Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Nepramanytas Aliaskos nuotykis

 
2017 12 07 17:00
Pirmomis savaitėmis buvo apėmęs jausmas, kad esame didžiausiame pasaulio užkampyje.
Pirmomis savaitėmis buvo apėmęs jausmas, kad esame didžiausiame pasaulio užkampyje. Jogilės Ramoškaitės nuotraukos

Iki šios vasaros apie Aliaską žinojau tik tiek, jog XIX amžiaus pabaigoje Rusijos imperija ją pardavė Jungtinėms Valstijoms už 7,2 mln. dolerių. Kad tai didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija, kurią kaip kelionių objektą pasirenka nekomercinių kelionių mėgėjai, dievinantys nepaliestą gamtą ir neskaičiuojantys pinigų, nes kelionės kaina prasideda nuo 5 tūkst. eurų žmogui.

Į Aliaską vykau ne pasigėrėti kraštovaizdžiu, o užsidirbti. Tris mėnesius praleidau šiame nuošaliame krašte. Kaip ir daugybė kitų studentų, visą pavasarį ieškojau Amerikoje patrauklios vietelės, kuri mane priglaustų pagal programą „Work and Travel“.

Po JAV prezidento rinkimų ir Donaldo Trumpo kalbų apie kovą su imigracija dauguma valstijų pradėjo atsargiau žvelgti į šią jaunimo programą. Nebebuvo iš ko rinktis ir dėl didžiulės konkurencijos – 5–6 tūkst. lietuvaičių skrido į Ameriką turėdami tuos pačius lūkesčius kaip ir aš. Nebuvo ko aikštytis, tad su drauge priėmėme pasiūlymą per vasarą padirbėti viename Aliaskos nacionaliniame miške esančiame rąstinių namelių komplekse „Summit Lake Lodge“.

Jie savo svetainėje rašė: „Pasiryžk autentiškam Aliaskos nuotykiui. Išeik iš minios ir mėgaukis Aliaskos paslapties ramybe, kalnų žavesiu. Tai fantastiška vieta Kenajaus pusiasalyje.“ Vėliau įsitikinome, kad gamta Aliaskoje tikrai iš didžiosios raidės: 17 didžiausių Amerikos viršukalnių, ledynai ir fiordai, ugnikalniai ir kalnų ežerai (jų Aliaskoje 3 milijonai), trys jūros.

Šeimininkas mums patarė nesivežti jokių vasariškų rūbų, juolab bikinių, o apsirūpinti neperšlampamais ir neperpučiamais drabužiais bei kalnų batais. Jis buvo teisus – mano dėvima striukė per 3 mėnesius... surūdijo. Vienintelę dieną temperatūra pakilo iki 12 laipsnių šilumos, tada pabandėme maudytis, bet mėšlungio sutraukti metėme šį užsiėmimą.

Taigi jau kraunantis daiktus viskas atrodė keisčiau nei keista. Skridome į Stambulą, iš ten – į San Fransiską, tada – į Sietlą, galop išlipome nedideliame Ankoridžo – didžiausio Aliaskos miesto, kuriame gyvena 298 192 žmonės, arba ketvirtadalis aliaskiečių – oro uoste.

Pirmasis instruktažas – kaip apsiginti nuo lokių

Kelias valandas patrūnijusiu lengvuoju sunkvežimiu dardėjome miško keliais, kol pasiekėme savo darbo vietą.

Surinkta 27 žmonių įvairiatautė kompanija (studentai ir šiaip romantikos mėgėjai) visą vasarą turėjome aptarnauti čia apsilankančius turistus. Buvo ir tokių, kurie turėdami darbą JAV atskrenda čia jau daug metų iš eilės per vasarą užsidirbti, nes algos Aliaskoje gerokai didesnės, o išleisti pinigų neįmanoma, apie tai papasakosiu vėliau.

Pirmasis instruktažas, kurį vedė šeimininkas – kaip apsiginti nuo meškų. Visi gavome po flakoną „Purškalo nuo lokių“. Šis nedidelio gesintuvo dydžio daiktas turėjo tapti mūsų išsigelbėjimu, jeigu sutiktume keturkojį. Lokių ten šmirinėja, regis, už kiekvieno medžio, bet ne visi pavojingi. Juodieji, pavyzdžiui, patys bijo žmonių, ir tokį sutikus reikia kelti rankas į viršų, riaumoti ir visaip gąsdinti, kad lokys matytų – esi už jį didesnis ir stipresnis.

Tada jis paprastai apsisuka ir nueina. Tačiau rudieji lokiai ne tokie taikūs. Juos atbaidyti tenka minėtu purškalu, kuris yra ašarinių ir paralyžiuojančių dujų mišinys. Tiesą sakant, nemokšiškai naudojantis, tiesus kelias į susinaikinimą. Į klausimą „o jei purškalas nesuveikia“, buvo atsakyta, kad tuomet reikia gultis ant žemės veidu žemyn, susiriesti į kūdikio pozą, rankomis apglėbti savo kaklą ir apsimesti negyvam. Tada lokys tave patąsys kaip skudurą ir nueis (tikėkimės).

Čia atvyksta minios turistų. Mūsų klientai buvo vien vyresnio amžiaus žmonės, Aliaską pasirinkę kaip vietą 50-osioms vestuvių ar 80-osioms gimimo metinėms paminėti.

Sveikatos draudimas galioja tik darbo teritorijoje. Jeigu nutolsti nors žingsnį už tvoros, pats už save atsakai. Išsėdėti tame namelių rezervate buvo nepakeliama, todėl rizikavome ir ėjome į kalnų žygius. Ne kartą šalia traškėjo šakos – jautėme, kad mus lydi lokys, teko matyti ir garuojančių išmatų krūvelių. Tada mintys apie purškalą ir tą „kūdikio pozą“ atrodydavo visai nejuokingos.

Lokius jie myli ir saugo, veikia vadinamosios meškų sanatorijos, jose priglaudžiami ligoti arba nusenę gyvūnai.

Jei pradingsi – tavo reikalas

Šeimininkas neslėpė ir to, kad būtent į Aliaską traukia pabėgę kaliniai arba nuo teisėsaugos besislapstantys nusikaltėliai. Kita vertus, vienai klajoti šioje atšiaurioje vietoje nekiltų nė minties. Viską darėme būreliais – irklavome tarnybinę kanoją, važiavome palaipioti kalnais arba tam skirtais pasivaikščiojimo takais, traukėme žvejoti lašišų arba... šaudyti į skardines. Taip, šaunamieji ginklai čia visiška normalus dalykas. Ginklą leidžiama įsigyti nuo 16 metų, nereikia net tėvų sutikimo ar gydytojo leidimo.

Kadangi Aliaska – medžiotojų kraštas, tai ginklų stovai ten pastatyti prie durų, kaip kad Vilniuje stovai skėčiams susidėti. Na, o pagrindinė interjero puošmena – žinoma, žvėrių iškamšos.

Mėgaujasi Aliaskos oru

Nuo skaidraus it krištolas oro mus, miesto jaunimą, kurį laiką kamavo savotiška migrena dėl tokio didelio kiekio deguonies. Štai ko – būtent to nenusakomo rynumo oro pakvėpuoti – čia atvyksta minios turistų. Mūsų klientai buvo vien vyresnio amžiaus žmonės, Aliaską pasirinkę kaip vietą 50-osioms vestuvių metinėms ar 80-mečiui paminėti. Kadangi dirbau kambarine, mačiau, ką jie atsivežę – valiau dulkes nuo kraujospūdžio ir deguonies aparatų, lagamino dydžio vaistinėlių. Matant kalnus vaistų atrodė, kad tie žmonės jau turėtų nebejudėti ir gulėti intensyviosios terapijos skyriuose. Nieko panašaus – jie išsipirkdavo namelį mažiausiai savaitei ir kasdien eidavo į kalnus stebėti baltųjų erelių ar kitos egzotikos. Visi be išimties turėjo vardines piliulių dėtuves: tai plastikiniai dėklai, suskirstyti savaitės dienomis, turintys padalas „rytas“ ir „vakaras“. Išvažiuodamas į kelionę susidedi tabletes visai savaitei, paskui jokio pavojaus pamiršti ar perdozuoti.

Mažiausia medinio namuko kaina 149 doleriai (1 para), didžiausia (yra židinys ir vaizdas į kalnus) – 285 doleriai.

Cukraus kraštas

Ten galėjome nusipirkti maisto, iš kurio gaminomės valgyti savo virtuvėlėse. Kaip nusivylėme, kai pirmą kartą apsilankę „Walmart“ prekybos centre pamatėme, kad ten lentynos pilnos TIK sudedamųjų dalių mėsainiams gaminti. Lietuviškas organizmas į tokią mitybą reagavo staigiai – per mėnesį prisidėjo 10 svarų (5 kilogramai). Ilgiau dirbantys virėjai pasakojo, kad lietuvaitės merginoms priauga ir 20 kg per vasarą, jeigu tik jos maitinasi įprastu amerikietišku maistu.

Per kelias savaites iš kambarinės buvau paaukštinta į maisto serviruotoją, tad dėliojau turistams standartinius pusryčius: lietinius blynus turėjau tikrąja žodžio prasme paskandinti klevų sirupe, viską apibarstyti cukraus pudra, o šalia dar padėti indelius su sviestu, ruduoju cukrumi ir medumi. Po pusryčių poilsiavietės svečiai galėdavo čia pat skanauti deserto, tam buvo skirtas atskiras suvenyrų-saldumynų namelis, kuriame – spurgos, keksai, pyragai ir ledai.

Kaimelių šventės – tik spėk suktis

Sakysite, kad nieko naujo, nes ir mūsų krašte vyksta Grybų ar Žagarės vyšnių šventės, tačiau ten jos yra visuotinė aistra, nes į tokias miestelių šventes suguža, regis, visi aliaskiečiai. Miestelyje išdygsta atrakcionų parkas ir būtinai su elektroniniu buliumi aptvare, daugybė greitojo maisto paviljonų, viskas pakvimpa degintu cukrumi ir prasideda linksmybės, tarkime, medkirčių rungtynės, kuris greičiau išdroš lokio skulptūrą ar prisilaikydamas grandinėmis užsiropš į medį.

Laikas, regis, sustojęs: viešbučio kambariuose vis dar naudojami senieji vaizdo magnetofonai, o bibliotekoje rasi nebent klasikinių romanų.

Reikia nepamiršti, kad Aliaskos valstijoje legalios kanapės, neva dėl medicininių tikslų, todėl miesteliuose apstu parduotuvėlių, kuriose bet kuriuo paros metu gali apsirūpinti „žole“. Tikrai išsižiojome iš nuostabos, kai pavartėme kasmėnesinį žurnalą „Aliaskos lapas“ (Alaska's Leaf), kuriame pristatomos naujausios subrandintos kanapės, sukryžminti hibridai ir poveikis, netgi renkama mėnesio „žolė“ (rugpjūčio mėnesį nugalėjo žolės mišinys „Dievo dovana“ (God's gift). Miestelių šventėse vietiniai eskimai vilioja turistus rankų darbo stiklinėmis, ornamentais ir totemais puoštomis medinėmis pypkutėmis ir tabokinėmis.

Sugrįšiu po 50 metų

Užsidirbti pavyko, nes net labai stengdamasi nesugebėjau išleisti pinigų gyvendama viduryje miško. Laikas ten, regis, sustojęs. Viešbučio kambariuose vis dar stovi senieji vaizdo magnetofonai, šalia jų – krūvelė vaizdajuosčių, o viešbučio bibliotekoje rasi nebent klasikinių romanų (man tai buvo gera proga anglų kalba perskaityti Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“).

Ar dar sugrįšiu? Mielai, bet kaip mano viešbučio klientai senukai – į povestuvinę auksinių ar deimantinių vestuvių kelionę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"