Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

Močiutė sukurstė imtis rankdarbių verslo

2017 03 18 9:55
Genovaitės nertas apykaklaites vertina autentiką mėgstantys pirkėjai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vienos šeimos trijų kartų moterys savo pavyzdžiu įrodė, kad entuziazmas ir atkaklumas gali užtikrinti stabilias pajamas: nedidukėje Vilniaus senamiesčio parduotuvėlėje „Lininis ir medinis“ močiutės ir anūkės rankdarbius siūlo pirkti čia šeimininkaujanti mama.

Šio moterų verslo svarbiausias asmuo – 77-erių Genovaitė Varaneckienė, kurios siuvinėjimams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, o pačiai Genovaitei – kūrėjos statusas. Viskas atrodytų suprantama, jeigu ne senjorės profesija – matematikė, trisdešimt metų dirbusi vienoje Vilniaus gamyklų, sovietmečiu vadintų „pašto dėžutėmis“, automatizuotų valdymo sistemų kūrėja.

Prosenelės atmintis

Parduotuvėje visi siuvinėti rankdarbiai – staltiesės, servetėlės, dovanų maišeliai, nosinaitės, prijuostės ar marškiniai – Genovaitės rankų darbo. Jos dukra Jūratė Armalienė prisipažino siuvanti, tačiau labiau sau, todėl parduotuvėje jos darbų nėra – užtat ji vadovauja, prekiauja ir bendrauja su užsakovais. Anūkės Medos Maželienės sritis – namų tekstilė iš lino ir gaminiai vaikams.

„Dabar labiausiai mėgstu siuvinėti vilnones skraistes, – rodydama savo darbus pasakojo energingoji Genovaitė. – Turime parduotuvėje dar mano mamos siuvinėtų darbų, specialiai juos atsinešiau. Nemažai jos siuvinėjimų saugau kaip relikvijas, ypač brangūs siuvinėtieji adinukės technika, nes tai buvo man pirmosios ir vertingiausios pamokos, kurių paisau iki dabar. Mama nuostabiai siuvinėjo ir kryželiu, man ši technika kažkaip „neprilipo“. Beje, turime parduotuvėje ir mano dėdės, mamos brolio, siuvinėtą paveikslą. Jis paprastai tapydavo ant medžio, tačiau kartą neturėdamas ką veikti išsiuvinėjo paveikslą. Atnešiau jį čia visiems pasigrožėti.“

Darbščios Genovaitės rankos prinėrusios ir galybę nėrinių – juostų patalynei dekoruoti, įvairiausių apykaklaičių, krikšto drabužėliams puošti skirtų juostelių, ant stalo tiesiamų nertų takelių. Tiesa, ne visi nėriniai Genovaitės, mat anksčiau ji mokiusi rankdarbių per aštuonias dešimtis moterų, dabar kai kurias jų kviečiasi į talką ir suteikia progą šiek tiek užsidirbti.

Tautiniai marškiniai ir liturginė tekstilė

Pirmieji dideli Genovaitės darbai buvo balti siuvinėti tautinio kostiumo marškiniai „Sadaujos“ ansambliui. 1991 metais ji ypač susidomėjo Lietuvos regionų tautiniais piešiniais, savo siuvinėjimuose stengėsi pritaikyti piešinius iš senovinių knygų, naudoti skrynių raštus, autentišką ornamentiką. Vėliau siuvinėjo tautinio kostiumo marškinius Ariogalos, Nemakščių ir Raseinių tautiniams kolektyvams, Vilniaus universiteto rektoriaus togą. 2002–2005 metais lietuvė siuvinėjo liturginę tekstilę Vokietijos ir Norvegijos bažnyčioms, o 2007 metais moteris gavo pasiūlymą iš Lietuvos nacionalinio muziejaus prisidėti prie tautinio paveldo atgaivinimo darbų ir išsiuvinėjo itin vertingų ir sudėtingų muziejinių eksponatų kopijas – porą skarelių, prijuosčių, keliolika moteriškų ir vienus vyriškus marškinius. G. Varaneckienė yra surengusi penkias personalines parodas, dalyvavusi tarptautiniuose folkloro festivaliuose, dainų šventėse, pristatydama edukacines programas.

„Esu prisikalbinusi keletą tokių pačių kaip aš entuziasčių, kurios man padeda nerti nėrinius. Jos visos iš mano buvusios veiklos srities – viena chemijos mokslų daktarė, jai 83-eji, kitos taip pat dirbusios vadinamojoje pašto dėžutėje, tačiau turinčios auksines rankas rankdarbiams. Kai reikia šį tą peltakiuoti, apnerti servetėles ar nosinaites, prašau jų pagalbos“, – sakė Genovaitė. Ji prisiminė, kad pirmą kartą 1991 metais pasiėmusi negausius savo rankdarbius su kauniečių grupe vyko į mugę Hamburge, ten lietuvės dirbinius tiesiog išgraibstė pirkėjai. „Iš Hamburgo parsivežiau kelerių metų vyriausiojo inžinieriaus atlyginimą ir savo vyrui, kuris yra technikos mokslų daktaras, pasakiau: „Nebenoriu taip dirbti, kaip dirbau iki šiol, bandysiu gyventi iš rankdarbių, kuriuos mėgstu nuo vaikystės.“ Palikusi darbą gamykloje moteris pasijuto it rojuje, nes galėjo užsiimti tuo, kas tikrai patinka.

Visų trijų moterų teigimu, joms sunku suprasti, kai aplinkui dejuojama, esą nėra darbo – jeigu tik nori ir turi ryžto, visada gali rasti, kuo užsiimti.

Verslą susikūrė pačios

Vyriausia šeimos atstovė tikino, kad ji, dukra ir anūkė – moterys, kurios įprastomis sąlygomis skųstųsi, esą nėra darbo, niekas jų nepriima. Genovaitė jau pensininkė, dukros Jūratės sveikatą pakirto patirta avarija, trisdešimtmetė anūkė Meda augina mokyklinio amžiaus sūnų ir darželinukę dukrelę, tad ir jai labai patogus lankstus darbo grafikas šeimos parduotuvėje. Meda sukūrė vaikams skirtų prekių liniją – lininių žaislų, pripildytų grikių lukštų, seriją, kurie naudojami ir fizinei terapijai – pašildžius juos galima dėti ant skaudamo pilvuko ir palengvinti negaluojančio vaiko būklę.

„Pirmas mano darbas buvo nešyklė kūdikiui, tada ėmiausi kitokių darbų“, – sakė Meda. Ji taip pat rūpinasi audinių pirkimu, pakuoja ir siunčia pirkėjams užsienyje ir Lietuvoje užsakytus gaminius. „Turiu ir savo lino gaminių liniją – namų tekstilės dirbinius. Dirbu su tarptautinėmis įmonėmis, kurios tokius gaminius mielai perka. Jie nesiuvinėti, kaip močiutės, bet taip pat labai gražūs savo faktūromis, todėl vertinami Amerikoje, Australijoje, Japonijoje ir daugelyje Europos šalių. Daug kas nori įsigyti mūsų lininių užtiesalų, duonai laikyti skirtų maišelių, rankšluosčių“, – teigė jauniausia šeimos verslo atstovė.

Parduotuvės reikalus ant savo pečių laiko Medos mama Jūratė. Ji prisipažino esanti bendrovės „Lininis ir medinis“ direktorė, valytoja, siuvėja ir kasininkė. „Aš šeimoje labiau siuvėja nei siuvinėtoja, – šyptelėjo Jūratė. – Dar Meda nebuvo gimusi, kai pradėjau siūti – tais laikais neką gražaus parduotuvėje galėjai nusipirkti. Siuvome ir linines servetėles parduoti. Tačiau mano profesija – maisto technologė, daug metų dirbau pardavėja, prekiavau mėsa, tad dabar mūsų parduotuvėje suktis nesudėtinga. Nors vasarą būna labai daug pirkėjų, kartais užtrunkame net iki aštuntos ar net devintos vakaro.“

Visų trijų moterų teigimu, joms sunku suprasti, kai aplinkui dejuojama, esą nėra darbo – jeigu tik nori ir turi ryžto, visada gali rasti, kuo užsiimti. „Štai dabar ieškome pagalbininkų, siūlome darbą – atvešime į namus, tik siūkite, nerkite, siuvinėkite, prisidurkite prie atlyginimo ar pensijos. Nelabai kas tuo domisi“, – apgailestavo Jūratė. Jai pritarė Genovaitė: dažna jos pažįstama pensininkė skundžiasi, kad neturi ką veikti, pensija maža, o pasiūlius imti į rankas adatą ir užsidirbti, numoja ranka – esą, ką čia prasidėti su tokiais niekais. Jūratė prasitarė, kad kovo pirmąją, kai jos dukra Meda šventė gimtadienį, šeimos krautuvėlei taip pat buvo pirmoji sukaktis – penkeri metai, kai močiutė Genovaitė sukurstė savo atžalas ryžtis imtis rankdarbių verslo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"