Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Uganda: ir vienas žmogus gali keisti istoriją

 
2017 04 08 12:00
"Hope North" įkūrėjas Samas Okello Kelo. Išvertus iš ačiolių kalbos jo vardas reiškia "gimęs po dvynių".
"Hope North" įkūrėjas Samas Okello Kelo. Išvertus iš ačiolių kalbos jo vardas reiškia "gimęs po dvynių". Godos Jurevičiūtės nuotraukos

Buvęs karys Samas Okello Kelo Ugandos karų žiaurumą patyrė ne sykį. Užuot pasidavęs nevilčiai, jis nusprendė, kad vienas žmogus gali pakeisti istoriją, ir įkūrė mokyklą „Hope North“ („Viltis šiaurėje“). Čia nuo karų nukentėję vaikai randa užuovėją, įgyja išsilavinimą ir galimybę susikurti geresnę ateitį.

„Girdite muziką?“ – nutraukęs pokalbį klausia Samas. Įsiklausę išgirstame ačiolių genties tradicinių mušamųjų instrumentų skambesį ir vaikų dainavimą. „Čia muzika skamba dažnai. Nors gal ne taip dažnai kaip per karą. Tuomet kasdien grojome, vyko šokiai, degė laužas, buvo pasakojamos istorijos. Vaikams visa tai tarsi terapija“, – tvirtina vyras.

Samas yra ačiolis, kaip ir „Hope North“ besimokantys mokiniai. Jis įsteigė mokyklą 1998 metais, kai šalies šiaurėje siautė Josepho Kony „Viešpaties pasipriešinimo armija“ (VPA). Beveik tris dešimtmečius veikianti sukilėlių grupuotė, kuri dabar yra susilpnėjusi ir išstumta iš Ugandos, liūdnai pagarsėjo savo žiaurumu. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, VPA nuo 1987-ųjų, kai buvo įkurta, nužudė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių ir pagrobė per 60 tūkst. vaikų. Per tuos 30 metų daugiau nei 1,5 mln. ugandiečių tapo viduje perkeltais asmenimis.

Buvęs vaikas karys

Labiausiai nuo karo nukentėjo šiaurinėje šalies dalyje gyvenusios gentys, ypač ačioliai. „Reikėjo gyventi šiaurėje, kad suprastum, koks baisus buvo karas. Net Pietų Ugandos gyventojai to nesupranta. Jie nesuvokia viso karo masto“, – pasakoja Samas.

Su juo kalbamės viename iš mokyklos pastatų, susėdę prie vakarienės stalo. Mūsų apie dešimt. Visus nužvelgęs Samas sako: „Įsivaizduokite, kad esame viena šeima. Kažkas ateina, jus apsupa ir nutaria nužudyti visus, išskyrus vieną. Kaip jie tai padaro? Priverčia žudyti tą, kurį nusprendžia palikti gyvą. Ir toks įvykis – ne vienkartinis. Tai truko 20 metų.“

Karai Samo gyvenimą krėtė ne kartą. Pilietinis karas Ugandoje vyko 1981–1986 metais, kai dar nebuvo VPA. Dabartinio šalies vadovo Yoweri Museveni vadovaujama Nacionalinio pasipriešinimo armija iš pradžių kovojo su prezidento Miltono Obote, o vėliau – su Tito Okello vyriausybės pajėgomis, kol 1986-aisiais įvykdė perversmą ir įsitvirtino valdžioje. Vieną 1985 metų dieną, kai Samui buvo 16-a, jis ėjo į mokyklą sužinoti, kaip pavyko išlaikyti egzaminus, nuo kurių priklausė, ar bus perkeltas į kitą klasę. Pakeliui vaikinuką pagrobė Ugandos nacionalinė išsivadavimo armija, kuri buvo M. Obote režimo pagrindas. „Tapau vienu tų, kuriuos dabar vadina antrosios kartos vaikais kariais“, – tarsteli Samas. Paskui priduria, kad po mažiau nei dvejų metų jam pavyko pabėgti. Tačiau grįžti į gimtąjį kaimą, esantį netoli Padero miesto, Samas negalėjo, nes ten siautėjo sukilėliai, todėl jis patraukė į Kampalą.

Brolio lemtis

Šalies sostinėje jaunuoliui pavyko susirasti dėdę, gyvenusį Naguru lūšnyne. Šis priglaudė sūnėną. Samui teko dirbti, bet už gautus pinigus jis sugebėjo baigti mokyklą. Tuomet susidomėjo menais. Samui pavyko įsidarbinti prestižinėje šokių ir muzikos trupėje „Ndere“, ji sumokėjo už studijas universitete. Per šį laiką jis atkūrė ryšius su šeima, sugebėjo remti namiškius pinigais, su „Ndere“ važinėjo po pasaulį. Tačiau sėkmė nenutraukė su smurtu susijusių nelaimių.

Vieną 1998 metų dieną Samo jaunesnysis brolis Godfrey atvyko aplankyti jo ir pasiimti pinigų, nes reikėjo sumokėti už mokslus. Vaikinukas nekantravo kuo skubiau grįžti atgal, nes kitą dieną mokykloje turėjo vykti futbolo varžybos, o jis buvo labai geras žaidėjas. Samas palydėjo Godfrey į autobusų stotį ir jau kitą rytą laikraščiuose perskaitė, kad VPA pagrobė 50 vaikų. Tarp jų buvo ir brolis. Godfrey niekada taip ir negrįžo namo.

Mokykla įkurta 1998 metais, joje vaikai įgyja vidurinį ir profesinį išsilavinimą.
Mokykla įkurta 1998 metais, joje vaikai įgyja vidurinį ir profesinį išsilavinimą.

Netrukus Samo laukė dar vienas sukrėtimas – žudynės jo gimtajame kaimelyje. Apie šią tragediją jis taip pat sužinojo iš laikraščių. Tądien Samas prarado ne vieną giminaitį. „Perskaitęs apie žudynes tiesiog įsiutau. Sėdau į mašiną ir ėmiau važiuoti. Kartu buvo draugas, kuris vis klausinėjo, kur vykstame? Nežinojau kur, tiesiog važiavome. Kai pasiekėme Kigumbo miestelį, man šovė mintis įkurti prieglobstį: „Už Nilo žmonės miršta, tad kodėl nenupirkus žemės šioje Nilo pusėje. Žmonės galėtų atvykti čia ir saugiai gyventi“, – ramiai pasakoja Samas. Tada jis tiesiog sustabdė mašiną ir ėmė klausinėti vietinių, ar šie neturi parduodamos žemės. Paieškos kiek užtruko, bet ilgainiui Samui pavyko įsigyti apie 16 ha žemės.

„Grįžęs atgal į Kampalą pasisamdžiau keletą 14 vietų autobusiukų ir išsiunčiau juos į šiaurę, taip pat ir į savo gimtąjį kaimą. Teiravomės žmonių, kas norėtų iš ten išvykti. Atvažiavo 80 vaikų, o tėvai liko namie“, – prisimena Samas. Iš pradžių jie gyveno laikinose lūšnelėse, kol buvo pastatyti dabar mokyklos teritorijose esantys pastatai.

Geresnio gyvenimo viltis

„Hope North“ šiuo metu mokosi apie 300 vaikų, dauguma jų vienaip ar kitaip yra nukentėję nuo karo. Tai – buvę vaikai kariai, arba VPA nužudytų ir pagrobtų žmonių atžalos, viduje perkelti asmenys ar jų vaikai. Kai kurie taip skurdžiai gyvena, kad be „Hope North“, kurioje nereikia mokėti už mokslą, maitinimą ir stogą virš galvos, niekaip neišgalėtų įgyti išsilavinimo. Pasak Samo, ši mokykla jau išleido per 3 tūkst. vaikų. Kai kurie ją baigusieji tapo valstybės tarnautojais, teisininkais, gydytojais, mokytojais. Vienas jų įsiliejo į „Hope North“ dirbančių 15 pedagogų būrį.

„Hope North“ šiuo metu mokosi apie 300 vaikų, kurių dauguma vienaip ar kitaip yra nukentėję nuo karo.

Iš pradžių mokykloje buvo teikiamas tik vidurinis ir profesinis išsilavinimas, tačiau šiais metais čia pradėjo veikti ir pradinukų klasė. Per profesinio ugdymo pamokas vaikai mokomi siuvėjo, mūrininko, dailidės amatų ir žemdirbystės. „Hope North“ taip pat bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis, rengiančiomis mokymus apie investicijas ir verslą.

Ne viskas mokykloje rožėmis klota. Ją išlaikyti gana brangu. Kol kas čia nėra kompiuterių, dažnai dingsta elektra, nutrūksta ir vandens tiekimas. Tačiau Samas turi daug draugų, kurie prisideda prie to, kad mokykla gyvuotų ir plėstųsi. Vienas jų – Holivudo aktorius ir režisierius Forestas Whitakeris. Nuo tada, kai aktorius įkūnijo Ugandos diktatorių Idį Aminą filme „Paskutinis Škotijos karalius“, kuriame Samas atliko nedidelį vaidmenį ir mokė F. Whitakerį tradicinių šokių, jie tapo bičiuliais. „Oskaro“ laureatas dažnai čia atvyksta, rengia seminarus, o jo organizacija „Whitaker Peace & Development Initiative“ („Whitakerio taikos ir plėtros iniciatyva“) yra parėmusi ne vieną buvusį „Hope North“ mokinį, kad šis galėtų įsteigti savo verslą.

Siekia plėsti ir toliau

Samas nori toliau plėsti mokyklą ir priimti į ją vaikų iš netoliese esančios Kyriandongo pabėgėlių gyvenvietės, kurioje glaudžiasi apie 50 tūkst. pabėgėlių iš Pietų Sudano. Vyro manymu, tiems žmonėms kartais reikėtų išeitų iš šios gyvenvietės. „Jie gyvena toje pačioje bendruomenėje, nuo kurios bėgo. Tie, kurie grįš namo, toliau kariaus. Kodėl? Nes gyvendami tokiomis pat sąlygomis neišmoko naujos kultūros. Čia vis dar tvyro nepasitikėjimas tarp nuerų ir dinkų. Tad ar tikrai gerai, kad vaikai gyvena tokioje aplinkoje? Galbūt reikėtų juos siųsti į kitas bendruomenes – ten perimtų naujų vertybių“, – dalijasi mintimis Samas. Ir priduria, kad JT palankiai vertina jo pasiūlymą.

Netrukus mūsų pokalbį nutraukia muzika. Samas paragina visus eiti pažiūrėti, kas vyksta. Tamsoje, pasišviesdami vos keliais žibintuvėliais, maždaug šimtas vaikų, susibūrusių į kelis vienas už kitą didesnius ratus, šoka ir dainuoja. Keliolika jų groja tradiciniais mušamaisiais instrumentais. Mes, užsieniečiai, mindžikuodami ir linguodami pagal muziką susižavėję stebime šį pasirodymą. Staiga pajuntu, kaip už rankos pačiupusi viena mokyklos darbuotojų tempia mane šokančių vaikų link. Ji visiškai nepaiso mano drovių atsikalbinėjimų, tad netrukus pasineriu į šokio ir muzikos sūkurį.

Mokiniai čia ne tik gauna išsilavinimą, bet ir pastogę bei maitinimą.
Mokiniai čia ne tik gauna išsilavinimą, bet ir pastogę bei maitinimą.

Apie projektą

Šįkart skaityti siūlome dar vieną pasakojimą iš Ugandos, kurioje lankėsi „Lietuvos žinių“ žurnalistė Goda Jurevičiūtė. Ankstesni du pasakojimai apie vaikus „Iš miško“ publikuoti „Lietuvos žiniose“ š. m. vasario 11 ir vasario 25 dienomis.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Šiaurės Ugandoje vykusios kovos su Josepho Kony armija iki šiol prisimenamos šalyje ir turėjo skaudžių pasekmių. Šį kartą tekste apie pačių vietos gyventojų pastangas nugalėti praeitį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pasakojimo herojus pats patyrė, ką reiškia, būnant dar vaiku tapti kariu, tačiau įkūręs mokyklą Ugandos šiaurėje puoselėja viltį.

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"