Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ĮDOMYBĖS

Vakaro skaitiniai. Detektyve susipinančios aistros, mitai ir pasakos

2017 03 20 19:40

Įtartinas gaisras niokoja namą pietų Prancūzijos kurorte. Dvi jaunos moterys – geriausios draugės – įkalintos viduje. Viena bus nužudyta, kita – išgyvens.

Pagrindinė knygos veikėja nubunda stipriai apdegusi veidą ir rankas. Praradusi atmintį ir išvaizdą, ji susitelkia į savo praeitį, tačiau negali suprasti, kas esanti. Ji negali susitaikyti su vienatve, tapatybe, nežinomybe. Kas ji? Paveldėtoja ar jos draugė? Žudikė ar auka? Tik vienas žmogus žino tiesą apie išdavystę tąnakt.

LYG IR NUŽUDŽIAU

Kartą, labai seniai, gyveno trys mergaitės. Pirmoji buvo vardu Mi, antroji – Do, trečioji – La. Turėjo jos gardžiai gardžiai kvepiančią krikštamotę, kuri niekad nebardavo, kai jos išdykaudavo, ir kurią vadino „krikštamotė Midola“.

Kartą mergaitės žaidė kieme. Atėjo krikštamotė ir pabučiavo Mi, bet nepabučiavo Do, nepabučiavo La.

Kartą jos žaidė vestuves. Krikštamotė išsirinko Mi, o ne Do, ne La.

Kartą joms buvo liūdna. Krikštamotė išvykdama paverkė su Mi, nieko nesakė Do, nieko nesakė La.

Pati gražiausia iš visų – Mi, pati protingiausia – Do, o La netrukus mirs.

La laidotuvės – didelis įvykis Mi ir Do gyvenime. Kiek žvakių, kiek skrybėlių ant stalo! La karstelis baltas baltas, kapinių žemė – minkšta minkšta. O žmogaus, kuris kasa duobę, švarkas – su auksinėmis sagomis. Krikštamotė Midola grįžo į laidotuves. Kai ją bučiuoja Mi, ji sako: „Tu mano meilė“. O kai Do: „Tu sutepsi man suknelę“.

Bėga metai. Krikštamotė Midola, apie kurią žmonės kalba pašnibždomis, gyvena toli ir rašo laiškus su gramatinėmis klaidomis. Iš pradžių – ji neturtinga ir siuva batus turtuolėms. Paskui praturtėja ir siuva batus vargšėms. Paskui susikrauna tiek pinigo, kad perkasi gražius namus. Ir vieną dieną – kadangi mirė senelis – ji atvažiuoja dideliu automobiliu. Ji duoda Mi pasimatuoti savo gražią skrybėlaitę, o į Do žiūri ir nepažįsta. Kapinių žemė minkšta minkšta, o žmogaus, kuris žeria tą žemę į senelio kapo duobę, švarkas su auksinėmis sagomis.

Laikas bėga, ir Do – jau Domenika, o Mi – tolima Mišelė, kuri atvažiuoja tik retkarčiais per atostogas ir duoda pusseserei Do pasimatuoti savo gražias sukneles iš organdino, visi aplinkui taip ir tirpsta, vos tik ji ištaria žodį, o krikštamotė rašo jai laiškus, prasidedančius „mano meilute“. Ir ateis diena, kai Mi pravirks ant savo motinos kapo. Kapinių žemė minkšta minkšta, krikštamotė stovi apkabinusi Mi, Miki, Mišelę per pečius ir kužda jai kažką švelnaus, o ką – Do negirdi.

O paskiau Mi – nešioja gedulą, kadangi nebeturi motinos, – sako pusseserei Do: „Man taip reikia, taip reikia, taip reikia, kad mane mylėtų“. Dabar jau Mi nori laikyti Do už rankos, kai jos eina pasivaikščioti. Dabar jau Mi sako savo pusseserei Do: „Jei tu mane pabučiuosi, jei tu prie manęs prisiglausi, aš niekam niekam nesakysiu, aš už tavęs tekėsiu“.

O dar vėliau, gal po dvejų, o gal po trejų metų, Mi bučiuoja savo tėvą ant betoninio pakilimo tako palei didelį paukštį, kuris nuneš ją toli toli, pas krikštamotę Midolą, į povestuvinių kelionių šalį, į miestą, kurio Do ieško pirštu savo geografijos atlase.

O dar vėliau Mi pamatysi nebent fotografijose kokiam nors žurnale žvilgančiu viršeliu. Čia ji ilgais juodais plaukais, šnarėdama vakarine suknia, eina į didžiulę salę, vien marmuro ir aukso. Čia su baltu maudymosi kostiumu guli, ištiesusi savo ilgas kojas, balto burlaivio denyje. Čia vairuoja mažytį atvirą automobilį, kuriame įsikibę viens į kitą skeryčiojasi kažkokie jaunuoliai. Kartais jos dailus veidelis rimtas, antakiai virš gražių šviesių akių truputį suraukti, bet tai nuo saulės, atsispindinčios sniege. O kartais ji šypsosi visai iš arti, žiūrėdama tiesiai į objektyvą, ir po nuotrauka itališkai užrašyta, kad vieną gražią dieną ji taps pačia turtingiausia paveldėtoja šalyje.

O dar vėliau krikštamotė Midola mirs, kaip miršta fėjos, savo rūmuose Florencijoje, Romoje ar Adrijos pakrantėje, ir ne kas kitas, o Do sugalvoja šią pasaką, nors gerai žino – juk ji jau ne mažytė, – kad ši pasaka – melas.

Tiesos yra truputėlis, bet ir to užtenka, kad Do prarastų miegą, juk krikštamotė Midola ne fėja, o tik turtinga sena ponia, rašanti laiškus su gramatinėmis klaidomis, kurią ji matė tik per laidotuves, ir ji Do visai ne krikštamotė, o Mi visai ne pusseserė: tokios kalbos skirtos vien tarnaičių vaikams, tokiems kaip Do, tokiems kaip La – ir gražu, ir niekam bloga nedaro.

Do, kuriai, kaip ir ilgaplaukei princesei iš iliustruotų žurnalų, jau dvidešimt metų, kasmet Kalėdoms gauna batelius, siūtus Florencijoje. Galbūt dėl to ji ir laiko save Pelene?

NUŽUDŽIAU

Staiga ryški šviesa lyg peiliu smogteli man į akis. Kažkas ties manim pasilenkia, kažkieno balsas perveria mano smegenis, aš girdžiu riksmus, aidinčius tolimais koridoriais, ir žinau: tai aš rėkiu. Gaudau burna tamsą, pilną nepažįstamų veidų, kažkokių šnibždesių, ir vėl numirštu laiminga.

Po akimirkos – po dienos, savaitės, metų – šviesa vėl plyksteli, tik iš kitos mano užmerktų akių pusės, mano rankos dega, ir burna, ir akys. Mane veža tuščiais koridoriais, aš vėl rėkiu, tamsa.

Retkarčiais skausmas susikaupia viename taške, kažkur pakaušy. Retkarčiais jaučiu, kad mane kilnoja, kažkur veža, ir skausmas tartum ugnis pasrūva gyslomis, džiovindamas kraują. Tamsą užlieja čia ugnis, čia vanduo, tačiau aš jau nebesikamuoju. Ugnies skraistė kelia baimę. O vandens čiurkšlės – šaltos, saldu miegoti po jomis. Kaip būtų gera, kad pranyktų tie veidai, kad nutiltų tie šnibždesiai. Gaudau burna tamsą ir noriu, kad tamsa būtų kuo juodžiausia, noriu kuo giliau panirti į tą ledinį vandenį ir niekad neišnirti.

Staiga, stumiama skausmo visame kūne, prikaustyta akimis prie baltos šviesos, išnyru atgal. Blaškausi, klykiu, girdžiu savo riksmą kažkur labai toli, o šiurkštus balsas gręžia mano smegenis, kažką man sako – nesuprasi.

Tamsa. Veidai. Šnibždesiai. Man gera. Jeigu tu vėl imsi išdykauti, dukrele, gausi nuo tėtuko per nosytę pageltusiais nuo tabako pirštais. Uždek tėtukui cigaretę, kačiuk, ugnį užpūsk, ugnį.

Šviesa. Skauda rankas, burną, akis.

„Nesijudinkit. Nesijudinkit, mažyte. Štai taip, pamažėle. Aš juk nedarau skaudžiai. Deguonį. Pamažėle. Štai taip, štai taip, mano gerute“.

Tamsa. Moters veidas. Dukart du – keturi, triskart du – šeši, liniuote per nagus. Rikiuok! Gerai išsižiok, kai dainuoji. Visi veidai išnyra poromis. Kur slaugė? Man nepatinka, kai klasė kuždasi. Kai bus gražus oras, eisime maudytis. Ji kalba? Iš pradžių kliedėjo. Po odos persodinimo skundžiasi, kad skauda rankas, bet ne veidą. Jūra. Jeigu plauksi per toli, nuskęsi. Skundžiasi motina, kažkokia mokytoja, kuri ją mušusi per pirštus. Per mano galvą ritosi bangos. Vanduo, mano plaukai vandenyje, panerk, prisikelk, šviesa.

Aš prisikėliau vieną rugsėjo rytą aukštielninka švariai paklotoje lovoje, mano veidas ir rankos jau nebedegė. Lova stovėjo prie lango, prieš mane ant sienos šokinėjo didelis saulės zuikutis.

Įėjo kažkoks žmogus, labai švelniai su manim pakalbėjo, tik, man pasirodė, per trumpai. Prašė būti protingai, nesistengti judinti galvos ar rankų. Kalbėjo aiškiai tardamas kiekvieną skiemenį. Buvo ramus ir kėlė pasitikėjimą. Jo veidas pailgas, prakaulus, akys didelės, juodos. Tik baltas jo chalatas skaudino akis. Jis tai suprato pastebėjęs, kaip aš merkiuosi.

Antrąsyk jis atėjo apsivilkęs pilku švarku. Vėl su manim kalbėjosi. Liepė užsimerkti, kai norėsiu pasakyti „taip“. Man skauda? Taip. Galvą? Taip. Rankas? Taip. Veidą? Taip. Ar suprantu, ką jis sako? Taip. Klausė, ar žinanti, kas atsitiko? Pamatė, kaip aš beviltiškai laikau akis atmerktas.

Jis išėjo, ir slaugė įleido man vaistų, kad miegočiau. Ji didelė, didelėmis baltomis rankomis. Supratau, kad mano veidas ne plikas kaip jos, o aptvarstytas. Stengiausi pajusti ant savo odos tvarsčius, tepalus. Mintimis sekiau tvarstį: jis vyniojosi, ratas po rato, aplink kaklą, ėjo per sprandą, per pakaušį, kaklą, aplenkė akis ir vyniojosi toliau, žemyn, vyniojosi, vyniojosi. Užmigau.

Paskui atėjo dienos, kai aš tapau kažkokiu padaru: jį kilnoja, maitina, vežioja koridoriais, jis užsimerkia, kai sako „taip“, ir dukart – kai sako „ne“, jis nenori rėkti, tačiau visa gerkle klykia perrišamas, jis negali nei kalbėti, nei judėti, vien tik akimis ieško atsako į kankinamus klausimus; buvau gyvūnas, kurio kūną valo tepalais, o sąmonę – injekcijomis, būtybė be rankų, be veido; buvau – Niekas.

– Po dviejų savaičių nuimsime tvarsčius, – pasakė prakauliaveidis gydytojas. – Atvirai kalbant, truputį gaila: jūs man labai patinkate tokia, panaši į mumiją.

Pasisakė pavardę: Dulenas. Buvo patenkintas, kad po penkių minučių galėjau ją prisiminti, ir dar labiau buvo patenkintas, kad tariau ją teisingai. Iš pradžių, pasilenkęs ties manim, jis sakydavo tiktai „panele“, „mažyte“, „gerute“. Aš kartodavavu: „panokykla“, „gerulasė“, „maliniuotė“ – žodžius, kuriuos mano sąmonė suvokdavo esant neteisingus, tačiau suskeldėjusius lūpos tardavo prieš mano valią. Vėliau daktaras Dulenas tai pavadino „traukinių susidūrimu“, sakė, kad tai ne taip jau bloga kaip visa kita ir labai greit praeis.

Ir tikrai mažiau nei per dešimt dienų išmokau atpažinti išgirstus veiksmažodžius ir būdvardžius. Bendriniams daiktavardžiams prireikė dar poros dienų. O tikrinių niekaip negalėdavau įsisąmoninti. Sugebėdavau juos pakartoti teisingai kaip ir kitus žodžius, tačiau jie man nieko nesakydavo – tai buvo tik garsai, kuriuos taria daktaras Dulenas. Išskyrus keletą, kaip „Paryžius“, „Prancūzija“, „Kinija“, „Masenos aikštė“ ar „Napoleonas“, – jie likdavo užsisklendę man nežinomoje praeityje. Mokiausi juos iš naujo, ir viskas. Ir bergždžias dalykas buvo man aiškinti, ką reiškia „valgyti“, „vaikščioti“, „autobusas“, „kaukolė“, „klinika“ ar koks kitas žodis, jeigu jis nereiškė konkretaus žmogaus, vietos, įvykio. Daktaras Dulenas sakydavo, kad tai normalu ir nesą ko jaudintis.

– Jūs atsimenate mano pavardę?

– Atsimenu viską, ką sakėte. Kada galėsiu pasižiūrėti į veidrodį?

Jis kažkur nuėjo, ir kai norėjau pažiūrėti kur, man suskaudo akis. Grįžo su veidrodžiu. Pasižiūrėjau, štai kokia aš: dvi akys ir burna po pailgu kietu šalmu, apmuturiuotu marle ir baltais tvarsčiais.

– Jus išpakuoti reikia daugiau kaip valandos, o tai, kas paslėpta viduje, atrodo, bus labai gražu.

Jis laikė veidrodį prieš mane. Gulėjau pusiau sėdomis, atsirėmusi į pagalvę, mano rankos, ištiestos palei liemenį, buvo pririštos prie lovos.

– Ar man atriš rankas?

– Greitai. Tik būkit gerutė ir mažiau judėkit. Jas pririš, kai jums reikės miegoti.

– Matau savo akis. Mėlynos.

– Taip. Mėlynos. O dabar – nejudėti, negalvoti. Miegoti. Po pietų vėl ateisiu.

Veidrodis dingo, o su juo ir tas padaras su burna ir mėlynomis akimis. Pailgas prakaulus veidas vėl išdygo prieš mane.

– Čiūčia liūlia, mumija.

Pajutau, kad slystu nuo pagalvių, kad mane vėl guldo. Norėjosi pamatyti daktaro rankas. Veidai, rankos, akys – dabar tai man buvo svarbiausia. Bet jis nuėjo, ir aš užmigau be injekcijos, su nuovargiu visam kūne, kartodama vardą, nepažįstamą kaip ir visi kiti – savo pačios vardą.

– Mišelė Izola. Mane vadina Mi arba Miki. Man dvidešimt metų. Lapkričio mėnesį bus dvidešimt vieneri. Gimiau Nicoje. Mano tėvas tebegyvena Nicoje.

– Ramiau, mumija. Pusę žodžių jūs praryjate, pavargsite.

– Aš atsimenu viską, ką jūs sakėte. Keletą metų gyvenau Italijoje su teta. Ji mirė birželio mėnesį. Nudegiau per gaisrą prieš tris mėnesius.

– Aš jums ne tai sakiau.

– Turėjau automobilį. Markė „MG“. Registracijos numeris TTX-66‑43‑13. Baltas.

– Puiku, mumija.

Norėjau jį sulaikyti, tačiau mano ranką iki pat pakaušio nusmelkė aštrus skausmas. Jis visada pas mane išbūdavo ne ilgiau kaip porą minučių. Paskui man duodavo gerti, užmigdydavo.

– Mano automobilis buvo baltas. Markė „MG“. Registracijos numeris TTX-66‑43‑13.

– O namas?

– Jis stovi ant uolos, Kadė kyšuly. Tai tarp Lasiota ir Bandolio. Dviaukštis, trys kambariai ir virtuvė apačioje, trys kambariai ir dvi vonios viršuje.

– Neskubėkit. Jūsų miegamasis?

– Išeina į jūrą ir miestelį, kuris vadinasi Lekai. Sienos dažytos mėlynai ir baltai. Sakau jums, kad tai kvaila. Atsimenu viską, ką sakote.

– Tai svarbu, mumija.

– Svarbu, kad kartoju. Tai tik žodžiai. Man jie nieko nesako.

– Ar galėtumėt juos pakartoti itališkai?

– Ne. Atsimenu tik camera, casa, machina, bianca. Aš jums jau sakiau.

– Šiandien užteks. Kai jums bus geriau, parodysiu fotografijas. Man jų davė tris dideles dėžutes. Aš jus pažįstu geriau nei jūs pati, mumija.

Knygą nusipirkti galite čia

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"