čia buvo 283 ūkiai, kuriuose gyveno 1075 gyventojai. Kai tų pačių metų gruodį azerbaidžaniečiai surengė „Horadizo“ kontrpuolimą ir atsiėmė Mardžanli, gyvenvietėje nebebuvo likę nei vieno sveiko pastato.

Nors gyvenvietė ir buvo atkovota, žmonės čia sugrįžti negalėjo – aplinkines aukštumas kontroliavo Armėnijos pajėgos. Mardžanli, kaip ir daugelį kitų pafrontės gyvenviečių, periodiškai apšaudydavo artilerija arba snaiperiai.

Tačiau vienas užsispyręs azerbaidžanietis parodė, kad jokia grėsmė negali išvyti žmogaus iš jo namų. Oktajus Gazijevas su šeima į Mardžanli sugrįžo 1994 metais, vos pusmetį iškentęs pabėgėlio dalią savo paties šalyje. Azerbaidžane jo poelgis tuo metu susilaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Visuomenė tuo pačiu metu ir stebėjosi, kaip šis žmogus ryžosi atstatinėti namus tiesiog po priešų taikikliais, ir žavėjosi jo narsa ir ryžtu.

„Galėjau tapti pabėgėliu ir 6 mėnesius iš tiesų buvau pasitraukęs, bet kai tik sužinojau, kad Azerbaidžano pajėgos atkovojo Mardžanli – pats pirmas patraukiau atgal. Kai grįžau, buvau sukrėstas, pamatęs, kad iš mano tėvo namo lik griūvėsių krūva“, – pasakojo Oktajus Gazijevas.

Anot kariškių ir rajono administracijos atstovų, visus tuos metus, šūvių garsai buvo „norma“ Mardžanli, tačiau Oktajus Gazijevas sakydavęs: „Aš juk čia gyvenu, reiškia čia įmanoma gyventi.“

Šiemet jis su 8 šeiminykščais pasitiko kitus grįžtančius kraštiečius atstatytame ūkyje, kuriame sėja javus bei veisia karves, avis ir vištas.

Maža didžiulė pergalė

2016 metų pavasarį, suintensyvėjus susišaudymams fronto linijoje, azerbaidžaniečių pajėgos surengė „Leletepe“ operaciją (taip vadinasi aukštumos prie Mardžanli) ir nustūmė armėnų pajėgas tiek, kad jos nebegalėjo kelti tiesioginės grėsmės Mardžanli. Priešininkas taip pat buvo nustumtas nuo poros gyvenviečių gretimame Feizuli rajone.

Socialiniai tinklai tuo metu mirgėjo azerbaidžaniečių karių nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš išvaduotų aukštumų. Nors atkovota teritorija buvo labai maža, Azerbaidžane ši pergalė sukėlė patriotinių nuotaikų audrą. Žmonės rinkosi Baku aikštėse ir prašėsi savanoriais į kariuomenę.

Mobilizacija tuo metu nebuvo paskelbta ir didelio masto puolimas nepradėtas, tačiau pirmą sykį po 24 metų azerbaidžaniečiai tikėjosi, kad tai buvo jų ilgai laukta diena, kai vietoje bevaisių taikos derybų, jie galės su ginklu rankose susigrąžinti Kalnų Karabachą ir kitas armėnų kontroliuojamas teritorijas, kurios de jure laikomos Azerbaidžano dalimi.

Mardžanli LŽ susitiko kariškius, dalyvavusius „Leletepe“ operacijoje. Jų pasididžiavimas pergale buvo visiškai suprantamas – didvyriais juos vadino ir visi iki vieno azerbaidžaniečiai, su kuriais tik LŽ teko bendrauti. Beje, kareiviai nemėgino „išpūsti“ savos pergalės (ko stereotipiškai galima tikėtis toliau į Rytus nuo mūsų nutolusiose šalyse).

Atvirkščiai, azerbaidžaniečių kariai sakė nors ir žinoję, kad jų pajėgos yra geriau ginkluotos, aprūpintos ir apmokytos už priešininką, nesitikėję, kad pergalę pasiekti bus taip „lengva“.

Oficialiai teigiama, kad atsiimant Mardžanli žuvo 22 Azerbaidžano kareiviai ir karininkai. Atsižvelgiant į tai, kad priešininkas daugiau nei 20 metų „įsikasinėjo“ vietovėje ir teigė, kad šiose aukštumose yra įrengęs „nepralaužiamą“ gynybos liniją, Azerbaidžano nuostoliai buvo stebėtinai maži.

Azerbaidžano kariškių teigimu, priešininkas prarado apie 500 karių. Jerevanas pateikia žymiai mažesnius skaičius. Operacijos „Leletepe“ metu žuvusiems azerbaidžaniečiams netoli Mardžanli pastatytas memorialas.

Paklaustas, ar gyventojai nesibaimina, kad taip arti esančios armėnų pajėgos gali, kaip ir praėjusiais metais, pamėginti smogti civiliams objektams, šiame fronto ruože vadovaujantis pulkininkas Elsadas Abilovas, šyptelėjęs į ūsą atsakė, kad civiliai gali būti ramūs – jam užteks ir „po ranka“ turimų jėgų, kad „atmuštų priešininkui norą“ vėl išmėginti sėkmę.
Paklaustas, ar gyventojai nesibaimina, kad taip arti esančios armėnų pajėgos gali, kaip ir praėjusiais metais, pamėginti smogti civiliams objektams, šiame fronto ruože vadovaujantis pulkininkas Elsadas Abilovas, šyptelėjęs į ūsą atsakė, kad civiliai gali būti ramūs – jam užteks ir „po ranka“ turimų jėgų, kad „atmuštų priešininkui norą“ vėl išmėginti sėkmę.

Šiandien azerbaidžaniečiai užima dominuojančias pozicijas aplink Mardžanli, nors priešininkas nuo jų priešakinių pozicijų nutolęs mažiau nei per kilometrą ir apšaudymai taip ir liko kasdienybės dalimi.

Paklaustas, ar gyventojai nesibaimina, kad taip arti esančios armėnų pajėgos gali, kaip ir praėjusiais metais, pamėginti smogti civiliams objektams, šiame fronto ruože vadovaujantis pulkininkas Elsadas Abilovas, šyptelėjęs į ūsą atsakė, kad civiliai gali būti ramūs – jam užteks ir „po ranka“ turimų jėgų, kad „atmuštų priešininkui norą“ išmėginti sėkmę.

Per keletą šimtų metrų nuo priešakinių pozicijų įsikūrusios nedidelės azerbaidžaniečių kareivinės, kurias nuo priešininko saugo pylimai ir betoniniai gynybos taškai. Kareivių gyvenimo sąlygos – pasididžiavimo objektas. Kareiviai LŽ teigė, kad jomis yra labai patenkinti, nes esą dar prieš keletą metų jos buvo prastesnės, o vyresnio amžiaus civiliai jas liaupsina, palyginimui noriai pasakodami istorijas apie tai, kokia sunki buvo jų tarnyba sovietmečiu.

„Galėjome okupantus vyti iki pat jų sienos“

Tokį posakį LŽ ne sykį teko girdėti tiek iš Azerbaidžano kariškių, tiek ir civilių. Azerbaidžano karinis potencialas yra gerokai didesnis, nei Armėnijos. LŽ paklaustas apie išlaidas kariuomenei, gynybos ministro pavaduotojas Kerimas Velijevas su šypsena atsakė, kad jos „nedidelės – vos per 10 procentų nuo BVP“ (palyginimui Lietuva tik dabar pasieks 2 proc. nuo BVP gynybai). Pasak karybos analitikos portalo globalfirepower.com, Azerbaidžanas pasaulyje užima 58 vietą, o Armėnija – 93 poziciją.

Azerbaidžanas visame pasaulyje perka pažangią ginkluotę ir karinę techniką, o Armėnijai tenka tenkintis tuo, ką jai dovanoja arba į skolą duoda Maskva.

Baku stengiasi palaikyti gerus santykius su Maskva ir šalyje nepopuliaru garsiai kalbėti apie tai, kad Kremliaus politika yra bene didžiausia kliūtis, neleidžianti išginti okupantų.

LŽ lankantis azerbaidžaniečių pozicijose prie Mardžanli, Azerbaidžano kariuomenės pulkininkas Elsadas Abilovas pateikė pavyzdį, neblogai iliustruojantį karinės technikos lygį abiejose pusėse: pernykščių karo veiksmų metu Azerbaidžanas naudojo karinius bepiločius orlaivius, ginkluotus izraelietiškomis raketomis „Spike“. Šie orlaiviai sėjo siaubą tarp armėnų tankistų. Tuo metu Armėnijos pajėgos, žvalgybai arba smulkiems smūgiams naudoja civilinės paskirties skraidykles, visiškai neatitinkančias karinių reikmių.

Panašus palyginimas tinka ir platesniame kontekste: Azerbaidžanas praktiškai kasmet perka ginkluotę ir karinę techniką Rusijoje. Žinoma, tai – nauja ginkluotė. Siekdama palaikyti „jėgų pusiausvyrą“, Maskva tuo pat metu tiekia ginkluotę Armėnijai, tačiau Jerevanas gauna „atidirbtą“, Rusijos armijos nurašomą techniką.

Azerbaidžanas gali pasigirti ir geromis socialinėmis garantijomis kariškiams. Šalyje veikia visuotinis šaukimas, tačiau daug šauktinių renkasi tęsti tarnybą. Pasak Kerimo Velijevo, šiuo metu profesionalūs kariškiai sudaro apie 30 procentų viso Ginkluotųjų pajėgų personalo. Jų atlyginimas prilygsta šalies vidurkiui, o baigę tarnybą kariškiai gauna padorią pensiją, dar vis tęsiantys tarnybą kariai (po 20 metų tarnybos) gauna butą, kurio dydis priklauso nuo šeimos narių skaičius. Be to, jie gali rinktis gyvenamąją vietą, kuri pavyzdžiui, būtų netoli jų dalinio.

LŽ paklaustas apie išlaidas kariuomenei, gynybos ministro pavaduotojas Kerimas Velijevas su šypsena atsakė, kad jos „nedidelės – vos per 10 procentų nuo BVP“.
LŽ paklaustas apie išlaidas kariuomenei, gynybos ministro pavaduotojas Kerimas Velijevas su šypsena atsakė, kad jos „nedidelės – vos per 10 procentų nuo BVP“.

Daugelio azerbaidžaniečių nusivylimui, karinis pranašumas naudojamas iš esmės tik gynybiniais tikslais. Ginklu atsikovoti prarastas teritorijas galimybės nėra. Baku stengiasi palaikyti gerus santykius su Maskva ir šalyje nepopuliaru garsiai kalbėti apie tai, kad Kremliaus politika yra bene didžiausia kliūtis, neleidžianti išginti okupantų.

LŽ lankantis azerbaidžaniečių pozicijose Mardžanli, pulkininkas Elsadas Abilovas pasakojo, kad praėjusių metų kontrpuolimo metu priešininkus pavyko nustumti toliau, nei šiuo metu azerbaidžaniečių užimamos pozicijos, tačiau teko šiek tiek atsitraukti, nes to reikalavo „politika“.

Panašiai šiuo klausimu neoficialiai, puse lūpų pasisakydavo daugelis LŽ kalbintų kariškių ir valdininkų. Tuo metu LŽ kalbinti civiliai dažniausiai tiesiai šviesiai droždavo, kad Maskva ne tik šiandien trukdo Azerbaidžanui atsikovoti prarastas žemes, bet svarbiausia – tik jos karinės paramos dėka Armėnijai kadaise ir pavyko taip giliai įsiveržti į Azerbaidžaną.

Kitą reportažą iš ciklo „Pamirštas Karabacho karas“ portale lzinios.lt skaitykite penktadienį

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"