Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
PASAULIS

Revoliucijos šimtmetį Rusijos valdžia pasitiko tyla

 
2017 11 07 15:05
Lapkričio 7-osios iškilmės buvo skirtos 1941 metų parado, kai Raudonosios armijos kariai žygiavo pro Kremliaus sienas tiesiai į frontą kautis su nacistinės Vokietijos kariuomene, 76-osioms metinėms.
Lapkričio 7-osios iškilmės buvo skirtos 1941 metų parado, kai Raudonosios armijos kariai žygiavo pro Kremliaus sienas tiesiai į frontą kautis su nacistinės Vokietijos kariuomene, 76-osioms metinėms. Reuters/Scanpix nuotraukos

Regis, tik Rusijos komunistai su Genadijumi Ziuganovu priešakyje šventė bolševikų įvykdyto perversmo, kuris SSRS laikais buvo vadinamas Didžiąja spalio socialistine revoliucija, šimtmetį.

Sovietiniais laikais lapkričio 7-oji buvo nedarbo diena ir viena didžiausių pompastiškai švenčiamų valstybinių švenčių. Šiuolaikinėje Rusijoje tai įprasta darbo diena. Maskvos Raudonojoje aikštėje vykusios retro iškilmės buvo skirtos net ne pačiai revoliucijai, o 1941 metų paradui, kai sovietiniai kariai tiesiai iš jo žygiavo į frontą.

Liberalūs intelektualai ir žurnalistai manė, kad Rusija, atskleisdama ir įvertindama komunistinio režimo blogį, susitaikys su savimi, su savo praeitimi. Tačiau šios pastangos žlugo.

Revoliucijos šimtmečio sukaktis – kebli Kremliui, bijančiam revoliucijų ir nepripažįstančiam jų kaip politinės kovos įrankio. Todėl įtraukti 1917 metų įvykius į šlovingą Rusijos istoriją, kitaip negu pergalę Antrajame pasauliniame kare, kuria didžiuojasi visa šalis, sekasi vis sunkiau.

Prieš mėnesį kalbėdamas apie šimtmečio pamokas prezidentas Vladimiras Putinas tų įvykių padarinius vadino dviprasmiškais, teigiamais ir neigiamais. „Turime paklausti, ar tikrai buvo neįmanoma vystytis ne revoliucijos, o evoliucijos keliu, negriaunant valstybės ir netrypiant be gailesčio milijonų likimų, siekiant pažangos laipsniškai, žingsnis po žingsnio“, – sakė jis.

1917 metų bolševikinis perversmas buvo antra revoliucija tais metais. Prieš tai, prasidėjus neramumams, caras Nikolajus II atsisakė sosto. Vėliau bolševikai jį sušaudė su visa šeima – žmona, dukterimis ir pasiligojusiu sūnumi, o palaikus užpylė rūgštimi.

Nors Rusijoje dar yra daug senų komunistų, šlovinančių bolševikų vadą Vladimirą Leniną, kartu gausėja ir žmonių, garbinančių imperatoriškąją šeimą. Rusijos stačiatikių bažnyčia jos narius paskelbė šventaisiais. Kai kada šalyje nuskamba net raginimai atkurti monarchiją.

Žinovai teigia, jog retuose V. Putino komentaruose apie pirmąjį sovietų lyderį ir Spalio revoliuciją galima įžvelgti Rusijos prezidento nepalankumą V. Leninui, bet jis turi gerai pasverti žodžius, kad išlaikytų ir tuos, kurie revoliuciją laiko didžiausia tragedija, ir tuos, kuriems artimos komunistinės idėjos, kurie ilgisi Sovietų Sąjungos. Tikriausiai tai ir paaiškina, kodėl šimtmečio proga nevyko diskusijų nei apie revoliuciją, nei apie jos pamokas. Viskas buvo sutelkta į istorinių netikslumų kupiną ir mažai ką bendra su revoliucija turintį filmą, kurio veiksmas vyksta paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį. Dėl kino juostos „Matilda“ pastaraisiais mėnesiais Rusijoje virė didžiulis skandalas. Buvusi aneksuoto Krymo prokurorė ir Dūmos deputatė Natalija Paklonskaja reikalavo uždrausti filmą, kuriame pasakojama apie būsimo caro Nikolajaus II ir balerinos romaną, kaip įžeidžiantį tikinčiųjų jausmus.

Rusijos komunistai ir jų šalininkai, iškėlę raudonas vėliavas bei Vladimiro Lenino atvaizdus, būriavosi Raudonojoje aikštėje.
Rusijos komunistai ir jų šalininkai, iškėlę raudonas vėliavas bei Vladimiro Lenino atvaizdus, būriavosi Raudonojoje aikštėje.

Visuomenės abejingumas

Rusijos televizija revoliucijos šimtmečio savaitę mini aštuonių serijų didelio biudžeto filmu apie Levą Trockį, V. Lenino bendražygį, vėliau Josifo Stalino išmestą iš sovietinių istorijos knygų. Įtakingas Pirmojo kanalo vadovas ir serialo apie L. Trockį prodiuseris Konstantinas Ernstas sakė, kad visuomenė labai menkai domisi revoliucija. „Mes išleidome įvairių bandomųjų produktų ir nesulaukėme auditorijos reakcijos“, – pabrėžė jis.

Senojoje imperijos sostinėje Sankt Peterburge – šiame mieste ir kilo abi revoliucijos – surengtos kelios parodos apie 1917 metų įvykius. Žiemos rūmai (dabar – Ermitažo muziejus) buvo ta vieta, kurioje naktį iš lapkričio 7-osios į 8-ąją bolševikai areštavo laikinosios vyriausybės ministrus. Viename rūmų kambaryje tebėra ant marmuro parašytas sovietinių laikų užrašas, kad čia buvo areštuota „kontrrevoliucinė buržuazinė laikinoji vyriausybė“.

Iki tų metų pabaigos tris šimtmečius gyvavusi Rusijos imperija liovėsi egzistavusi. Bolševikai ne tik įvykdė egzekuciją carui ir jo šeimai, bet ėmėsi sistemingai naikinti ir valstietiją, aristokratiją, dvasininkiją bei inteligentiją, tradicinį rusišką identitetą ir tikėjimą. Jie krauju ir prievarta primetė naują „beklasę“ visuomenę, naują ideologiją. 1924 metais miręs V. Leninas buvo paskelbtas „amžinai gyvu“ ir iki šiol tebeguli mauzoliejuje Maskvos širdyje. Šiuolaikinė Rusija dar nepribrendo prie bolševikų įkvėpėjo palaikų iškraustymo iš Raudonosios aikštės, nors tokios diskusijos vis atsinaujina.

Sovietų Sąjungoje Spalio revoliucijos metinės paradais ir mitingais kasmet būdavo švenčiamos lapkričio 7-ąją (kalendoriaus reforma – vienas iš daugelio revoliucinių pakeitimų). Gatvės ir aikštės buvo pavadintos ne tik revoliucionierių vardais, bet ir pačios revoliucijos sukaktimis. Tarkime, Maskvoje yra Spalio dešimtmečio ir Spalio penkiasdešimtmečio gatvės, Spalio šešiasdešimtmečiui skirta aikštė. Išliko ne tik šie pavadinimai, bet ir daugybė paminklų V. Leninui.

Revoliucijos simboliu tapęs kreiseris „Aurora“ taip pat tebesišvartuoja Nevos upėje Sankt Peterburgo centre, bet jame esančio muziejaus ekspozicija jau pakeista. Dabar ji pasakoja ne vien apie 1917 metų įvykius, kai maištą sukėlę jūreiviai apšaudė Žiemos rūmus (tai laikoma bolševikinio perversmo pradžia), bet apima visą carinio ir sovietinio laivyno istoriją. Naujausias eksponatas – pro žiūronus jūrą žvalgančio V. Putino nuotrauka.

Istorijos įvertinimą pakeitė lojalumas

Komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas padėjo gėlių prie Vladimiro Lenino mauzoliejaus.
Komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas padėjo gėlių prie Vladimiro Lenino mauzoliejaus.

Revoliucijos šimtmečio proga užsienio spauda daug rašė apie V. Leniną ir L. Trockį, o Kremlius pasitiko šį jubiliejų tyla. Rusijos prezidentas nelinkęs akcentuoti revoliucijų. Bet kokius nepriklausomų aktyvistų veiksmus ir protestus V. Putinas laiko grėsme stabilumui, tiksliau – grėsme savo valdymui. Jis yra sakęs: „Per dažnai mūsų istorijoje vietoj opozicijos valdžiai susiduriame su opozicija pačiai Rusijai. Ir žinome, kuo tai baigiasi, – valstybės sunaikinimu.“

Būdamas valdžioje V. Putinas stebėjo revoliucijas Gruzijoje, Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose – matė, kaip griūva net rūsčiausi režimai. Jis tai laiko rimtu perspėjimu. Kai 2011 metais milijonai rusų išėjo į gatves skanduodami: „Rusija be Putino“, valdžia aiškiai parodė, kad to netoleruos. Protestų dalyviai iki šiol pagal suklastotus kaltinimus kišami į kalėjimus.

Po 1991-ųjų, kai Borisas Jelcinas mėgino sukurti komunizmo atsikračiusią Rusiją, bolševikų nusikaltimai buvo iškelti į viešumą, revoliucija vadinta katastrofa. Liberalūs intelektualai ir žurnalistai manė, kad Rusija, atskleisdama ir įvertindama komunistinio režimo blogį, susitaikys su savimi, su savo praeitimi. Tačiau šios pastangos žlugo. Rusijos visuomenė santarvės nepasiekė, tik dar labiau susiskaldė ir netrukus, valdžios palaikoma, ėmė generuoti revanšistines idėjas. Visa tai lydėjo ekonominiai sunkumai ir politinės nesėkmės. V. Putino laikais stabilumas tapo didžiausia politine vertybe, o diskusijos skausmingiausiomis temomis – apie V. Lenino ir J. Stalino vaidmenį, sovietinę istoriją, komunistinę diktatūrą, masines represijas – buvo išstumtos iš politinio gyvenimo bei žiniasklaidos. Rusijos prezidentas linkęs apeiti revoliucijos ir SSRS žlugimo temas, jis labiau akcentuoja nepertraukiamą tūkstantmetę Rusijos istoriją.

Lojalumas režimui yra svarbiausias dalykas šiuolaikinėje Rusijoje. Gali būti komunistu ar monarchistu, žavėtis J. Stalinu ar L. Brežnevu, garbinti carą – viskas bus gerai, jei tik tai neprieštaraus antiliberaliai ir antivakarietiškai režimo pozicijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"