Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

Į rinkimus nigeriečiai eina kaip į šventę

 
2017 03 19 6:00
Vienas susitikimų Nigerijoje. Gabrielė Tervidytė (kairėje), vietos savivaldos atstovas, kolega iš Ispanijos baskų regiono ir stebėtojų komandos padėjėjas. Asmeninio albumo nuotrauka

„Rinkimų diena iš tikrųjų primena turgų. Vietiniai su vaikais, seneliais ar neįgaliaisiais 5, 8 ar net 10 valandų stovėdavo eilėje 40 laipsnių karštyje. Žmonės patys turėdavo susiorganizuoti prekybą vandeniu ir maistu, nes valstybė tuo neužsiima“, – rinkimų stebėjimą Nigerijoje prisimena Gabrielė Tervidytė, tarptautinių rinkimų misijų stebėtoja.

Lietuvė ne kartą stebėjo rinkimus įvairiuose kraštuose – Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir kitur, o Afrikoje – pirmą kartą. Pasak jos, labai pravertė ankstesnė darbo patirtis šiame žemyne. Apie tai pasakoja pašnekovė Gabrielė Tervidytė.

– 2015 metais vykote į Europos ilgalaikio stebėjimo misiją Nigerijoje. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, ką veikia rinkimų stebėtojai?

– Stebėtojai siunčiami, kad išsiaiškintų, ar laikomasi tarptautinių ir nacionalinių sutarčių bei įsipareigojimų. Susitinkame su žurnalistais, profsąjungomis, nevyriausybinio sektoriaus atstovais, kurie stebi rinkimus ir bando užtikrinti, kad viskas, kas vyksta jų valstybėje, yra tvarkinga ir teisėta. Taigi mūsų kasdienis darbas yra susitikimai arba dokumentų tikrinimas įvairiuose šalies miestuose. Susitinkame ir su labai aukšto rango politikais, nepriklausomai nuo to, ar jie kandidatuoja. Su jais aptariame situaciją, kitaip tariant, „pamatuojame temperatūrą“, nes rinkimų laikotarpiu niekada nebūna ramu, todėl rinkimai tokiose valstybėse ir stebimi. Mūsų darbas ne veltui vadinamas „stebėjimu“, nes visiškai negalime kištis į vidaus politiką.

Atėjusios balsuoti moterys stovi atskiroje nuo vyrų eilėje./Gabrielės Tervidytės nuotrauka

Labai ilga misija

– Kiek laiko praleidote stebėdama prezidento ir vietos savivaldos rinkimus Nigerijoje?

– Ilgalaikiai stebėjimai trunka nuo pusantro iki dviejų mėnesių. Mes, 30 stebėtojų iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių ir Norvegijos bei Šveicarijos, į Nigeriją atvykome sausio 13 dieną, ir buvo tikimasi, kad ten būsime iki kovo pabaigos. Tačiau praėjus 6 savaitėms nuo misijos pradžios, Nigerijos prezidentas su šalies kariuomene nusprendė atidėti rinkimus. Dėl to misija prasitęsė tokiam pačiam laikotarpiui ir iš viso truko 4 mėnesius.

Visam pratęstam laikotarpiui mūsų paliko 12, kiti komandos nariai grįžo tik prieš pat rinkimus. Kitaip tariant, tie, kurie likome Nigerijoje (aš buvau viena jų), dirbome sudėtingesnėmis sąlygomis – mums skyrė daugiau gubernijų, nes mūsų buvo mažiau, vyravo šioks toks chaosas pačioje valstybėje. Aš buvau Šiaurės Nigerijos vakarinėje dalyje, šiaurės rytuose siaučia „Boko Haram“. Misija buvo sunki ne tik asmeniškai, bet ir ES – buvo labai ilga, be to, viena brangesnių.

Nigerijos šiaurė – beveik vien musulmoniška, todėl susidūrėme su religiniais niuansais, tarkim, moterų, nešiojančių veido apdangalus, tapatybės patikrinimas.

– Kaip rengiamasi tokiai misijai?

– Kai kandidatas atrenkamas, tuomet likus savaitei iki misijos pradžios prasideda įsakymų, įstatymų ir ataskaitų nagrinėjimas, t. y. mokomasi teisinių dalykų. Manoma, kad atvykusių stebėtojų nereikia mokyti tokių paprastų dalykų kaip tarpkultūrinio bendravimo ar suvokimo, kas yra misija. Vienas atrankos kriterijų tas, kad kandidatas turi būti susipažinęs su regionu. Pavyzdžiui, aš negalėčiau vykti į Pietų Aziją, nes apie situaciją ten daug nežinau. Taigi asmuo turi būti dirbęs arba bent išmanantis regioną ar konkrečią valstybę.

Neišvengta techninių trikdžių

– Kokia nuotaika vyravo rinkimų laikotarpiu? Ar nigeriečiai aktyviai ėjo balsuoti?

– Įstabu tai, kad rinkimų dieną žmonės stovėjo eilėje valandą ar dvi iki rinkimų apylinkės atidarymo. Nigerijoje žmonės į rinkimus eina kaip į šventę. Teoriškai per pastaruosius rinkimus atėjo daugiausia balsuotojų, bet reikia turėti omenyje, kad pasikeitė rinkėjų registravimo sąlygos, todėl ir rinkėjų atsirado daugiau. Sunku pasakyti, ar buvo dalyvaujama aktyviau.

Vyras ir jo žmonos, sekančios paskui pagal vidinę „hierarchiją“ – vyriausia – pirmoji, jauniausia – paskutinė, nebent vyras būtų pasakęs kitaip./Gabrielės Tervidytės nuotrauka

– Papasakokite daugiau apie tai, kaip vyksta balsavimas. Kokius kultūrinius niuansus pastebėjote? Ar viskas vyko sklandžiai?

– Vienas reikalavimų atėjus balsuoti yra registravimasis, kai rinkėjams reikia uždėti pirštų atspaudą. Tokiu būdu siekiama patikrinti atėjusio asmens tapatybę. Jeigu įrenginys nenuskaito pirštų atspaudo, tuomet asmeniui neleidžiama balsuoti. Regione, kuriame buvau, žmonės yra žemdirbiai, jie labai sunkiai gyvena, todėl dažnai, nors ir būtų keista, jų pirštų atspaudai buvo sunkiai nuskaitomi. Pažiūrėjus į jų pirštų pagalvėles, jos atrodo nusitrynusios ir nematyti rėvelių. Dažnai pasitaikydavo, kad nenuskaitydavo nė vieno piršto atspaudo. Tai tampa labai didele problema, nes žmogus, turintis teisę balsuoti, nebeįtraukiamas į demokratinį procesą vien dėl technikos trūkumų. Miestuose šis procesas vyko sklandžiai, nes ten žmonės propaguoja kitokį gyvenimo būdą.

Nigerijos šiaurė – beveik 100 proc. musulmoniška, todėl susidūrėme su religiniais niuansais. Pavyzdžiui, moterų, nešiojančių veido apdangalus, tapatybės patikrinimas. Kartais kildavo ryšio problemų. Prisimenu, kai reikėjo išsiųsti duomenis į centrinę būstinę, o ryšio nebuvo, todėl teko lipti ant mašinos stogo ir mosikuojant telefonu jį gaudyti. Juoko buvo ne tik man ir kolegoms, bet ir atėjusiems balsuoti kaimo gyventojams.

Moterys balsuoja kaip sutuoktinis

– Kokia Nigerijos moterų situacija – ar jos eina balsuoti, kiek jų sprendimui įtakos turi sutuoktinio nuomonė? Ar nigerietės kandidatuoja į vietos savivaldos postus?

– Kadangi šalyje poligamija legali, todėl vyro atėjimas su keliomis žmonomis nėra kvestionuojamas, tačiau pagal įstatymus vyras savo nuomonės primesti negali. Užfiksuoti tai yra labai sunku, nebent kas nors pasako pats. Vyro dažnai nėra net balsavimo patalpoje, nes jos yra atskirtos pagal lytį – moterys ir vyrai stovi atskirose eilėse.

Neslepiama, jog politikai balsus skaičiuoja pagal formulę 1+4, t. y. jei politinė partija mano, kad užsitikrino vieno vedusio vyro balsą, tai prie jo savaime priskaičiuoja dar keturis. Dažnas vyras turi keturias žmonas, kurios, tikimasi, balsuos taip, kaip vyras lieps. Moterų politikoje yra absoliuti mažuma, net norinčios ir pasiryžusios eiti prieš visuomenės nuostatas sunkiai prasiskina kelią į aukštesnius nei partijos sekretoriaus postus.

Viena moteris, turėjusi stiprų savo sutuoktinio palaikymą, vienoje mano stebimų gubernijų buvo iškėlusi savo kandidatūrą. Jai teko nemažai kovoti su savo partijos nariais, kurie nenorėjo, kad moteris kandidatuotų. Kitose gubernijose irgi buvo keletas moterų. Urbanizuotose vietose, kaip visuomet, kandidačių daugiau.

– Moterų sprendimui daro įtaką sutuoktiniai. O kas lemia vyrų balsus?

– Vyrams įtaką daro imamai, religiniai vadovai arba politikai, kurie vyrams pasako, už ką balsuoti, o kartais ir sumoka. Įstaigose, kurių vadovybė yra politinė, taip pat labai aiškiai pasakoma, už ką reikia balsuoti. Pavyzdžiui, emyrams yra uždrausta reikšti nuomonę apie politinį procesą, nes tai neatitinka demokratijos principų. Taigi jie apskritai bijo apie politiką kalbėti, tačiau nuo seno jų nuomonė yra gerbiama, tad jei nujaučiama, kuriam politikui emyras jaučia prielankumą, tai gali daryti įtaką balsavimo rezultatams.

Mūsų regione labai didelę įtaką turėjo radijas, jo klausomasi beveik visą laiką. Tačiau vis dar reikia dirbti su rinkimus įgyvendinančiomis institucijomis, kad jos geriau organizuotų visą procesą, šviestų rinkėjus ir, svarbiausia, žinotų, kurie metodai tai daryti yra efektyvūs, nes, tarkime, rinkimų sklaidą vykdyti per televiziją ar laikraščius yra beprasmiška, kai žmonės nemoka skaityti ar neturi televizoriaus.

– Stebimus prezidento rinkimus laimėjo opozicijos kandidatas, dabar 74-erių Muhammadas Buharis. Kaip šalies piliečiai sutiko šią žinią?

– Labai svarbu suprasti nacionalinį kontekstą. Yra nerašytas įstatymas, kad kas trečią kadenciją prezidentai keičiasi priklausomai nuo šalies dalies – jei dvi kadencijas (daugiausia) dirba prezidentas iš šiaurės, tuomet kitą turėtų laimėti kandidatas iš pietų. Visi puikiai žinojo, kas toks yra M. Buharis, nes 1980-aisiais sukilimo metu jis perėmė valdžią ir tapo prezidentu diktatoriumi. Viena vertus, balsuodami žmonės mėgino įtikėti, kad politikai gali pasikeisti, o tai yra fantastiška. Kita vertus, jie neturėjo daug pasirinkimų.

. . .

Apie projektą

Šiame „Lietuvos žinių“ numeryje kviečiame skaityti pokalbį su aktyviste iš Lietuvos Gabriele Tervidyte ir jos patirtis stebint rinkimus Nigerijoje. Ši Afrikos valstybė – tankiausiai gyvenama ir vieną stipriausių ekonomikų turinti šalis regione. Prieš beveik dvejus metus čia vyko rinkimai, jų skaidrumo ir sklandumo užtikrinti vyko tarptautinė stebėtojų misija, tarp jų ir lietuvė.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"