Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ŽMONĖS

Vilniaus kupiškėnai gyvena ne vien prisiminimais

 
2017 03 19 6:00
Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentas Vilius Bartulis ir sambrūzdžio senbuvė Valdereza Simonaitienė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilniaus kupiškėnų klubas skaičiuoja jau dvidešimt septintus veiklos metus. Bendrystės jausmus žadina šurmuliuojantys kraštiečių susibūrimai. Jie kunkuliuoja it Kupos upė, kurios žiotyse įsikūręs Kupiškio miestas. Kalbinome klubo prezidentą Vilių Bartulį ir sambūrio senbuvę Valderezą Simonaitienę.

Pirmasis kupiškėnų susibėgimas vyko Vilniaus mokytojų namuose 1991-ųjų vasario 22 dieną. Klubo pirmininku-prezidentu taryba anuomet išrinko Žybartą Simonaitį. Ąžuoliukų sodinimas prie Kupiškio marių, kapinių priežiūra, suomių kapų sutvarkymas Švedukalnyje – pirmieji susivienijusių kupiškėnų nuveikti darbai.

Laikui bėgant keitėsi ne tik prezidentai (Ž. Simonaitis, Liucija Venslovaitė, Vytautas Pivoriūnas, Filomena Marčiulionienė), bet ir veiklos tikslai.

Rūpinasi atminimo ženklais

Šiandien klubui vadovauja Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas dr. V. Bartulis. Jis pabrėžė, kad nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu kraštiečių dėmesys buvo nukreiptas į pilietiškumą. „Nenuostabu, ėjo 1991-ieji, nepriklausoma mūsų valstybė kūrėsi iš naujo. Tada buvo keliami valstybinio lygio klausimai. Dabar visuomenėje – kita situacija ir poreikiai. Svarbu rūpintis paveldo ir atminimo išsaugojimu, puoselėti Vilniuje gyvenančių kupiškėnų ir Kupiškio krašto žmonių ryšius, nepamiršti savo tėviškės, gimtųjų vietų, tarmės, savo šaknų“, – įsitikinęs V. Bartulis.

Klube visada buvo aktyvių, patriotiškų, pilietiškų žmonių. Vienas jų – architektas Ž. Simonaitis. „Beje, jo rūpesčiu ir lėšomis iškilo ne vienas paminklas, – tvirtino klubo prezidentas. – Ne išimtis – pernai Kupiškio rajono Stuburų kaimo laukuose atidengtas atminimo akmuo Lietuvai ir žuvusiems partizanams. Jis skirtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno rinktinės partizanams atminti.“

Jo sumanytojai ir statytojai – Vilniaus kupiškėnų klubo nariai: minėtas architektas ir paminklo projekto autorius Ž. Simonaitis, dr. Gediminas Kaluina, inžinierius Rimantas Skaistis. „Stuburų kaimo ūkininkas Aleksandras Vilutis savo lauke rado gražų akmenį. Nusprendė, kad jis puikiai tiktų paminklui. Skyrė žemės – prie kelio, ant kalniuko. Šiose vietovėse žuvo daug partizanų. Ant akmens įamžintos 105 žuvusiųjų pavardės“, – pasakojo V. Bartulis.

Daugelis susirinkusiųjų į kraštiečių susibūrimus nebekalba kupiškėnų tarme, net ir tie, kurie gyvena Kupiškyje, yra primiršę vietinę šnektą.

Kupiškėnai nesnaudžia

Vilniaus kupiškėnų klubo valdybos narė, kraštiečių sambūrio senbuvė V. Simonaitienė prisimena kūrimosi ištakas – rodo dokumentus, kuriuose juoda ant balto išdėstyti įstatai. Gairės veda bendro tikslo link: atkurti tautos dvasią, tautinę savimonę ir savigarbą. Krašto puoselėtojai savo darbais ragina žmones nepamiršti tėviškės, gimtųjų vietų, tarmės, šaknų. „Kupiškėnai niekada nesnaudė. Kad ir kokiame Lietuvos kampelyje būtų įsikūrę, net gulintys patale – visi įtraukti į veiklą. Žinios apie Kupiškio kraštą, sudėtos į „Kupiškėnų enciklopediją“, siekia XVII amžių“, – kalbėjo Valdereza.

V. Bartulis pasidžiaugė, kad kupiškėnai linkę rinkti kraštotyros medžiagą, rašo knygas. Iš tikrųjų yra kuo didžiuotis – išleista nemažai leidinių. Verta paminėti ir išskirti monografiją „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“, keturių tomų „Kupiškėnų žodyną“.

Dvitomė „Kupiškėnų enciklopedija“ (netrukus pasirodys ir trečiasis tomas) – klubo leidinys. Jo sumanytojas, sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Vidmantas Jankauskas yra pelnęs Kupiškio garbės piliečio vardą.

Enciklopedijos straipsniuose apžvelgiama krašto istorija, geografinės ypatybės, nemažai dėmesio skiriama kultūrai. Tekstai informatyvūs: kruopščiai aprašyti miestai, miesteliai, kaimai, bajorkaimiai, dvarai, vienkiemiai ir tose vietovėse gyvenę žmonės. Galima sužinoti, kaip per keliolika ar keliasdešimt metų pasikeitė gyventojų pavardės. Sudėta daug archyvinių duomenų.

Kupiškėnų entuziazmu stebėjosi ir V. Simonaitienė: „Vienas kraštiečių aprašo sodybas: kokie buvo trobesiai, kluonai, klėtys, kitas – kokie stogai... Bendrą vaizdą sustiprina iliustracijos (abiejuose tomuose jų yra 4100). Dabar vyksta tarsi lenktynės, kieno enciklopedija geresnė – uteniškių, žemaičių ar kupiškėnų? Mes giriamės saviške.“

Pašnekovė užsiminė, kad surašytos ir aukštus postus sovietinėje Lietuvos vadovybėje pasiekusių kupiškėnų, rajono valdžios, kultūros, švietimo įstaigų vadovų, karininkų biografijos. „Paminėti visi. Nesvarbu, koks buvai – rausvas ar žalsvas, viskas užrašyta – pyk nepykęs“, – konstatavo ji ir pridūrė, kad su kraštiečių polinkiu archyvuoti duomenis daug kam tenka susitaikyti.

Klubas leidžia ir kupiškėnų istorijos bei kultūros almanachą „Keliai veda Kupiškin“. „Įdomu paskaityti apie savo kraštą, kraštiečius, gimines, senus įvykius“, – tikino V. Bartulis

Puoselėja tradicijas

Yra žmonių, tebemokančių kupiškėnų tarmę, kuriančių, rašančių ir leidžiančių knygas tarmiškai. Projekto „Kupiškėniški vaizdeliai“ dalis – Eugenijos Urbonienės knyga „Užupečkio paveikslaliai“. Tai pasakojimai apie kaimo žmones. Personažai gyvena išgalvotame Užupečkio kaime. „Kėp žobalai vištai grūdas nuskilo šita knyga“, – vaizdinga kupiškėnų tarme sakė autorė, žurnalistė iš Bikonių kaimo.

Tačiau daugelis susirinkusiųjų į susibūrimus, anot Valderezos, nebekalba gimtąja tarme. Net ir tie, kurie gyvena Kupiškyje, yra primiršę vietinę šnektą. V. Bartulis pritarė kraštietei: „Turime tokią idėją – per susiėjimus skaityti bent po dalį teksto kupiškėniškai. Tai pasiūlė buvusi klubo prezidentė F. Marčiulionienė. Kupiškio krašto tarmė tokia natūrali, žodinga, vaizdinga ir sodri. Malonu klausytis.“

Klubo vadovui kupiškėnų tarmė labai patinka. V. Bartulis ją supranta ir jaučia, tačiau pats tarmiškai šnekėti nėra įgudęs. Dėl to jaučiasi kiek nepatogiai – žadėjo daugiau „treniruotis“. „Reikia šiek tiek drąsos pradėti ir išjudinti kraštiečius. Tikiuosi, greitai pavyks“, – vylėsi vyras.

Valdereza prabilo gražia rytų aukštaičių kupiškėnų tarme, ėmė vardyti kraštiečius, iš kurių būtų galima pasimokyti dialekto. „Organizuosime kursus“, – juokavo Vilius.

Klubas puoselėja senus papročius ir tradicijas, tad didžiausias iššūkis – į bendruomenės veiklą įtraukti jaunimą, nes jam neįdomu, neaktualu. „Tai kalbos, tai dainos ne tokios... Kai ateis į protą (sulaukę pensinio amžiaus) – ateis ir į klubą, – susitaikė su dabartine padėtimi Vilius. – Būdamas vyresnis pradedi visai kitaip galvoti.“

Kupiškėnų klubas dabar turi per pusantro šimto narių, ir jie mielai kas mėnesį susirenka Vilniaus mokytojų namų Svetainėje.

Abu pašnekovai pasidžiaugė, kad pavyksta palaikyti ryšį ir su kitomis kraštiečių bendrijomis: panevėžiečių „Nevėžiu“, rokiškėnų „Pragiedruliais“, Anykštėnų sambūriu, uteniškių „Indraja“, biržiečių „Krivule“, Gervėčių klubu bei kitais.

Vilniaus kupiškėnai dalyvauja aukštaičių klubų Joninių gegužinėse, visada drauge švenčia šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, Atvelykį. Adomynėje surengė „Poezijos pavasarėlį“ – skaitė eiles, jaunimas muzikavo. Iškėlę klubo vėliavą kartu su Kupiškio rajono atlikėjais žygiavo per Dainų šventės eitynes, buvo folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ sirgaliai „Duokim garo“ laidoje.

Kraštiečiai linksmai leidžia laiką. Per jų susitikimus yra koncertavę Arvydas ir Gaila Kirdos su savo vadovaujamais kolektyvais, kapelos „Viešinta“, „Luknė“, Salamiesčio „Dvaro“ kapela, Skapiškio „Mituva“, Šimonių moterų ansamblis, „Dalija“, „Raskila“, „Prie žalio tilto“, daug kitų kolektyvų, vaidinęs Skapiškio teatras „Stebulė“.

Užsiėmimų ir idėjų netrūksta: pinti tautines juostas mokė Kupiškio technologijų ir verslo mokyklos technologijų mokytoja Alina Kulvinskienė, Lietuvos graikų ansamblis „Patrida“ kartu su signataru Nikolajumi Medvedevu rodė, kaip šokti sirtakį...

Anot Valderezos, klubo nariai mėgsta keliauti. Kiekvieną vasarą organizuojamos ekskursijos. „Klubo valdyboje turime gerą jų vadovą Arnoldą Pažemį. Šiais metais jau suplanuotos kelios ekskursijos“, – šypsodamasi kalbėjo moteris, klubo bendruomenės narių vadinama kultūros ministre.

Kupiškėnai pasakojo keliavę per Svėdasus, Kamajus į Rokiškį, iš jo – į Skapiškį, kad susitiktų su Skapiškio seniūnijos atstovais. Per Vabalninką važiavo į Biržus, o iš Biržų – į Salamiestį. Čia jų laukė Salamiesčio žmonės ir šilta bendrystė. Įdomios kelionės buvo į Dzūkiją, Suvalkiją, į Ukmergės kraštą, aplankant prezidento Antano Smetonos gimtinę.

Klubas dabar turi per pusantro šimto narių. Jie mielai kas mėnesį susirenka Vilniaus mokytojų namų Svetainėje, susitinka su įdomiais žmonėmis, pamini svarbius įvykius, pabendrauja, pasilinksmina ir gerai nusiteikę laukia naujų renginių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"