Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Psichiatras Linas Slušnys: kaip apsaugoti vaiką nuo „Facebooko“ pedofilų

 
2017 11 08 14:04
Vienas iš pedofilų, kurie buvo atskleisti per LŽ tyrimą /
Vienas iš pedofilų, kurie buvo atskleisti per LŽ tyrimą / LŽ montažas

„Jei žmogus turi potraukį mažamečiaims ir paaugliams, jis turi slėptis ir bijoti, o dabar gaunasi, kad mes jam leidžiame ieškoti toliau aukos“, – po LŽ tyrimo įstatymų spragas apibendrino vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Kartu jis patarė, kaip tėvai turėtų apsaugoti savo atžalas nuo pedofilų, kurie „medžioja“ internete ir socialiniuose tinkluose. 

– Kaip toks visiems prieinamas turinys socialinėje medijoje, kuomet vyras viešai žavisi nuogomis nepilnametėmis mergaitėmis, kalba apie mergystės plėves ir pan., gali paveikti vaiko psichiką?

– Iš tiesų, tai šlykštus turinys, nėra ką ir kalbėti. Būtent dėl to ir yra amžiaus cenzas, priėjimas prie interneto vaikams iki tam tikro amžiaus turėtų būti ribojamas. Vaikai yra nekritiški tokiems tekstams ir nelabai supranta apie ką eina kalba. Tai viena dalis.

Susikūrus profilį vaikui turi būti išaiškinta: kad jis gali bendrauti tik su tais asmenimis, kuriuos pažįsta; kad nesileistų į pokalbius su nepažįstamais; kad neitų į jokias slaptas interneto svetaines.

Antra dalis, kaip tai veikia vaikų psichiką. Juos labai lengva paveikti, nes tai suaugęs žmogus prisistato ir pateikia visa tai, kaip kokį gerą dalyką, tai vaikus veikia tiesiogiai. Nes vaikai tai, ką jie girdi, jie ir priima tiesiogiai. Nėra taip, kad vaikas įžvelgtų tolimas sąsajas ir t.t. Vaiko suvokimas yra labai aiškus – jis viską suvokia būtent taip, kaip išgirdo.

Vaikus lygiai taip pat, ilgainiui, jei jie jau vyresni ir tas (susidūrimas su neigiama informacija – LŽ past.) kartojasi, tai vaikus apima gėda, vėliau tai tampa savotiška norma ir jie pradeda kitiems tą patį daryti – tai seksualinės prievartos užburtas ratas. Tokie dalykai tikrai yra šlykštūs ir su vaikais taip kalbėti negalima.

– Tačiau jei toks, vadinkime, žodinis tvirkinimas, pateikiamas kaip nuomonė? Internetinis pedofilas juk nedaro nieko blogo, t.y. kol netvirkina vaiko fiziškai – bent taip mano dauguma taip besielgiančių asmenų. Ar toks suaugusių vyrų elgesys gali būti prilyginamas realiam tvirkinimui?

– Aš manau, kad taip. Mano pozicija šiuo klausimu yra labai kategoriška, bet aš tikrai laikausi pozicijos, kad tai yra tvirkinimas. Tai yra visiškas tvirkinimas, tai yra bandymas kažkokiu būdu paveikti vaiko psichiką.

Pažiūrėkit, kaip gražiai einama, – per pozityvą kaip gražu, kaip tai miela, kaip malonu. Bet kokiu tikslu jis visa tai daro? Tikslas yra gauti kažkokį atsaką atgal: galbūt su tikslu, kad vaikas atsakytų, ar galbūt norint gauti iš vaiko nuotrauką – tai jau yra prievarta. Tai yra bandymas paveikti vaiko elgseną.

O vaiko elgseną paveikti duodant tokius netiesiogines pozityvias nuorodas yra labai lengva.

– Kokie vaikai tampa internetinių pedofilų aukomis ir kaip juos nuo to apsaugoti?

– Čia yra dvi problemos – pirmoji, kad tai yra toks amžius, kuomet vaikai, paaugliai pradeda ieškoti seksualumo. Tarp tų vaikų (kurie pasiryžta tokiems susirašinėjimams – LŽ past.) dažnai tai yra vaikai, kurie ieško dėmesio, palaikymo, ir tokios paramos nesusilaukia, tai ima jų ieškoti per tokius seksualinius dalykus. Taip pat tai gali būti jau seksualinę prievartą patyrę vaikai – seksualinės prievartos aukos. Čia jei nagrinėtume nuo ko tai prasideda, kalbant apie vaikus.

Dabar švietimo sistema pradeda rimtai kalbėti apie lytiškumą, bet jūs pažiūrėkit koks yra pasipriešinimas, kad ne per anksti pradėti kalbėti, ne per anksti dėlioti. Apie lytinius organus, apie tai, kas yra tinkami prisilietimai, kas yra netinkami, mano galva, mes turėtume pradėti kalbėtis nuo pirmos klasės.

Nes tuomet, kai jau penktoje-šeštoje klasėje, kai pamatome jų nuotraukas vienoje ar kitoje situacijoje, jau nebėra laikas mokyti. Tai jau turi būti sudėliota. Paprastąja, plačiąja prasme mes vaikams tikrai neiškomunikuojame – kas yra tinkama, kas netinkama, kas yra interneto grėsmės.

Reikia suvokti, kad nors amžiaus cenzas naudotis socialiniais tinklais (šiuo atveju „Facebook“ yra trylika metų), bet vaikai pradeda naudotis jais anksčiau.

Prieš 13-mečiui leidžiant naudotis socialiniais tinklais, reikia vaikui paaiškinti: ko tu negali daryti internete, kuo jis yra pavojingas. Taip, kaip mokome vaikus kaip elgtis gatvėje – neiti namo su pašaliniais asmenimis; nesiduoti nueiti į šalį su nepažįstamuoju ir pan. Tas pats yra ir internete – susikūrus profilį vaikui turi būti išaiškinta: kad jis gali bendrauti tik su tais asmenimis, kuriuos pažįsta; kad nesileistų į pokalbius su nepažįstamais; kad neitų į jokias slaptas interneto svetaines, nes ten gali būti žalingų dalykų, kurie gali būti pavojingi ir žalingi tiek jam pačiam, tiek visai šeimai ir namams bei visiems kitiems.

Linas Slušnys / lsveikata.lt nuotrauka
Linas Slušnys / lsveikata.lt nuotrauka

Kiek tėvų taip padaro? Labai mažai. Su vaikais dėl šių temų esu susidūręs nemažai kartų. Tėvai praktiškai juokiasi – jie patys nežino kas yra tas socialinis tinklas, vaikai geriau už juos tai išmano. Ir jie teisūs – visokie „Snapchat“, „Instagram“, „Twitter“ – vaikai juos valdo gerokai geriau nei suaugę. Suaugę išmoko tą vieną „Facebook“, tačiau šalia yra dar daug tinklų, kuriais naudojasi paaugliai.

Bet kas tai turi iškomunikuoti? Sakyti, kad mokykla turi tai daryti? Bet juk ta mokykla ne guminė, mes nuolat kišam į ją kažką. Aš manau, kad mokykloje turime įdėti vaikams į galvas fundamentalius dalykus: kas yra vertybė; išmokyti žmogų pažinti save; suvokti, kas yra socialinė atsakomybė; suvokti, kas yra atsakingas sprendimų priėmimas. Jei sudėliosime šiuos dalykus vaikui, tai kils mažiau grėsmių ir internete. Tai mokyklos sunkiai, bet pamažu jau tai daro.

– Ar Lietuvoje pakankamai iškomunikuota, kas yra pedofilija? Kodėl toks kiekis asmenų mano, kad bendrauti su trylikamete mergaite, įskaitant ir intymias temas, yra normalu?

– Jei žmogus turi tą nesveiką potraukį, tai jis ir turės nesveiką potraukį. Galima komunikuoti kaip tik nori. Suaugęs žmogus yra suaugęs. Jie privalo žinoti įstatymus, ir jei jų nežinotų, tai juk neitų į visokius slaptus uždarus dalykus. Tą jie darytų atvirai.

Bet atvirai jie to nedaro, vadinasi, jie puikiausiai žino, kad tai yra nusikaltimas. Ir dėl tų suaugusių žmonių – tai skaitykite įstatymus, arba dar niuansas – elkitės kaip žmonės. Suvokite, kas yra vaikas, jo savimonė, jo psichologinė būsena, jo gebėjimas atsispirti. Ir viskas – nebus jokių problemų.

Bet tai yra potraukis, suprantate? Ir aš nesukčiau galvos, ar suaugę žmonės supranta kas yra pedofilija, ar jiems iškomunikuota tai. Yra įstatymas ir jį galima rasti pasiskaityti internete. Ne tame esmė. Man turbūt labiau keista, kad mūsų visuomenėje yra tiek daug asmenų, kurie vyresni, gali eiti su trylikamete ieškoti sau kažkokio tai seksualinio patenkinimo. Nes nu ką, jie masturbuojasi žiūrėdami ar skaitydami kažką panašaus.

– Policijos teigimu, jei nėra nukentėjusio asmens – šiuo atveju internetiniai pedofilai bendravo su žurnalistais – tai nėra ir pagrindo bylai. Ar tikrai turime laukti, kol nuo tų asmenų nukentės realūs vaikai?

– Man išties keistas toks požiūris. Jeigu tie asmenys sugeba prisijungti prie netikro profilio ir taip daro, tai čia grynai tiesiog nėra žmogiškojo faktoriaus. Jei į to negalima ištirti, mano galva, tai yra įstatymo spraga.

Man tai graudžiai juokinga, kad tik kai realų vaiką ištvirkina, tik tuomet mes galime bausti. Mes turime pirmiausia sulaukti, kol įvyks nusikaltimas, tada jau kažką darome. Jeigu atskleidžiate, kad žmogus kuris netikrai paskyrai gali rašyti tokius tekstus, tai faktiškai jis daro nusikaltimą. T.y. prievartos aktas iš esmės vyksta, bet mes negalime nubausti – tai yra graudžiai juokinga.

Čia panašiai, turbūt, kaip kelioliką metų vaiko pasakojimas nebuvo laikoma tiesa. Tu, kaip medikas, žinai, kad vaiko atžvilgiu įvyko prievartos aktas, bet niekas nesusigaudo, kaip tai įrodyti. Vėliau tas pasikeitė, dabar situacija yra geresnė.

Policija vadovaujasi įstatymais, jiems kitos išeities nėra. Pareigūnai, turbūt, žino, ką daro. Problema yra su įstatymo leidėjais. Reikia sutvarkyti taip, kad policija galėtų atskleidus tokius asmenis bent jau padaryti apklausą, pasidomėti.

Normalioje teisinėje valstybėje tai būtų pagrindas pradėti tyrimą, į tai turėtų reaguojama, atliekamas tyrimas, nepaisant to, kad paskyra netikra ir nėra nukentėjusių.

Aš pasakysiu paprastai – jeigu jūs atskleidėte šio žmogaus profilį ir jis pradėjo tai daryti, duodu du trečdalius tikimybės, kad pas jį visko yra namuose ir jis vertas to, kad būtų pajungtas stebėjimas. Nes manau, kad ten jau yra daugiau dalykų, jeigu jis tą daro. Tai ne viename puslapyje jis sėdi ir ne viename ieško tokių dalykų. Didelė tikimybė, kad ilgainiui jis tą auką ras.

Jis, tarkim, sureagavo į jūsų netikrą profilį. Normalioje teisinėje valstybėje tai būtų pagrindas pradėti tyrimą, į tai turėtų reaguojama, atliekamas tyrimas, nepaisant to, kad paskyra netikra ir nėra nukentėjusių. Tokie interneto drąsuoliai turi suprasti, kad yra sekami ir atliekamas tyrimas; tai, ką jie daro – visai ne juokai.

Jei žmogus turi potraukį mažamečiaims ir paaugliams, jis turi slėptis ir bijoti, o dabar gaunasi, kad mes jam leidžiame ieškoti toliau aukos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"