Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

10 demagogijos metodų

 
pixabay.com nuotrauka

Man senokai kildavo mintis parašyti apie įvairius demagogijos metodus, kurie labai dažnai pastebimi įvairiose politinėse diskusijose. O ir propagandiniuose tekstuose ir diskusijose – taip pat.

Aprašyti visko matyt neįmanoma – dažnai tame pačiame pasisakyme galima aptikti visą krūvą skirtingų demagogijos būdų, kurie persimaišo taip smarkiai, kad net sunku pasakyti, kas tai per konkreti demagogija. Kita vertus populiariausius, dažniausiai pasitaikančius, sunkiau pastebimus ar įžūliausius čia visvien papasakosiu. Kokią dešimtį demagogijos būdų.

Reiktų neužmiršti ir to, kad daugelį šių demagogijos būdų mes patys irgi nesąmoningai pavartojame. Tiesiog taip jau yra, kad ne visada mes remiamės logika – tai žmogiška. Geras supratimas apie tai, kas yra klaidinga argumentacija, gali ir mums patiems padėti tapti protingesniais.

Vėlgi, verta neužmiršti ir to, kad kartais mes galime įtarti demagogijas ten, kur išties demagogijų nėra – gali būti, kad mes tiesiog nepagauname kažkieno kito minčių ir samprotavimų eigos.

Svarbesni atvejai yra tie, kur įvairūs troliai klaidingą argumentaciją taiko sąmoningai. Supratimas čia irgi padeda išspręsti problemas. Jei mes sugebame atfiltruoti demagogijas, mes galime diskutuoti ir analizuoti žymiai racionaliau.

0. Visos nuomonės vienodai vertos

Šitą demagogijos rūšį pateikiu atskirai, papildomai, kaip ypatingai bendrą ir neteisingą. Ji net nenusipelno būti įvardinama tarp kitų, tačiau ji tokia išplitusi ir generalizuota, kad neįmanoma jos nepaminėti.

Aiškinimai, esą visos nuomonės vertos vienodai ar panašiai, yra skirti tik vienam tikslui – neigti bet kokią argumentaciją ir kišti vietoje argumentacijos bet kokį šlamštą. Tipiškas pavyzdys – kai diskusijose apie vakcinų žalą viena pusė pateikia mokslu paremtus faktus, kad vakcinos išgelbsti nuo begalės ligų, o kita pusė – pateikia kliedesius apie vakcinose esančius čipus, o paskui sako, kad čia esą irgi nuomonė, kuri turi būti priimta.

Faktai yra faktai, o išsigalvojimai yra išsigalvojimai. Jokie išsigalvojimai neturi ir negali būti priimami kaip lygiaverčiai. Bandymas absurdus prakišinėti kaip esą argumentams ir faktams lygiavertį dalyką – tai banaliausia demagogijos rūšis, kuri ypatingai dažnai taikoma, norint užmaskuoti kitus demagogijos metodus ir skleisti kliedesius.

Vertos yra argumentuotos ir faktais paremiamos nuomonės. Kliedesių skleidimas, juos pridengiant aiškinimais iš serijos „čia mano nuomonė“ netampa nei argumentavimu, nei faktu.

1. Kaliausė (šiaudinė baidyklė)

Kaliausė (šiaudinė baidyklė) – tai totaliausia, labiausiai generalizuota demagogija iš visų. Jos principas labai paprastas: vietoje to, kad būtų ginčijamasi su oponento teiginiais, viskas atpasakojama už patį oponentą, o tada iš to tyčiojamasi.

Aišku, kad pavyktų tyčiotis iš to, viskas atpasakojama taip, kad neretai su paties oponento teiginiais išvis nieko bendra neturi. Arba netgi dar daugiau – oponento teiginiai apverčiami aukštyn kojomis, į priešingus.

Kai pats susigalvoji krūvas visokių nesąmonių ir iš tų nesąmonių paskui tyčiojiesi, tai labai patogu, tiesa? Ir juk tokias nesąmones galima sugalvoti absoliučiai apie bet ką. Metodo esmė tokia ir yra – vietoje oponento pastatai šiaudinę kaliausę ir ją pergalingai sukapoji.

Kraštutinėje formoje kaliausės demagogija išplečiama taip, kad oponentui bandant įvardinti, jog jis nesakė jam priskirtų teiginių, jam pasakoma – „bet tu turėjai tai omeny, ir tu būtent taip galvoji“.

Šiaudinės baidyklės esmė – ne ginčytis, o įtikinti skaitytoją, kad oponentas tuo pat metu ir neteisus, ir šnekėjo tas nesąmones, kurias pateikė demagogas.

2. Išplėtimas (generalizavimas)

Išplėtimo esmė – pervesti diskusiją apie konkrečius faktus į tokį apibendrintą ir išplėstą pavidalą, kad būtų diskutuojama ne apie faktus, o apie visai nesusijusius, generalizuotus dalykus.

Paprastu išplėtimo atveju gali būti toks, kur policininkas, vairuodamas neblaivus, numušė kelis žmones, tačiau diskusija pervedama į kalbas apie tai, kad ar galima uždrausti visiems policininkams vairuoti. Vietoje konkretaus atvejo atsiranda neteisingas atvejo apibendrinimas ir tada jau absurdiški ginčai apie apibendrinimą – tai ir yra išplėtimas.

Labai ryškiai šitas metodas pasimatė, kai vyko nesenos diskusijos apie Užgavėnes: dalis žmonių tuo metu kalbėjo apie faktą, kad Naisių puslapyje FB yra nuotrauka, rodanti, kad žydiškas užsiėmimas – tai apgaudinėti žmones ir skleisti užkratus (utėles ir blusas). T.y., kritika buvo nukreipta į labai konkretų Naisiuose vykusį atvejį.

Nemažai žmonių, susijusių su kažkuriomis partijomis ar dar keistesnėmis jėgomis, diskusijose tiesiog neįtikėtinai atkakliai ignoravo bet kokias kalbas apie konkretų atvejį ir aiškino, kad tie, kas piktinasi antisemitizmu, nori uždrausti visas Užgavėnes. T.y., vietoje kalbų apie konkretų Naisiuose matytą žydų juodinimo atvejį buvo kišamos kalbos apie bendrai Užgavėnes.

Išplėtimo esmė – generalizavimas, kai konkretus atvejis neadekvačiai išplečiamas, apibendrinamas tiek, kad diskusija pavirstų į absurdą.

3. Okaipizmas – „what about?“

Angliškai tai vadinama „whataboutism“ – lietuviškai būtų „okaipizmas“. Geriausiai toksai atvejis žinomas iš to, kai sovietmečiu, vos tik užeidavo kalba apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje, sovietinė spauda, o ir politikai pradėdavo aiškinti apie JAV siautėjantį Ku-kluks-klaną ir tai, kad ten negrus karia.

Kiek vėliau ta pati praktika buvo dar labiau išplėsta – bet kokia diskusija, kur kalbama apie kokias nors su SSRS susijusias problemas, būdavo perkeliama į JAV, pradedant aiškinti ką nors panašaus į „what about US involvement in Vietnam war?“

Šiuo metu okaipizmas yra vienas iš populiariausiių demagogijos metodų iš visų, kuriuos tik taiko prokremliniški veikėjai. Vakarų šalyse būtent pagal tą būdingą okaipizmą įvairūs Kremliaus troliai jau atpažįstami taip lengvai, kad metodas ima prarasti efektyvumą. Lietuvoje, deja, jis dar identifikuojamas ne visada.

Okaipizmo diskusijose išvengti leidžia vienas labai paprastas būdas – tiesiog paties okaipizmo įvardinimas. Įvardinus okaipizmą, jis baigiasi.

4. Modernumas ir tradicijos

Menamas modernumas, kuris kišamas, negirdint jokios argumentacijos, nes esą jei kažkas naujo – tai reiškia, kad gerai – vienas iš dažnų argumentų propagandoje, bet dar dažnesnis – visokiose politinėse nesąmonėse.

Bene ryškiausiu menamo modenrumo pavyzdžiu gali būti internetiniai balsavimai, kuriuos tiek metų bandė stumti liberalai, paskui bandė stumti Juozas Bernatonis, o dabar – jau ir valstiečiai. Nepaisant jokių argumetų, į viską atsakoma faktiškai vienu teiginiu – „o taigi būkime modernūs, štai Estija kokia moderni“.

Ryškesniu menamų tradicijų čia gali būti bandymai reguliuoti šeimą: menamų „tradicijų“ dagiai čia aiškina, esą krikščioniškos, katalikiškos vertybės yra tik bažnytinė santuoka, o jei jau negali būti bažnytinė, tai visvien privalo būti formali santuoka, nes kitaip esą ne šeima.

Išties nei tradicijos, nei naujovės nėra savaime jokie argumentai, tačiau kalbos apie modernumą ar tradiciškumą itin dažnai naudojamos tam, kad nesant argumentų, būtų galima skleisti bet kokias nesąmones. Prasmingos tradicijos ir naujovės visada gali būti pagrindžiamos realiais argumentais.

5. Nuvedimas į šalį

Vienas iš populiariausių būdų bet kokią diskusiją paversti į visišką nesąmonę – tai nuvedimas į šalį. Tiesą sakant, jau aukščiau minėtas okaipizmas – vienas iš nuvedimo į šalį būdų, tik kad pakankamai specifiškas.

Čia tik keli, tipiškesni nuvedimo į šalį variantai:

Nuvedimas į pasekmes – kai bet kokia diskusija pervedama nuo temos prie kokių nors kalbų apie galimas pasekmes, kurios dažnai dar ir tiek išsigalvtos, kad nieko bendro nei neturi. Esmė tame, kad su tomis išgalvotomis pasekmėmis ir ginčytis.

Nuvedimas į emocijas – kai vietoje diskusijos prasideda kažkokie emociniai dalykai, paremti gailesčiu, pykčiu, baime ar pan.. Esmė tame, kad ginčytis apie emociškai intensyvius dalykus.

Nuvedimas į palyginimus – kai ištraukiama kažkas kuo nors panašaus į diskusijos temą, o tada kalbos nuvedamos į šoną. Tada ginčijamasi apie kažkokius dalykus, kurie išvis nesusiję niekaip.

Nuvedimas į sąsajas – kai ištraukiama kažkas nesmarkiai susijusio su diskusijos tema ir diskusija nuvedama į tuos susijusiusius dalykus. Sudėtingesniu atveju nuo tų susijusių dalykų nuvedama ant dar kitų dalykų, o rezultate gaunasi visiškos pievos.

Nuvedimas į žmones – kai prasideda kalbos ne apie temą, o apie kokius nors asmenis ir jų savybes, ypač apie diskusijų dalyvių savybes. Kai diskutuojama apie žmones, gaunasi visiškai nesusiję reikalai.

Nuvedimo į šalį būdų yra visiška begalė, viskas priklauso tik nuo fantazijos. Bet kuriuo atveju tikslas būna tik vienas – vietoje diskusijos apie kokį nors dalyką pradėti diskusiją apie kažką kito, tam kad realios diskusijos apie svarbius dalykus neliktų.

6. Ad hominem

Ad hominem – vienas iš dažnesnių demagogijos būdų, tačiau gana menkai suprantamas – dažnai būna ir taip, kad ad hominem pavadinama tai, kas išties jokiu ad hominem nėra, o neretai būna ir taip, kad identifikavus demagogijas, pats demagogas ima šnekėti, kad prieš jį esą naudojama Ad hominem argumentacija.

Ad hominem demagogijos esmė visada viena: esą argumentai ar faktai yra neteisingi, nes juos pasakė tas ar anas. Pasitikrinti dėl ad hominem paprasta: jei tuos pačius argumentus būtų išsakęs kažkas kitas, ar tai būtų neteisinga?

Grubiais atvejais ad hominem gali pasireikšti kraštutinai atvirai, pvz., paskelbiant, kad kažkurie teiginiai esantys kokių nors žydomasonių teiginiais, ar Landsbergio teiginiais, ar kad Hitleris taip sakė, ar pan.. Realybė yra tokia: jei kažkas sako, kad naktį būna tamsu, o dieną būna šviesu, tai yra faktas ir jis visiškai nepriklauso nuo to, kas tą faktą pasakė.

Reikia neužmiršti, kad ad hominem argumentu nelaikytina situacija, kurioje iš diskusijos pašalinamas dalyvis, kurio aiškinimuose buvo dalis pagrindžiamos argumentacijos ir dalis demagogijos. Diskusijos tvarkos palaikymas ir su tuo susiję banai nėra ad hominem, nors ir nukreipti prieš konkrečius žmones: banas išmeta iš diskusijos žmogų, o ne argumentus. Čia jau pereiname prie kitos demagogijos – pseudo ad hominem.

7. Pseudo ad hominem

Pseudo ad hominem – visiškai atvirkščias dalykas, negu kad ad hominem. Pseudo ad hominem atveju bet kokia diskusija yra laužoma, melagingai aiškinant, esą yra taikomas koks nors ad hominem.

Pseudo ad hominem gali būti atviras – tada diskusijos dalyvis tiesiog aiškina apie tai, kad jo ar kažkieno kito atžvilgiu taikomas ad hominem argumentavimas, nors to ad hominem argumentavimo nėra. Pvz., visiškai racionalioje diskusijoje kokia nors feministė ima ir pareiškia, kad su ja nesutinkama dėl to, kad ji esanti moteris ir tai esąs ad hominem. Ryškiausias tiesioginio pseudo ad hominem pavyzdys – kai ad hominem pavadinamas argumentacijos klaidų įvardinimas.

Netiesioginis, užmaskuotas pseudo ad hominem – kai pats „ad hominem“ pavadinimas nėra naudojamas, bet savo esme juo yra remiamasi. Pvz., kalbant apie Vladimiro Putino režimą pradedama aiškinti – „jūs gi nepažįstate jo, gyvai nebuvot sutikę, jūs tik jo nekenčiate, šmeižiate“.

Politinis pseudo ad hominem variantas – pvz., Kęstutis Pūkas, kuris pakliūna į skandalą dėl seksualinio priekabiavimo, o tada aiškina, kad čia esąs puolimas prieš jį, nes jis kovoja prieš korupcionierius. Pseudo ad hominem čia pasireiškia tuo, kad aiškinama, jog esą ne dėl veiksmų skandalas vyksta, o dėl kažkokių kitų, prieš asmenį nukreiptų priežasčių.

Itin dažnas, nežymiai užmaskuotas pseudo ad hominem būna diskusijose, kur už demagogiją dalyvis gali būti iš diskusijos pašalintas – tipiška reakcija „jūs nenorite išgirsti mano nuomonės, todėl mane išmetate“.

8. Įrodyk akivaizdžius dalykus

Vienas iš bukų metodų, kuris itin mėgstamas Kremliaus trolių – kai reikalaujama įrodymų bet kokiam dalykui, kuris puikiausiai žinomas, o tie patys įrodymai vis atmetami ir aiškinama, kad reikia dar įrodymų, o paskui, galų gale, sakoma, kad įrodymų nebuvo pateikta.

Supaprastintu pavidalu šitas pats demagogijos būdas taikomas taip, kad išvis vaizduojama, kad nebuvo pamatyti įrodymai ir išsyk teigiama, kad viskas yra išsigalvojimai. Dažnai absurdiškas žinomų faktų įrodinėjimo reikalavimas papildomas aiškinimais, esą viskas yra neįrodyta ir įrodinėti turi būtent tas, kas sako kažką.

Ypatingai tipiškais įrodinėjimo reikalavimais buvo reikalavimai įrodyti, kad būtent Rusijos kariuomenė yra tie Krymą okupavę iš atseit neaišku iš kur atsiradę „žalieji žmogeliukai“. Nepaisant viso akivaizdumo ir faktų, įrodinėjimų buvo reikalaujama vėl ir vėl, iki tol, kol Krymas buvo formaliai aneksuotas Rusijos.

Demagogiškais įrodinėjimų reikalavimais galima laikyti ir pavyzdžius apie Rusijos invaziją į Ukrainą, apie tai, ar Kremlius skleidžia propagandą, apie tai, ar Rusija užpuldinėja aplinkines valstybes ir pan..

Šita demagogijos rūšis turi dvigubus tikslus: viena vertus, diskusijos dalyviai priverčiami beprasmiškai užsiimdinėti puikiai žinomų faktų įrodinėjimais, o todėl nelieka laiko diskusijoms, o kita vertus, į diskusiją nejučia įvedamas kvestionavimas, esą visiškai akivaizdūs faktai esą yra abejotini.

9. Savineiga

Dar vienas, kiek kitoks metodas, kuris leidžia prakišti įžūliausius melus – tai savineiga, kai tam tikras dalykas yra pateikiamas, kaip esą ne tas dalykas. Pats melo skleidėjas neigia savo melavimą ir neigia akivaizdų dalyką, sakydamas, kad tai nėra tas akivaizdus dalykas.

Bene ryškiausią savineigos variantą mačiau visiškai šviežiai – kai Dovile Šakalienė su pora kitų seimūnų pabandė sukurti cenzūros įstatymą, pagal kurį žiniasklaidoje būtų ribojamas „neigiamas“ turinys, o „teigiamo“ turinio turėtų būti ne mažiau, kaip 50%. Kai prasidėjo triukšmas ir labai aiškūs įvardinimai, kad tas įstatymas yra cenzūros įstatymas (nes jo esmė – turinio ribojimai), vienoje iš diskusijų Dovilė Šakalienė parašė tokį pasažą, kad ryškesnį pavyzdį vargu ar būtų įmanoma rasti. Čia jį visą jums cituoju:

cenzūrà [lot. censeo – vertinu]: 1. spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos;

Kaip susijęs su cenzūra noras, kad šalia negatyvios info būtų bent panašus kiekis ir pozityvios? Ar pas mus tikrai nėra pozityvių dalykų, šviesių žmonių, gerų darbų?

Man žiauru matyti kaip cenzūros terminu mojuojama it ugniniu kardu nepaisant sąžinės, sveiko proto ir mokslinių tyrimų duomenų.

Pavyzdyje matosi, kaip pateikiamas netgi pats cenzūros apibrėžimas, kuo gražiausiai įvardinantis patį tą „50 pozityvo ir 50 negatyvo“ – t.y., turinio kontrolę, o paskui aiškinama, kad tai ne cenzūra, o rūpestis gerais, pozityviais dalykais.

Savineigos esmė – kada akivaizdus faktas yra neigiamas, jį kaip nors kitaip pavadinant ir sakant, kad išties yra ne taip. Savo esme tai labai artima reikalavimui įrodyti akivaizdžius dalykus, nes nors kažkas ir yra akivaizdu, sakoma, kad taip nėra ir viskas.

Savineiga buvo labai aktyviai naudojama Rusijos įvykdtytos Krymo okupacijos metu, kai akivaizdžios okupacinės pajėgos (žalieji žmogeliukai) buvo neigiamos, aiškinant, kad tai esą kažkokie savigynos būriai ar pan., o taip pat neigiamas ir Krymo aneksijos faktas, sakant, kad tai esą ne aneksija. Savineiga naudojama ir Rusijos invazijos į Rytų Ukrainą neigimui. Taip pat savineiga naudojama ir Lietuvos okupacijos neigimui, aiškinant, esą tai buvusi ne okupacija, ne aneksija ir pan..

10. Tiesa kažkur per vidurį

Galų gale, vienas iš dažnų argumentų, taikomų ir pačioje propagandoje, ir propagandos palaikytojų, ir tų, kas bando propagandą prilyginti informavimui – tai aiškinimas, esą tiesa kažkur per vidurį, t.y., kad visur esantys savi melai ir kažkur ten per vidurį esą tikroji tiesa.

Pvz., koks nors plėšikas gali apiplėšti žmogų ir gali būti visi to įrodymai. Nepaisant to, plėšikas gali aiškinti, kad čia jį apiplėšinėjo auka, tik jai nepavyko ir jis atsiėmė pinigus. Kažkuris klausytojas gali iš dalies patikėti plėšiko aiškinimu ir nutarti, kad visas konfliktas buvo tik kažkokių neaiškių plėšiko ir aukos pinigų dalinimasis. Išties būtent to ir siekia plėšikas – kad klausytojas patikėtų, kad buvo ne apiplėšimas, o tik kažkokių bendrų pinigų dalinimasis.

Ši demagoginės manipuliacijos rūšis yra labai paprasta: sugalvojamas koks nors teiginys iš lempos, kuris yra netgi ne kažkoks savitikslis, o tiesiog skirtas tam, kad paslinkti tą „vidurio tiesą“ į kažkurią pusę. Esminis demagogo tikslas tokiu atveju – įtikinti, kad ne konkretūs faktai teisingi, o teisinga ta kažkuri „per vidurį“ tarp faktų ir išsigalvojimų esanti „tiesa“.

Pvz., Rusija įsiveržia į Ukrainą – tai yra faktas. Tačiau propaganda ima teigti, kad esą čia Ukraina okupavo kažkokias rusakalbes (rusiškas) teritorijas, joje rengė žudynes, o Rusija niekuo dėta, nes esą ten tik vietiniai gyventojai priešinasi Ukrainos invazijai į Donbasą.

Panagrinėję tokį diskursą, matome, kad yra pateiktas aiškinimas, kuriame sakoma, kad esą Donbasas yra ne Ukrainos teritorija, netiesiogiai netgi aiškinama, esą Ukraina užpuolė Rusiją (!!!), meluojama, kad Ukraina rengė žudynes, ir sakoma, kad Ukraina įsiveržė į kitas valstybes (Donecko ir Luhansko liaudies respublikas).

Analogiškas, tik kiek gilesnis yra panašus atvejis su Krymo aneksija: aiškinama, esą tai kažkokia Rusijos teritorija ir čia Ukraina grasina pulti Krymą ir jei Ukraina pultų, tai būtų Ukrainos sukeltas karas – invazija į Rusiją. Vėlgi analogiškas aiškinimas buvo skleidžiamas ir apie Gruziją, kai Rusijos pajėgoms įsiveržus, buvo aiškinama, esą tai Gruzijos invazija į Pietų Osetiją.

Aiškinimi apie esą „tiesa kažkur per vidurį“ yra skirti tik tam, kad per bet kokių išgalvotų nesąmonių nagrinėjimą būtų neigiami realūs faktai, o kartu tiems faktams prilyginamos visiškai išgalvotos nesąmonės.

Užbaigiant apie demagogiją

Demagogijos yra gyvas galas rūšių. Randasi ji irgi visokiausiais būdais. Kai kada demagogiją naudoja propagandistai ir politikai. O kai kada būna ir paprasčiau: žmonės tiesiog neišmoksta analizuoti argumentų, tačiau išmoksta kaip nors pseudoargumentuoti, todėl ima demagogiją taikyti natūraliai, netgi nesusimstydami, kad nusišneka.

Tokie natūralios demagogijos atvejai yra išties sunkūs, nes demagogijas kalbantys žmonės kartais netgi patys tiki, kad jie argumentuoja. Tokiais atvejais itin dažnai galima išgirsti, esą jų nusišnekėjimai – tai jų nuomonė, kuri irgi kažko verta ir todėl turi būti nagrinėjama.

Diskusijų kultūra – tai ne nesikeikimas, ne koks nors demonstratyvus malonybiškumas. Diskusijų kultūra – tai gebėjimas atfiltruoti demagogiją, jos išvengti ir argumentuoti realiai – faktais bei logika.

Todėl nesvarbu, ar kalbame apie diskusijas, ar apie propagandą, ar apie kokius nors politinius sprendimus, demagogiją reikia skirti nuo argumentavimo. Ir niekada demagogijos nereikia priimdinėti kaip lygiavertės nuomonės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"