Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
PASAULIS

Uzbekistane tvyro optimizmo ir permainų nuotaikos

 
2017 10 11 16:00
Uzbekistano naujasis prezidentas Šavkatas Mirzijojevas siekia, kad jo šalis pagaliau išsivaduotų iš sovietinės politikos ir ekonomikos
Uzbekistano naujasis prezidentas Šavkatas Mirzijojevas siekia, kad jo šalis pagaliau išsivaduotų iš sovietinės politikos ir ekonomikos

Po dešimtmečius trukusio brutaliausio režimo ir represijų Uzbekistane atgimsta ekonominė laisvė, čia neįtikimai greitai mezgami ryšiai su kaimynėmis valstybėmis. Bet ar tai galima vadinti uzbekų pavasariu, ar šalis tikrai atsivėrė?

Posovietinė Vidurinė Azija, tarsi iš lopų sudurstytas viena kitai priešiškų, nepastovių sienų skiriamų valstybių kilimas, šį tą padarė, kad būtų pamiršti seni ginčai ir pereita į bendradarbiavimo lygmenį. Šių permainų centre – naujoji politika, kurios ėmėsi Uzbekistanas. Tai šalis, kuriai tenka beveik 45 proc. viso regiono gyventojų, daugelį dešimtmečių buvusi visiškai uždara. Naujasis prezidentas Šavkatas Mirzijojevas atėjo į valdžią vos prieš metus, bet jau akivaizdžiai pagerino Uzbekistano santykius su kaimynėmis. Tai jo užsienio politikos prioritetas.

„Taiki ir ekonomiškai klestinti Vidurinė Azija – svarbiausias mūsų tikslas, – pareiškė jis Jungtinėse Tautose Niujorke. – Esame pasirengę protingiems kompromisams su Vidurinės Azijos šalimis visais svarbiausiais klausimais.“

Mezgasi „stanų“ draugystė

Musulmoniško Uzbekistano, turinčio daugiau kaip 30 mln. gyventojų, vaidmuo regione itin reikšmingas, ypač mažinant etninę įtampą. Praeityje ji net skatino ginkluotą ekstremizmą. 60 metų Š. Mirzijojevas atėjo į valdžią mirus Islamui Karimovui, kurio diktatūra buvo viena brutaliausių pasaulyje. Jis 13 metų dirbo I. Karimovo vyriausybėje ministru pirmininku. Š. Mirzijojevo pergalė nenustebino, bet niekas nemanė, kad jis taip sparčiai ims keisti Uzbekistano užsienio santykius. Neseniai per vizitą Kirgizijoje – pirmą tokią uzbekų lyderio viešnagę per 17 metų – prezidentas pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo. Netrukus buvo atidaryti pasienio patikros punktai, panaikinti judėjimo apribojimai. Tai didelis laimėjimas turint galvoje, kad vos prieš kelerius metus vyko uzbekų ir kirgizų pasieniečių susirėmimai, o 2010-aisiais dėl etninės uzbekų ir kirgizų nesantaikos Kirgizijos pietiniame Ošo mieste žuvo keli šimtai žmonių.

Pagerėjo ir Uzbekistano santykiai su Tadžikistanu, nors trinties dar esama dėl tadžikų plano statyti hidroelektrinę ant Amudarjos – ši upė yra pagrindinis vandens šaltinis Uzbekistano žemės ūkiui. Tačiau pirmą kartą atidaryti tiesioginiai skrydžiai tarp sostinių Taškento ir Dušanbės – tai svarbi nauja žmonių ir valstybių jungtis.

Vos išrinktas Š. Mirzijojevas nuvyko į Turkmėnistaną, Kazachstaną, Rusiją ir Kiniją. Su Kazachstanu pasirašė bendrą Strateginės partnerystės ir geros kaimynystės deklaraciją, visą pluoštą susitarimų dėl prekybos, apmokestinimo prie sienos, saugumo. Buvo pranešta, kad uzbekų verslininkai parsivežė iš Astanos milijardo dolerių vertės prekybos ir investicijų sutarčių (visas Uzbekistano bendrasis vidaus produktas 2016 metais siekė maždaug 67 mlrd. dolerių).

Laimi žmonių paramą

Naujasis prezidentas išlaisvino ir kai kuriuos politinius kalinius, įsileido tarptautinius žmogaus teisių gynimo aktyvistus, kuriems durys į Uzbekistaną buvo užtrenktos daugybę metų, atleido gniaužtus žiniasklaidai, panaikino prievartinį darbą medvilnės laukuose. Juose kasmet, palikę savo darbo vietas, turėjo plušėti gydytojai, mokytojai, studentai. Prezidentas ėmėsi reformuoti ir teisinę sistemą, kad pritrauktų užsienio kapitalo, daugiausia iš Pietų Korėjos bei Kinijos. Šalyje numatyta privatizacija, bet Uzbekistanas toliau kontroliuos strategiškai svarbias kompanijas ir sektorius, tokius kaip energetika, aukso kasyba, geležinkeliai ir oro linijos.

Nuo 2021 metų užsieniečiai iš 27 šalių galės lankytis Uzbekistane be vizų. Nuo 2019-ųjų Uzbekistanas leis ir savo piliečiams laisvai keliauti į kitas valstybes. Nemažai uzbekų važiuoja į Rusiją, Kiniją, Turkiją, Vakarų Europą, JAV, bet jiems vis dar reikia išvykimo vizų, kaip buvo sovietmečiu.

Šie permainų vėjai atpūtė daug optimizmo į Uzbekistaną, trečią pagal dydį buvusią sovietinę respubliką po Rusijos ir Ukrainos, 27 metus gyvenusią politinių represijų bei ekonominės stagnacijos sąlygomis. Būtent tai ir paskatino kalbas apie „uzbekų pavasarį“. Tačiau ar iš tikrųjų Š. Mirzijojevas trokšta demokratijos totalitariniame Uzbekistane? Bent jau pats prezidentas tikina siekiantis sukurti „demokratinę valstybę ir teisingą visuomenę“ šiame kalnų bei dykumų krašte, per kurio miestus, valdytus despotiškų emyrų, Rusijos carų ir sovietinių komunistų, kadaise ėjo senasis Šilko kelias. Dabar Kinija nori jį atgaivinti.

Samarkandas - Uzbekistano perlas, žėrėjęs senajame Šilko kelyje. Reuters/Scanpix nuotraukos
Samarkandas - Uzbekistano perlas, žėrėjęs senajame Šilko kelyje. Reuters/Scanpix nuotraukos

I. Karimovo laikais Uzbekistanas buvo tapęs despotizmo ir kankinimų sinonimu. Šalis neturėjo nei politinių, nei pilietinių laisvių, nei laisvos spaudos. Politiniai ir religiniai disidentai buvo metami į kalėjimus, o tų, kurie mėgino protestuoti, laukė toks pat likimas kaip 2005 metų demonstracijų Andižane dalyvių – šimtus jų sušaudė saugumo pajėgos.

Dabar Taškente jaučiama daug geranoriškumo Š. Mirzijojevui. Pirmą kartą galima kritikuoti I. Karimovo palikimą. Žmonės tikisi daugiau verslo laisvės, kuri leistų sukurti darbo vietų tūkstančiams bedarbių, savo taksi sukančių ratus po Taškentą už apgailėtinus pinigus, besigriebiančių bet kokio padienio darbo ir būriais plūstančių jo ieškoti į Rusiją. Sostinės gyventojus ypač sujaudino kalbos apie juodosios rinkos likvidavimą, kai prezidentas ėmėsi valiutos reformų, kurios išginė iš Taškento turgaviečių suktus verteivas, keitusius dolerius į pluoštus Uzbekistano sumų.

Š. Mirzijojevas lankosi ne tik užsienyje, bet važinėja ir po Uzbekistano regionus, bendrauja su vietos žmonėmis. I. Karimovo laikais tai buvo neįsivaizduojama. Sunkumų, su kuriais susiduria kaimiški šalies rajonai, pripažinimas pelnė jam nemenką paramą.

Kiek švelnės režimas?

Uzbekistanas – jauna šalis. Jos piliečių vidutinis amžius – 26,7 metų. Už Rusiją ši valstybė jaunesnė maždaug 12 metų, už Kazachstaną – ketveriais. Uzbekistanas išsiskiria iš kaimynų dar ir tuo, kad kitos Vidurinės Azijos tautos buvo nomadai, o Uzbekistano miestai – civilizuoti. Jo perlas – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Samarkando miestas, kuriame kultūros maišėsi daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Tai buvo vienas svarbiausių miestų Vidurinę Aziją kirtusiame senajame Šilko kelyje. Naujoji Uzbekistano vadovybė tikisi, kad Samarkandas žėrės ir naujajame Kinijos šilko kelyje, bet tam reikia pakeisti sovietinio tipo sistemą.

Uzbekistanui jau pavyko pakilti Pasaulio banko verslumo reitinge iki 87 pozicijos tarp 190 šalių – tai daug geresnis rezultatas nei 123 vietoje esančios Brazilijos. Uzbekistanas rengiasi iki 2019 metų paversti savo pinigus sumus visiškai konvertuojama valiuta. Visos buvusios sovietinės respublikos tai padarė subyrėjus SSRS. Šalis siekia gauti priėjimą ir prie tarptautinių finansų rinkų, pradėti leisti valstybines obligacijas, kaip, tarkime, Kazachstanas. Uzbekistane, visai kaip reformas pradėjusioje Kinijoje, dygsta laisvosios prekybos ekonominės zonos. Dėl tokių panašumų kai kas jau lygina Š. Mirzijojevą su Deng Xiaopingu. Šis į Kinijos istoriją pateko kaip lyderis, panaikinęs maoizmą ekonomikoje ir pradėjęs reformas, kurios padėjo Kinijai tapti ekonomine galiūne.

Tačiau Uzbekistane yra žmonių, kurie nenori keisti status quo, tad įgyvendinti struktūrines reformas bus kur kas sunkiau, nei atidaryti naujus skrydžius. Eksperimentavimas šios šalies kultūrai apskritai nėra būdingas. Uzbekai labai atsargūs. Jų užsienio skola nesiekia 20 proc. BVP, biudžetas jau dešimtmetį nebuvo deficitinis. Uzbekistane, kaip ir kitose besivystančiose rinkose, daug korupcijos ir šešėlinės ekonomikos. Š. Mirzijojevas mėgina ištraukti šalį iš šešėlio per mokesčių bazę. Uzbekistano smulkusis verslas pagamina iki 40 proc. produkcijos, kone visas (98 proc.) jo žemės ūkio yra privatus. Medvilnė – svarbiausia Uzbekistano prekė.

Kur kas ilgiau negu ekonominė liberalizacija gali trukti politinės permainos. Dėl jų esama gerokai daugiau abejonių. Juk Š. Mirzijojevas buvo lojalus I. Karimovo represiniam režimui, atėjo į valdžią per nedemokratiškus rinkimus, kuriuose laimėjo 89 proc. balsų.

Analitikai įspėja nesuklysti: Š. Mirzijojevas nėra demokratas, jis visais atžvilgiais – autokratas. Šalies lyderio prioritetas – ekonomikos augimas. Demokratijos ir žmogaus teisių prezidentas leis tik tiek, kiek reikės jo ambicingam siekiui ištraukti Uzbekistaną iš ekonominės stagnacijos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"