Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

Erdvė tarp natų svarbi, kaip ir žodžiai

 
Peteris Silbermanas: apie skambančią tylą, pasveikimą bei egzistencijos trapumą.Flickr nuotrauka

Britų dienraštyje „The Guardian“ dainų autorius, vokalistas ir gitaristas Peteris Silbermanas dalijosi apmąstymais apie skambančią tylą, pasveikimą bei egzistencijos trapumą.

Keletą mėnesių prieš pasirodant „The Antlers“ (alternatyvaus indie roko atšakos atstovų) naujai kompaktinei plokštelei, grupės vokalistas viena ausimi prarado klausą, o kita ausis tapo jautri bet kokiam garsui.

„Kai tyla tapo prieinama, supratau, koks esu laimingas. Dažnai pagalvojame, apie ją kaip trūkumą, atvirkščiai – tai yra tiesiausias kelias į pilnatvę“, – viename savo interviu kalbėjo P. Silbermanas.

Dainininkui net savo balso garsas suteikdavo didelį skausmą. Jis turėjo išsikraustyti iš Niujorko, kur dirbo ir gyveno, išmokti gyventi skambančioje tyloje, tikrąja ta žodžio prasme – ausyse nuolat ūžė, spengė ir zvimbė.

„Kai tyla tapo prieinama, supratau, koks esu laimingas – tai yra tiesiausias kelias į pilnatvę.“

Grįžo į save

Atsiribojęs nuo miesto triukšmo, muzikos garsų, savo kolegų balsų – pamažėle ėmė grįžti į save. „Kai pasijutau geriau, iš naujo įsileidau muziką savo gyveniman. Šnabždėjau žodžius, patyliukais akomponuodamas sau akustine gitara, – išgyventą patirtį prisiminė Peteris. – Palaipsniui iš to gimė kūriniai, griežti, asketiški. Šešios dainos, kuriose erdvė tarp natų tokia pat svarbi, kaip ir žodžiai.“

Grupė „The Antlers“.Hotel-R nuotrauka

Dainininkas rado paguodą vieno garsiausio amerikiečių džiazo trimitininko Mileso Daviso žodžiuose: „Neina kalba apie natas, kurias groji, o apie tas, kurių vengi“, – citavo jis M. Davisą. Pastaraisiais metais Peterio mintys dažnai sukosi apie šį atlikėją.

„Impermanence“ („Laikinumas“) – pirmasis solinis P. Silbermano albumas, rekonvalescencijos išdava, sukrečianti savo turiniu. Zen meditacija yra šio albumo išminties tyla, dangus. Įrodymas, kad žmogus gali save sukurti iš naujo. Apžaidęs triukšmą P. Silbermanas išreiškė savo požiūrį – sutelktumas gali pažadinti dvasią. „Aš klausausi tavęs, tyla“, – dainos žodžiai iškalbingi.

(Ne)žlugdė savo sėkmės

– Kai prieš ketverius metus išleidote „Burst Apart“ atrodė, kad išgyvenote žvaigždžių erą: televizija, festivaliai, gastrolės po pasaulį... Dabar gi, priešingai, – jūsų karjera pasisuko į kita linkme, mažiau prisitaikėliška prie vyraujančių krypčių.

– Nėra taip, kad sąmoningai sabotavome, žlugdėme savo sėkmę. Tiesa, tokia karjera nustojo mus dominusi. Nė vienas mūsų nebuvo įsitraukęs į šlovės medžiojimą. Nenorėjome būti populiarios muzikos atstovais, bet tai sunku prognozuoti. Jei nori patekti į televizijos eterį, o rašai ilgas dainas – tada sunku. Visai kas kita, jei turi 3–5 minučių „gabalą“. Mūsų dainos tokios ir buvo, apgaulingai populiarios.

– Siekėte to?

– Apie populiarumą nesvajojome, tai tarsi siurrealus išgyvenimas. Žinoma, televizija gali padėti siekti karjeros, būti žinomam. Bet tai mums nelabai rūpi. Kai įrašai kompaktinę plokštelę ir niekas nepakviečia į televiziją, iš tikrųjų čia nėra nieko sukrečiančio.

„Impermanence“ („Laikinumas“) – pirmasis solinis Pterio Silbermano albumas.Kings Road Merch nuotrauka

Leidžia sau eksperimentuoti

– Jūsų grupės albumai, ypač „Hospice“ buvo pripildyti dramatiškų emocijų. Suradote savo klausytoją. Ar stengiatės pildyti publikos lūkesčius?

– Sunku nuspėti žmonių mintis. Ypač kai jų tiek daug... Suprantamas klausytojų troškimas išgirsti jau žinomus kūrinius. Tačiau kai pristatai naują dainų albumą – sieki, kad jis būtų pastebėtas, išgirstas, sėkmingas. Norėčiau šį etapą praleisti ir pasirodyti tik tada, kai gerbėjų emocijos atšąla. Leidžiame sau eksperimentuoti, realizuoti savo ambicijas.

„Hospice“ – asmeninis, truputį autobiografinis pasakojimas. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pati albumo esmė – fikcija. Klausytojų grįžtamasis ryšys buvo didžiausia satisfakcija. Keistas patyrimas – į savo galvą įsileisti tiek svetimų žmonių...

– Žmogus – sudėtinga, daugiasluoksnė būtybė. Kiekvienas turi savo viršūnę, atranda savąjį „aš“. Psichologų teigimu, brandi asmenybė vadovaujasi mąstymu, tačiau nesibaido intuicijos „patarimų“.

– Galima sakyti, kad kaip asmenybė užaugau nelinijiniu būdu, peršokau vaikystę. Patekau į suaugusiųjų pasaulį tam visai nepasiruošęs. Tuomet turėjau geras gyvenimo pamokas, kurias įprastai žmonės patiria daug vėliau nei aš. Galbūt tai padėjo įgauti išminties? Tačiau po šių patyrimų teko sugrįžti atgalios. Priėjau išvados, kad tikrai dar nesu pasirengęs suaugti, tad pasitraukiu...

Pasijusti vaiku

– Kuo tai pasireiškė?

– „Burst Apart“ ir „Undersea“ – tai įrašai to, kaip kadaise atrodė mano gyvenimas. Tuo laiku su grupe daug gastroliavome. Kasdienybė išnyko, kardinaliai pasikeitė. Nebuvau prisirišęs nei prie vieno miesto, nuolat keliaudavau ir sutikdavau gausybę žmonių. Turėjau daug rock 'n' roll‘iškų patyrimų (juokiasi)... Jie buvo pavojingi, tačiau leidžiantys atsiplėšti nuo brandos ir vėl pasijusti vaiku. Tai tikrai nuostabu.

– Kaip save jaučiate dabar?

Net nežinau... Kai buvau dvidešimties, patyriau įvairių brendimo skausmų, psichologinių traumų. Tai labai vargino. Lyg prievartaučiau save tapti labiau sąmoningu, galvojau: „Dieve, darausi senas“. Dabar esu trisdešimties. Bandau susidėlioti, kaip dabar turi atrodyti mano gyvenimas. Neseniai mano draugo tėvas šventė šešiasdešimt kažkelintą gimtadienį. Klausėme jo, ką reiškia sulaukti tokio amžiaus. O jis į tai žaismingai atsakė, kad jaučiasi lyg devyniolikos. Gera jaustis vaiku, kai juo nesi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"