Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Atgijusi verpimo ratelių magija

 
2017 09 10 16:00
Būrys jaunų moterų įdėmiai klausė dzūkės močiutės pamokymų, kaip verpti.
Būrys jaunų moterų įdėmiai klausė dzūkės močiutės pamokymų, kaip verpti. Vitalijaus Červiakovo nuotraukos

Vasaros pabaigoje Dzūkijoje vėl ėmė dūgzti iš klojimų, palėpių ir kitų atokių kampelių ištraukti verpimo rateliai. Marcinkonių ir Margionių kaimuose jaunos apylinkių ir iš sostinės atvykusios moterys mokėsi beveik pamiršto vilnos verpimo būdo iš jį dar mokančių močiučių. Čia vyko menininkės Lauros Garbštienės inicijuotas projektas „Verpėjos“.

Verpimo ratelius pastaruoju metu galima pamatyti naudojamus kaip sodybų puošybos elementus, liaudies buities muziejuose ar senovinius rakandus renkančių žmonių kolekcijose. Tačiau savo pirminės paskirties – verpti iš vilnos ar linų siūlus – jie dažniausiai jau nebeatlieka. Tai tiesiog gražus senovinis daiktas. Kaimuose verpimo rateliai dulka užmiršti atokiausiose pakampėse, kur juos išginė pramonės pažanga. Nusipirkti gatavų siūlų rankdarbiams daug paprasčiau, nei pačiam susiverpti.

Paskatino avelės

L. Garbštienė pasakojo, kad dešimtį metų gyveno Vilniuje ir užsiėmė intensyvia kūrybine veikla. Ji baigė tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, kūrė videodarbus ir audiovizualines instaliacijas, fotografijas, performansus. „Prieš ketverius metus nutariau išvažiuoti gyventi, kaip sakau, į mišką. Reikėjo gamtos, ramybės, atokvėpio, tad jau ketverius metus gyvenu, galima sakyti, vienkiemyje, netoli Marcinkonių. Turiu mažyčių avių būrelį. Tą laiką skyriau tam, kad kiek iš šono pažvelgčiau į savo kūrybą, permąstyčiau man rūpimus dalykus“, – pasakojo menininkė.

Lietuvoje daug kur žmonės augina po nedidelį pulkelį avių ir susiduria su ta pačia problema – kur dėti nukirptą vilną.

Praktiniai gyvenimo vienkiemyje reikalai padiktavo ir projekto „Verpėjos“ idėją: Lauros auginamas aveles reikia periodiškai kirpti. Nors gyvūnus įsigijo tam, kad nuganytų aplinkui plytinčias pievas, nukirpus avis lieka vilnos, kurios nelabai yra kur dėti. Pasak menininkės, Lietuvoje daug kur žmonės augina po nedidelį pulkelį avių ir susiduria su ta pačia problema – kur dėti nukirptą vilną? Kai kurie ją tiesiog užkasa į žemę, nes perdirbti nėra kur. „Atsikratoma puikios žaliavos, iš kurios galima labai daug ką padaryti. Pati esu baigusi tekstilę, tad pradėjau domėtis, kas galėtų padėti“, – sakė pašnekovė.

Pakalbėjusi su kolegomis iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, kurios narė ji yra, užsidegė idėja surengti projektą ne vien amatų tema, bet įtraukti į jį ir šiuolaikinio meno atstovus. Jos partnerėmis tapo dvi jaunos menininkės – Jurgita Žvinklytė ir Milda Laužikaitė. Savo idėja menininkės pasidalijo su vietos moterimis, susidomėjimo ji sulaukė ir iš Vilniuje gyvenančių kūrybingų ir smalsių merginų.

Prisiminė ratelius

Pasak Lauros, ėmus kalbėtis su vietos gyventojais, paaiškėjo, kad nemažai verpimo ratelių yra išlikusių aplinkinėse kaimo sodybose, tik jie stovi pamiršti. „Daug vaikščiojau po kaimo sodybas, kalbėjausi su senaisiais jų gyventojais apie verpimą, klausinėjau mūsų močiučių, ar jos dar prisimena, kaip verpti. Sužinojau, kad jos pačios paprastai jau nebeverpia, bet prisimena, kaip verpė jų mamos ar anytos. Sovietiniais laikais Dzūkijoje avių beveik niekas neaugindavo, tad vilnos verpimo tradicijos nunyko“, – sakė pašnekovė. Jos teigimu, dzūkės iki šiol išsaugojo audimo tradicijas, jų namuose netrūksta pačių rankomis išaustų juostų, takelių, lovatiesių. Tačiau šiems rankdarbiams šeimininkės jau naudojo pramoniniu būdu pagamintus siūlus, dažnai net sintetinius, ne natūralius.

„Atsirado didelė spraga – audėjos vis dar audžia, tačiau naudoja pirktinius siūlus. Pamaniau, kad reikia ją užpildyti, o kartu ir mes išmoksime susiverpti siūlų iš vilnos. Be to, ruošdamosi projektui daug vaikščiojome po trobas, kalbėjomės su vietinėmis moterimis, užrašėme nemažai įdomių istorijų“, – pasidžiaugė Laura.

Menininkės teigimu, gretimame Margionių kaime žmonės stengiasi nepamiršti savo tradicijų, čia veikia Margionių kaimo klojimo teatras, bendruomenė yra aktyvi, vyksta daug visuomeninės veiklos. „Moterys mielai sutiko pamokyti mus verpti vilną. Dar yra mokančių, nors pastaruoju metu verpimo ratelius jos dažniau naudoja pirktiems siūlams susivynioti, o ne verpti. Dvi vietinės Margionių kaimo močiutės ypač džiaugėsi, kad į jų pamokas suvažiavo tiek daug jaunų žmonių iš apylinkių ir net iš Vilniaus. Skirtingų kartų moterys šiltai bendravo, jaunosios sėmėsi iš vyresniųjų paslapčių, kaip iš vilnos kuodelio susiverpti gražių siūlų“, – pasakojo projekto iniciatorė.

Projekto "Verpėjos" sumanytoja Laura Garbštienė (kairėje) ir jauna sostinės menininkė Milda Norvaišaitė greitai rado bendrą kalbą.
Projekto "Verpėjos" sumanytoja Laura Garbštienė (kairėje) ir jauna sostinės menininkė Milda Norvaišaitė greitai rado bendrą kalbą.

Įsitraukė net paauglės

Susirinkusios į projektą moterys atsivežė ir savo dukras, kurios, dideliam Lauros džiaugsmui, taip pat rodė susidomėjimą verpimo rateliais. Ji juokėsi prisiminusi, kad paauglėms įsitraukti į verpimo procesą prireikė kiek daugiau laiko nei jų mamoms. Pamokos vyko dvi dienas, tad mergaitės, pirmąją kiek panuobodžiavusios, antrą dieną pačios pasiprašė mokomos verpti vilną. „Man visada atrodė, kad verpimas – daug kantrybės reikalaujantis užsėmimas. Mane verpti prieš porą metų išmokė viena kaimynė močiutė ir, prisipažinsiu, iš pradžių buvo nelengva. Tačiau mergaitės ir jaunos moterys per dvi dienas labai gerai pramoko verpti ir man pasakojo, kad grįžusios namo verpė ir toliau. Visoms padovanojome po krepšelį vilnos, tad jos turėjo su kuo toliau praktikuotis“, – džiaugėsi pašnekovė.

Dauguma projekto dalyvių atvyko iš netolimų Margionių ir Marcinkonių kaimų apylinkių. Pasak Lauros, dažna jų arba paveldėjusi sodybą Dzūkijoje, arba ją su šeima nusipirkusi. Tose sodybose rasti apleisti verpimo rateliai ir tapo jų mokymosi priemonėmis – kuriuos reikėjo, projekto dalyviai restauravo, nuo kitų užteko tiesiog nuvalyti dulkių apnašą ir per metų metus juos apraizgiusius voratinklius. Kitos pasiskolino ratelius iš kaimynių močiučių.

Vasarotojos ir vietinės

Projekte kartu su Laura dalyvavusios Utenos ir sostinės atstovės, tarpdisciplininio meno menininkės Jurgita ir Milda, pasak „vietine“ save vadinančios Lauros, labai domisi ne tik šiuolaikiniu menu, bet ir senosiomis tradicijomis, folkloru. Jos jaunesnės kartos, tačiau amžiaus skirtumo ji sakė nejautusi, visas vienijo jas uždegusi idėja. Porą savaičių visos trys menininkės lankė vietines moteris, klausėsi jų pasakojimų, užrašinėjo juos. Daugelį šio Dzūkijos kampelio močiučių Laura jau pažįsta asmeniškai, nes ir iki projekto su jomis bendravo, klausdavo patarimų, klausydavo įdomių istorijų.

Apsigyvenusi Dzūkijos vienkiemyje Laura sakė grįžusi prie savo meno ištakų – tekstilės, konkrečiai – vilnos.

Dvi dešimtys jaunų moterų, kurios per projektą mokėsi verpti vilną, pasak Lauros, į Dzūkiją dažniausiai atvyksta vasaromis, nes turi čia sodybas, o kitu metu gyvena miestuose, dirba savo įprastus darbus. Jos primygtinai prašė Lauros, kad ir kitą vasarą ji organizuotų tokius „mokymus“, nes visoms dalyvėms projekto idėja patiko ir buvo artima. Laura džiaugėsi, kad visą šį laiką tvyrojo itin šilta atmosfera tarp dalyvių, visoms kartu moterims buvo jauku ir smagu. Lauros kolegės menininkės Jurgita ir Milda pagal projektą kuria savo darbus, kuriuos visos kartu planuoja kitais metais pristatyti parodoje.

„Aš pati galvoju apie muzikinį performansą su verpimo rateliais. Jų skleidžiamas ūžimas verpiant, girgždėjimas nuo senumo man skamba kaip minimalistinė muzika. Kai ilgiau klausaisi ratelio ūžimo, jo garsas veikia lyg meditacija, susimąstai apie labai įvairius dalykus“, – sakė menininkė. Sulaukusi atsiliepimų iš kitų žmonių Laura sakė svarstanti galimybę panašius projektus surengti ne tik Dzūkijoje, bet ir kituose Lietuvos regionuose.

Apsigyvenusi Dzūkijos vienkiemyje Laura sakė grįžusi prie savo meno ištakų – tekstilės, konkrečiai – vilnos. Daro eksperimentus su įvairių rūšių vilna, dažo augaliniais dažais, kurių komponentų susirenka tiesiog savo sodybos apylinkėse. Tikėtina, kad kelerius metus eksperimentuojant sukurti menininkės darbai ateityje išvys parodų salės šviesą. „O kol kas raunu baravykus, nes Dzūkijoje jų sezonas, – šyptelėjo Laura. – Tiesiog gyvenu. Man įdomu patyrinėti patį gyvenimą.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"