Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

Darbo santykių pokyčiai prasideda nuo minčių

 
2017 03 18 11:30
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kad pagerintume santykius su kitu žmogumi, būtina kartkartėmis pasitikrinti, kaip matome jį savo vaizduotėje. Vadovams, norintiems geriau sutarti su darbuotojais, išvengti pasipriešinimo ir konfliktų, „teisingai“ pagalvoti apie savo darbuotojus reikėtų bent kartą per savaitę. To moko neurolingvistinio programavimo metodas „Socialinė panorama“.

Birželio 9–11 dienomis Vilniuje vyks seminaras, kuriame bus pristatytas 30 metų pasaulyje praktikuojamas dr. Luko Derkso „Socialinės panoramos“ modelis – universalus instrumentas, skirtas žmogiškiesiems santykiams analizuoti ir jiems keisti. Modelio autorius, socialinis psichologas, treneris, taip pat dailininkas, muzikantas ir rašytojas, yra vienas iš europietiško neurolingvistinio programavimo (NLP) pradininkų.

Apie „Socialinės panoramos“ modelį, jo esmę, pritaikymo būdus ir duodamus rezultatus „Lietuvos žinios“ kalbasi su verslo vadybos konsultantu, treneriu, koučingo specialistu Aurimu Vietrinu.

Psichologinių tiesų visuma

– Neurolingvistinis programavimas jau ne naujiena Lietuvoje, o tuo labiau pasaulyje, vis dėlto dar sulaukia nepatiklios reakcijos. Kaip tai vertinate?

– Kai kam NLP yra baisus dalykas, nors tai, kaip ir koučingas, atsirado beveik tuo pat metu ir toje pačioje vietoje – Kalifornijoje, JAV, ir abi šios srovės duoda gerų vaisių. 1977 metais Grinderis ir Bandleris sukūrė NLP metodiką, apibendrindami pasaulinių psichologijos grandų patirtį. Tiksliau tai būtų vadinti ne neurolingvistiniu programavimu, o modeliavimu, nes remiantis sėkmingais žmonėmis, jų elgesiu, mąstymu, vertybių ir įsitikinimų sistemomis buvo gauti modeliai. Juos galima perduoti kitiems žmonėmis ir pasiekti panašių rezultatų. Kiekvienas žodis turi savo prasmę, o „programavimas“ siejasi su kito žmogaus įsikišimu į mano erdvę.

Noriu pabrėžti, kad NLP metodai neatsirado iš oro. Kaip obuoliai krisdavo iki Niutono dėsnio atsiradimo, taip visi bendravimo niuansai ir dėsniai egzistavo iki NLP sąvokos atsiradimo.

Kiekvienas turi savo realybę

– Pakalbėkime apie „Socialinės panoramos“ metodą. Kuo jis skiriasi nuo kitų NLP metodų?

– Šio metodo autoriaus olando L. Derkso nepaprastumą atskleidžia jo biografijos elementai. Iš pradžių jis buvo menininkas ir tik vėliau pakrypo psichologijos link. Kai pirmą kartą susidūrė su NLP, tai jam sukėlė atmetimo reakciją. Tačiau susidūręs su keletu gilesnių temų suprato, kad NLP gali būti taikomas terapiniais, pagalbos tikslais. Jis sukūrė savo metodą, būtent – „Socialinę panoramą“ – kuris į visumą suvienija labai daug NLP metodikų. Jis jas papildė dar daugeliu kitų psichologinių technikų ir sukūrė instrumentą, turintį ne vieną, o 65 metodikas. Jos leidžia paveikti save arba padėti kitam susitvarkyti su savo socialiniu pasauliu.

Socialinis pasaulis yra tai, kaip mes suvokiame realybę. Turbūt nė nereikia diskutuoti, kad realybė, mano realybė, neegzistuoja be manęs. Kiekvienas iš mūsų savo socialinę realybę suformuojame pagal turimų fiziologinių ir psichologinių filtrų sistemą. Taip, daugeliu atvejų mes turime panašią realybę: gyvename Lietuvoje, kalbame lietuviškai ir pan. Tačiau, žvelgiant giliau, mes net fiziologiškai skirtingai priimame informaciją: vieni daugiau akimis (vizualai), kiti ausimis (audialai), dar kiti – pojūčiais (kinestetai). Todėl vizualui susikalbėti su audialu gali būti sudėtinga.

Pagal savo fiziologiją priėmę informaciją, ją apdorojame, papildome, iškraipome ar ištriname pagal savo įsitikinimus, vertybes. Ir tik tada sureaguojame. Taigi nutinka taip, kad mūsų vidinė interpretacija iš esmės neturi nieko bendra su išore.

L. Derksas suvokia, kad mes turime savo realybę, savo socialinį pasaulį. Tai galime įsivaizduoti kaip gaublį, kurio viduryje – kiekvienas mūsų. Ir tame mūsų pasaulyje yra žmonių, su kuriais kada nors susitikome, atvaizdai – personifikacijos. L. Derksas atrado, kad santykiai su žmonėmis, su kuriais bendraujame savo kasdienybėje, labai priklauso nuo to, kurioje vietoje savo vidiniame socialiniame pasaulyje juos matome. Šiuo dėsniu ir remiasi „Socialinė panorama“.

Kaip obuoliai krisdavo iki Niutono dėsnio atsiradimo, taip visi bendravimo niuansai ir dėsniai egzistavo iki neurolingvistinio programavimo sąvokos atsiradimo.

– Ar tai reiškia, kad savo socialiniame pasaulyje perkėlę žmogaus personifikaciją iš vienos vietos į kitą galime pakeisti santykį su tuo žmogumi?

– Būtent – jei žinome, kaip tą personifikaciją savo vaizdinių pasaulyje perstatyti į kitą vietą, žaibiškai keičiasi ir mūsų santykis su tuo žmogumi. L. Derksas atrado, kad mūsų santykis su kitu žmogumi priklauso nuo to, kaip ryškiai savo įsivaizduojamame vidiniame pasaulyje matome to žmogaus personifikaciją, kokiu atstumu nuo savęs, kur personifikacija žiūri – į mus ar ne, ar jos akių lygis aukščiau, žemiau ar lygiai su mūsiškėmis ir pan.

Tačiau pakeisti personifikacijos vietą nėra paprasta. Nustebsite, bet kai kurie mūsų įsivaizduojami žmonės gali būti labai toli ar arti, vieni gali judėti ir mes jų net nepagauname, kiti gali į mus nežiūrėti. Bandome mintimis tą personifikaciją sugauti, atsukti į save, o ji neklauso! Tada nesuprantame, kas darosi – kaip galim nevaldyti to, kas yra mūsų galvoje? L. Derksas sukūrė daug metodikų tai padaryti.

Šį metodą taikau jau 4 metus ir manau, kad kiekvienas darbdavys turėtų jo pasimokyti. Pasirodo, vadovams reikia labai dažnai, bent kartą per savaitę, pagalvoti apie darbuotojus palankiai – kad jie negadintų nervų, būtų patys geriausi, motyvuoti darbuotojai. Kaip „teisingai“ galvoti? Metodas būtent to ir moko.

Reaguojame automatiškai

– Šis metodas, rodos, skirtas ir profesiniam gyvenimui, ir asmeniniams santykiams tvarkyti?

– Nė nežinau, kurioje srityje jis taikomas dažniau. Nepasakyčiau, kad pats į šį metodą įpuoliau stačia galva – išbandyti jį mane labiau skatino mokslininko smalsumas. Kai pirmą kartą nuvažiavau į L. Derkso mokymus, susipažinau su keliomis vadovėmis, kurios atvyko iš kitų šalių ir mokymuose dalyvavo jau ne pirmą kartą. Viena vadovė papasakojo turėjusi darbuotoją, su kuriuo niekaip negalėjo sutarti. Kai reikėdavo jam duoti užduotį, viduje turėdavo save nuteikti, jog teks ginčytis. Kartą ji išsikvietė šį darbuotoją, ir kol jis ėjo per kabinetą, vadovė metodiškai savo galvoje kūrė reikiamą vaizdinį. Netrukus jis atsisėdo prie stalo ir pasakė: „Klausau, ką reikia padaryti? Aš pasiruošęs dirbti.“ Ji tvirtino negalėjusi tuo patikėti. Kita moteris pasakojo gyvenanti su paaugle dukra, jau penkerius metus jų santykiai buvo labai įtempti. Vos kartą ji atliko metodiką – perstatė dukters personifikaciją į kitą vietą savo vidiniame pasaulyje, – ir grįžusi namo rado sutvarkytus kambarius bei su gėlėmis laukiančią dukterį. Ji sakė norinti atsiprašyti mamos už savo elgesį.

Suprantu, kad tai skamba truputį mistiškai. Tačiau psichosomatika, įsijautimas, minčių galia veikia, tik visa tai dar pažinimo pradžioje.

– Galbūt galima paprasčiau sakyti, kad žmogus, kuris pakeičia savo mintis, nusiteikimą kito atžvilgiu, pradeda pats elgtis kitaip – pasikeičia jo laikysena, žvilgsnis, kurį atliepia kitas žmogus?

– Labai geras atsakymas yra toks: mano santykiai su kitais žmonėmis pirmiausia priklauso nuo manęs. Labai norime būti aukos, todėl visiems primetame, kad štai jis mane užgavo, įžeidė, kažką padarė. Tačiau kad ir ką kitas žmogus padarytų, tai yra tik neutralus faktas – patys pasirenkame, kaip pagal savo ar mums primestų įsitikinimų rinkinį reaguoti. Pavyzdžiui, aš turiu įsižeisti, nes jis mane pavadino kvailiu. Bet jis juk tik žodį paleido, o reakcija priklauso nuo manęs. Jeigu visuomenėje įprasta, kad tai yra įžeidimas, tai kodėl į tą pačią repliką „Durneli tu!“, pasakytą meiliu tonu, mes reaguojame visiškai kitaip? Vadinasi, tai, kaip reaguojame, priklauso nuo emocinės įkrovos.

Kai pagal savo įsitikinimus, pagal tam tikrą galvoje turimą filtrų sistemą, susidariusią per daugelį metų, filtruojame informaciją, suteikiame jai pliuso, minuso ar neutralų krūvį. Tada pradedame reaguoti. Jeigu kažką suvokiame kaip blogį, baimę, mūsų smegenys pradeda gaminti serotoniną, adrenaliną ir pan. Kraujas išnešioja šiuos hormonus po mūsų organizmą ir sukelia emocines reakcijas. Emocinės reakcijos dar labiau padidina hormonų gamybą ir galiausiai turime tokį jų kiekį, kad galime išorei parodyti, kas dedasi mūsų viduje. Jei mintyse aš personifikaciją, kurią dėl kokių nors priežasčių suvokiu kaip blogį, perdėsiu į kitą „lentyną“ – tą, kurioje yra mano draugai ar darbuotojai, mano reakcija į žmogų pasikeis.

Pirmiausia – aš pats

– Ar tam, kad pasikeistų santykis su kitais žmonėmis, svarbu pirma padirbėti su savo paties įsivaizdavimu?

– L. Derkso metodas pirmiausia padeda žmogui pagerinti santykius su savimi. „Socialinės panoramos“ metodika prasideda nuo klausimo, kur esi, kai save įsivaizduoji. Čia būna didžiulių atradimų: vieni save įsivaizduoja širdyje, kiti galvoje, dar kiti netgi kojose ar kažkur aplink bambą. Žmonės labai skirtingai save randa savyje ir nuo to priklauso jų santykis su savimi.

Tuomet klausiama, kur jie mato savo „antrąjį aš“. Čia vėlgi daug atradimų. Pavyzdžiui, „antrasis aš“ būna labai toli, mažiukas, nusisukęs nuo „pirmojo aš“, užmirštas, nuliūdęs. Ir žmogus būtent taip ir jaučiasi – jis nedraugauja su savimi. Kai mes „antrąjį aš“ atgręžiame, po truputį bandome artinti (jis neina, nes jam trūksta daug dalykų: meilės, savigarbos, pripažinimo ir pan.), žmogus pradeda keistis. Daug žmonių apsiverkia, nes pirmą kartą supranta, kiek metų nedraugavo su savimi.

– Kartais nutinka taip, kad žmogus tampa įvaizdžio, kurį jam įteigia kiti žmonės, įkaitu. Nelengva keistis, kai aplinkiniai yra pripratę prie tam tikro žmogaus įvaizdžio ir savo reakcija tarytum įpareigoja nesielgti kitaip. Ar šis metodas gali padėti išsivaduoti nuo šių pančių?

– Ne visai juokais paminėsiu žydų pamokymą, kad gyvenime reikia patikti viso labo trims žmonėms: sau, savo sekso objektui ir savo viršininkui, jei jį turite. Kalbant rimčiau, jeigu pradedu suprasti, kad mano galvoje man kažkas daro įtaką, kad kažkieno personifikacija yra per arti, galbūt akys gerokai aukščiau už manąsias, tos personifikacijos perstatymas į kitą vietą išlaisvina mano potencialą. Taip pat ir savo „antrojo aš“ perstatymas į tinkamą vietą leidžia geriau susikalbėti su savimi ir pajusti naują jėgų antplūdį. Mes su savimi pradedame bendrauti per save, o ne per kitus.

Tačiau nėra taip, kad susidarytas savo socialinės panoramos žemėlapis nekinta. Juk gyvenime įvyksta sukrėtimų, įvykių, žmonės su savimi atsineša kokią nors žinutę ir sujuda žemėlapyje. Tuomet ir mūsų santykiai sujuda: pagerėja, pašlyja... Todėl svarbu kartkartėmis, o vadovams – dažnai, pasitikrinti, kur jo akiratyje yra kiti žmonės.

Trūksta savigarbos ir pasitikėjimo

– Ar tam, kad pataisytum santykius, reikia įlįsti ir į kito žmogaus galvą, jo socialinį pasaulį?

– Yra daug metodų, kurie padeda tvarkyti santykius. Bet šis yra labai „ekologiškas“, nes viskas vyksta tik mano kliento galvoje, jo paties noru. Be to, norėdamas personifikaciją perkelti iš vienos vietos į kitą, jis priverstas apie ją galvoti gerai – turi mąstyti, kodėl ji nejuda, kodėl ji nežiūri į mane, ko jai trūksta – kokios būsenos, jausmo? Gal pripažinimo, meilės, savigarbos? Kai klientas nustato, ko, jo manymu, personifikacijai trūksta, jis įeina į tą būseną, kai pats sulaukė pripažinimo, pasitikėjimo ar pan. Tuomet savaime dalį teigiamos energijos perkelia personifikacijai. O jei prie personifikacijos sutelkė tiek daug meilės, pasitikėjimo, gėrio, jis ir gyvenime į tą žmogų žiūri kitaip.

Dar įdomiau, kad to žmogaus, su kuriuo bendraujate, veidrodiniai neuronai pirmieji pajunta, kaip jūs žiūrite į jį, su kokiu ketinimu. Pasąmonės lygiu mes jaučiame daug daugiau nei sąmonės.

– Kokias problemas lietuviai dažniausiai nori išspręsti pasitelkdami šį metodą? Gal yra tipinių asmenybės problemų, būdingų mūsų tautai?

– Labiau norėčiau nagrinėti darbo santykius, nes per 90 proc. mano klientų yra vadovai, taigi daugiausia sprendžiame darbo klausimus. Kartais būna net taip, kad vadovas savo galvoje „neranda“ darbuotojo. Tada supranta, kad personifikacija yra už jo – darbuotojas pabėgęs, pasislėpęs, nežiūri į jį. Kai klausi klientų, ko, jų manymu, trūksta darbuotojo personifikacijai, dažniausiai jie įvardija pasitikėjimą, savigarbą, žmogišką meilę. Dar kartais pamini pergalę, tačiau rečiau. Svarbiausia, kad kalbėdami apie tai, ko trūksta personifikacijai, vadovai supranta, kad tai lėmė jų pačių elgesys.

Jeigu manyje gimė pagarba darbuotojui, darbinė meilė, atjauta ir supratingumas, tai aš į jį taip ir reaguoju. Mano ketinimas jau nebėra žiūrėti į jį kaip į blogą ar nubausti. Mano ketinimas tampa teisingas – leisti jam realizuoti save ir padėti man dirbti. O jeigu vadovas žiūri į mane kaip į potencialą, pasitiki ir duoda užduotis, aš jaučiuosi pakylėtai. Man tai tarsi naujas šansas. Taigi tai abiem naudingas procesas.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"