Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vakaro skaitiniai. Kaip auginti savo itin jautrius vaikus

 
2017 05 19 15:48

Itin didelis jautrumas būdingas 15–20 proc. vaikų. Jie, regis, pastebi menkiausią maisto skonio ar temperatūros pasikeitimą, krūpčioja nuo triukšmo ir ima verkti, vos į akis tvyksteli ryški šviesa. Juos lengva įskaudinti, jie dažniau nerimauja, ilgiau pasvarsto prieš veikdami, skaudžiai išgyvena dėl neteisybės, žiaurumo ir neatsakingumo. 

Kai šią savybę suvokiame kaip jautrumą, galima apie ją kalbėti tiksliau, įžvelgti daugybę jos privalumų, o svarbiausia – kompetentingiau ugdyti jautrius vaikus.

Knygos autorė klinikinės psichologijos specialistė Elaine N. Aron taip pat yra itin jautrus asmuo ir tokio asmens motina. Nuo to laiko, kai pradėjo tyrinėti itin didelį jautrumą, ji apklausė tūkstančius jautrių suaugusiųjų, tėvų bei vaikų. Elaine N. Aron padės suprasti, kaip auginti savo itin jautrius vaikus. Jei tėvai ir mokytojai išmokys juos save mylėti ir vertinti, ugdyti savitą požiūrį ir efektyviai bendrauti, labai palengvins jų gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje.

Knygoje taip pat aptariama:

• Kaip suprasti ir nustatyti, kad jūsų vaikas yra itin jautrus.

• Kaip įveikti itin jautraus vaiko auginimo iššūkius kiekvienu amžiaus tarpsniu.

• Kaip taikyti keturis laimingo itin jautraus vaiko ugdymo principus.

• Kaip padėti savo vaikui gerai jaustis už namų ribų.

Ar Jūs auginate jautrų vaiką? O gal pats toks buvote? Kas yra jautrumas ir kaip su juo gyventi, pasakoja praktiška ir išmintinga psichologės – mokslininkės ir praktikės Elaine N. Aron knyga.

Įgimtą nervų sistemos jautrumą, dėl kurio žmogus būna labai dėmesingas tiek fiziniams, tiek psichologiniams aplinkos aspektams ir jų pokyčiams, paveldi apie 15 proc. žmonių. Ši savybė turi didelės įtakos tam, kaip mes augame, bręstame, kaip jaučiamės pasaulyje.

Knyga padės kuriant geresnius santykius su savimi ir savo vaikais, išmokys džiaugtis tomis savybėmis, kurias gauname kaip likimo iššūkį ir dovaną.

VšĮ Psichologinių konsultacijų centras, psichoterapeutė Ivona Staškevičienė ir dr. Agnė Jurgaitytė-Avižinienė

Iš anglų k. vertė Edmundas Juškevičius

Jautrumas

Palankesnė informacija apie „drovius“ ir „nervingus“ vaikus

Pirmas skyrius padės nuspręsti, ar jūs turite itin

jautrų vaiką, be to, jame ši savybė nuodugniai nagrinėjama

ir pateikiama daugiau žinių apie

visus vaiko paveldėtus temperamento ypatumus.

Mūsų tikslas – padėti jums atsikratyti bet kokių

klaidingų jautrių vaikų vertinimų, kuriuos galbūt

teko girdėti. Galiausiai itin didelį jautrumą

atskirsime nuo tikrų sutrikimų (nes jis nėra sutrikimas).

„Na, jei jis būtų mano vaikas, tai valgytų viską, kas jam paduota.“

„Tavo dukra tokia tylenė – ar negalvojai dėl to pasikalbėti su gydytoju?“

„Jis toks subrendęs, toks ne pagal amžių protingas… Vis dėlto atrodo, kad jis per daug mąsto. Ar tu nesijaudini, kad jam reikėtų būti linksmesniam ir nerūpestingesniam?“

„Džodės jausmus taip lengva užgauti… Ji verkia net dėl kitų vaikų, kai juos kas nors erzina ar skaudina. Ją pravirkdo ir liūdni pasakų epizodai. Net nežinome, kaip jai padėti.“

„Mūsų vaikų darželyje visi dalyvauja grupiniuose žaidimuose, bet jūsų sūnus atsisako. Ar jis toks užsispyręs ir namie?“

Ar tokios pastabos jums pažįstamos? Jos buvo skirtos tėvams, kuriuos aš apklausiau prieš rašydama šią knygą. Jiems teko girdėti tokias geranoriškas pastabas iš sutuoktinio giminaičių, iš mokytojų, iš kitų tėvų ir net iš psichikos sveikatos specialistų. Jei ir jūs sulaukiate panašių pastabų, tai kone neabejotinai reiškia, kad turite itin jautrų vaiką (IJV). Ir tos pastabos, žinoma, verčia susirūpinti, nes jūs girdite, jog jūsų vaikas „kažkoks keistas“, kad jam „kažkas negerai“, nors jums jis atrodo nepaprastai supratingas, prisirišęs ir jautrus. Maža to, jūs žinote – jei paklausysite tų geranoriškų patarimų ir jam liepsite valgyti tai, ko nemėgsta, versite jį bendrauti, kai jis nenori, arba nuvesite pas psichiatrą, jūs kankinsite savo vaiką. O jei leisite jam elgtis taip, kaip jam norisi, jis jausis puikiai. Tačiau pastabos ir patarimai vis plūsta, todėl jūs imate svarstyti – gal esate bloga motina (tėvas), gal vaikas kitoniškai elgiasi dėl jūsų kaltės. Esu girdėjusi daugybę tokių istorijų.

JŪSŲ VAIKO „EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA“

Nenuostabu, kad jūs galite jaudintis, jog kažką darote ne taip. Galbūt pastebėjote, kad daugumoje vaikų auklėjimui skirtų knygų daugiausia dėmesio skiriama tokiems „probleminio elgesio“ atvejams kaip nenustygimas, išsiblaškymas, „laukiniškumas“ ir agresyvumas. Jūsų vaikas tikriausiai nekelia tokio pobūdžio sunkumų; jūs susiduriate su dalykais, apie kuriuos tose knygose kalbama nedaug, – tai valgymo problemos, drovumas, naktiniai košmarai, susirūpinimas ir stiprios emocijos, kurios vaikui tiesiog išsilieja ir nėra taip aiškiai nukreiptos į kitus asmenis. Įprastas patarimas nepageidaujamą elgesį šalinti verčiant atsakyti už padarinius (baudžiant) dažnai būna nerezultatyvus – bausmės ar net kritika jūsų vaiką tik gniuždo.

Šioje knygoje rasite patarimų, tačiau skirtų tik jautrių vaikų auklėtojams ir tik iš jautrių vaikų tėvų, įskaitant mane ir kitus šios srities specialistus. Ir pirmas mūsų patarimas yra netikėti žmonėmis, leidžiančiais suprasti, jog jūsų vaikui kažkas negerai. Neleiskite tuo tikėti ir vaikui ir nemanykite, kad jūsų vaiko kitoniškumas – tai jūsų kaltė. Žinoma, vaikų auklėjimą visada galima tobulinti, ir ši knyga tai padarys sėkmingiau už kitas, nes ji, pakartosiu, parašyta turint omenyje tik jūsų „kitokį“ vaiką. Bet pamirškite prielaidą, kad problema yra kažkokia esminė tėvų ar vaiko yda.

„ATRANDANT“ ITIN DIDELĮ JAUTRUMĄ

Remiantis mano moksliniais tyrimais ir profesine patirtimi, taip pat tuo, ką nustatė kiti mokslininkai (jie šią savybę tyrinėjo vadindami ją kitaip, ne visai tiksliai), jūsų vaikas turi normalų įgimto žmogaus temperamento nukrypimą. Jūsų vaikas yra vienas iš tų 15–20 proc. vaikų, kurie gimė itin jautrūs – pernelyg didelis skaičius, kad jie visi būtų „nenormalūs“. Maža to, kiek žinau, toks pats jautrių individų procentas būdingas ir kitoms tyrinėtoms gyvūnų rūšims. Jei evoliucija šią savybę išsaugojo, tam turėjo būti rimta priežastis. Mes apie tai netrukus kalbėsime, bet iš pradžių – šiek tiek daugiau apie pačią savybę.

Itin didelį jautrumą pradėjau tyrinėti 1991 metais, kai kitas psichologas man pasakė, jog aš esu itin jautri. Mane tai sudomino, tačiau neplanavau nei rašyti knygos, nei bandyti kam nors pasakoti apie savo išvadas. Taigi savo bendruomenėje ir universitete, kuriame dėsčiau, aš tiesiog paprašiau atsakyti į klausimus žmones, manančius, jog jie yra „itin jautrūs fiziniams ar emociniams dirgikliams“ arba „labai intravertiški“. Iš pradžių maniau, kad jautrumas gali būti tas pats kas intravertiškumas – polinkis turėti vieną ar du artimus draugus, kuriems galima išlieti širdį, taip pat susibūrimų ar naujų pažinčių vengimas. O ekstravertai kaip tik mėgsta didelius susibūrimus, turi daug draugų (nors paprastai su jais kalbėdamiesi mažiau atsiveria) ir džiaugiasi naujomis pažintimis. Bet pasirodė, kad intravertiškumas nėra tas pats kas itin didelis jautrumas: nors 70 proc. itin jautrių asmenų (IJA) yra intravertiški – šią tendenciją veikiausiai lemia papildomų dirgiklių vengimo strategija, 30 proc. IJA nustatyti esantys ekstravertiški.

Kodėl itin jautrus asmuo gali būti ekstravertiškas? Kaip parodė mano apklausos, dažnai tokie žmonės yra augę artimus ryšius palaikančiose, draugiškose bendruomenėse, vienu atveju – netgi komunoje. Jiems didelės žmonių grupės yra įprastas dalykas ir reiškia saugumą. Kitus, regis, pripratino kuo daugiau bendrauti jų šeimos – tai buvo primygtinis raginimas, ir jie, paklusnūs IJA, stengėsi daryti tai, ko iš jų tikėjosi. Viena moteris prisiminė dieną ir valandą, kada nutarė tapti ekstraverte. Ji prarado geriausią ir vienintelę draugę ir tą akimirką nusprendė daugiau nepriklausyti nuo tokios situacijos, kai tėra tik viena draugė.

Kai jau atskleidžiau, jog itin didelis jautrumas nėra tas pats kas intravertiškumas, aš atradau kitų įrodymų, kad jautrūs žmonės nėra iš prigimties drovūs ar neurasteniški – tai yra susirūpinę ir prislėgti.

Visi šie apibūdinimai yra antriniai, neįgimti bruožai, būdingi ir kai kuriems jautriems žmonėms, ir daugeliui „nejautriųjų“.

Kai jautrius asmenis pakviečiau atsakyti į mano klausimus, atsiliepė daugybė žmonių, ir iš viso aš individualiai, kaskart po tris valandas, pasikalbėjau su keturiomis dešimtimis įvairiausio amžiaus ir visuomeninės padėties vyrų ir moterų. Jie iš tikrųjų troško apie tai pasišnekėti – ir apie šį terminą, ir apie tai, kodėl jis, vos tik išgirdus, jiems pasirodė toks svarbus. (Daugelis žmonių mano knygą Itin jautrus asmuo pirko paprasčiausiai dėl to, kad iš jos pavadinimo atpažino save. Galbūt ir jūs šią knygą nusipirkote dėl to, kad iš jos pavadinimo atpažinote savo vaiką.)

Tie pokalbiai su jautriais žmonėmis man atskleidė daug jautrumo aspektų. Jų pagrindu parengiau didelės apimties anketą, skirtą šiai savybei, paskui – trumpesnę (ją rasite trečio skyriaus pabaigoje) ir išsiuntinėjau tūkstančiams žmonių. Tie maždaug 20 proc. itin jautrių asmenų paprastai iškart perpranta pagrindinę idėją, o tie maždaug 80 proc. „nejautriųjų“ jos iš tikrųjų nesupranta. Kai kurie iš jų neigiamai atsako į visus anketos klausimus. Tokie patys buvo ir apklausos telefonu rezultatai. Jautrūs žmonės tikrai yra kitokie.

Po to daug rašiau bei kalbėjau apie šį dalyką ir greitai supratau, kad labai reikia knygos apie itin jautrių vaikų auginimą. Tiesiog išgirdau begalę liūdnų istorijų apie sunkią IJA vaikystę, kai gera linkintys tėvai juos versdavo siaubingai kentėti, nes nežinojo, kaip auginti jautrų vaiką. Apklausiau daug tėvų ir vaikų ir remdamasi tuo, ką išgirdau, parengiau anketą, kurią išdalijau daugiau kaip šimtui tėvų, turinčių visų tipų vaikus. Iš šios anketos klausimų, IJV geriausiai atskiriančių nuo ne IJV, ir buvo suformuotas testas tėvams, kurį rasite įvado pabaigoje.

KAS YRA ITIN DIDELIS JAUTRUMAS?

Itin jautrūs žmonės turi įgimtą polinkį savo aplinkoje pastebėti daugiau ir prieš veikdami viską nuodugniau apsvarstyti – palyginti su tais, kurie mažiau pastebi ir veikia greitai ir impulsyviai. Dėl to jautrūs žmonės, vaikai ir suaugusieji, paprastai būna empatiški, sumanūs, kūrybingi, atsargūs ir sąžiningi (jie suvokia blogų darbų padarinius, todėl yra mažiau linkę juos daryti). Bet juos greičiau pribloškia „gausa“ ar iškart plūstelėjęs didelis informacijos kiekis. Jie stengiasi šito išvengti, todėl gali atrodyti drovūs, baikštūs ar kaip neišmanėliai. Kai negali išvengti pernelyg stipraus dirginimo, jie sudaro „lengvai sutrikdomų“ ir „per daug jautrių“ žmonių įspūdį.

IJV pastebi daugiau, bet tai nebūtinai reiškia, kad jų geresnė rega, klausa, uoslė ar jautresni skonio receptoriai, nors kai kurie tvirtina turintys itin aštrią bent vieną juslę. Tačiau jų smegenys iš tikrųjų kruopščiau apdoroja informaciją. Šis apdorojimas vyksta ne tik galvos smegenyse, nes itin jautriems asmenims, vaikams ar suaugusiesiems, būdingi greitesni refleksai (kai paprastai reaguoja stuburo smegenys); juos labiau veikia skausmas, vaistai ir stimuliuojančios medžiagos; jie turi jautresnę imuninę sistemą; juos dažniau kamuoja alergijos. Tarytum visas jų kūnas tiksliau nustato ir supranta viską, kas vyksta.

Kaip IJV rūšiuoja apelsinus

Kai buvau maža, mano tėvas mėgo šeimą vestis į gamyklas, kur jis įkalbėdavo direktorius surengti mums ekskursiją. Be abejo, plieno liejyklos ir stiklo fabrikai mane, itin jautrų vaiką, sukrėsdavo. Ten būdavo taip triukšminga, karšta ir tiek daug liepsnų, kad imdavau verkti, todėl tų išvykų bijodavau. Kitus, nejautrius, šeimos narius toks mano elgesys erzindavo. Vis dėlto viena ekskursija man patiko – į apelsinų rūšiavimo fabriką. Ten mane sužavėjo sumanus išradimas: apelsinai slinkdavo drebančia konvejerio juosta ir krisdavo į vieną iš trijų angų – mažą, vidutinio dydžio ar didelę.

Dabar to mechanizmo principą aš naudoju aiškindama IJV smegenų funkcionavimą. Vietoj trijų angų, rūšiuojančių tai, kas atslenka konvejerio juosta, jos turi penkiolika skirtingo dydžio angų ir tai garantuoja labai tikslų rūšiavimą. Šis procesas tol būna sklandus, kol ant juostos nepasipila pernelyg daug „apelsinų“. Tada įvyksta didžiulė grūstis.

Todėl jūsų itin jautriam vaikui tikriausiai nepatiks klausytis garsios mariačių muzikos meksikiečių restorane, triukšmingai švęsti gimtadienius, žaisti dinamiškus komandinius žaidimus ar atsakinėti į klausimus stebint klasės draugams. Bet jei jums reikia suderinti gitarą, protingos idėjos vakarėliui, sąmojingo žodžių žaismo, laimėti žaidimą, kuris reikalauja numatyti padarinius, kaip kad žaidžiant šachmatais, ar pastebėti subtilius niuansus, tada jūsų IJV yra geriausias pagalbininkas.

Knygą galite nusipirkti paspaudus ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"