Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ŽMONĖS

Visada gali atsiremti į kraštiečio petį

 
2017 07 08 12:00
Vytauto Rimšos manymu, visuomeninių bendrijų ateitis Lietuvoje yra perspektyvi ir prasminga. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sėlių genties bei didikų Radvilų laikų Rimšų giminės palikuonis svėdasiškis Vytautas Rimša save vadina eiliniu aukštaičiu, niekuo neišsiskiriančiu iš kitų šio krašto dorų žmonių, kuris visa savo esybe visam gyvenimui karštai pamilo gimtąją Svėdasų žemę, nepaprasto grožio Anykščių kraštą – mielas ir širdžiai artimas jo apylinkes, po kurias tiek vaikščiota vaikystės, paauglystės bei brandos metais.

Visgi svėdasiškio likimo takelis nuvingiavo į istorinę ir amžinąją Lietuvos sostinę Vilnių. „Visą gyvenimą, mūsų kraštiečio literatūros klasiko Vaižganto žodžiais tariant, stengiausi „nebūti padlecu“, savo darbais puoselėti gimtųjų Svėdasų kultūros tradicijas, papročius, etnokultūrą, nes kito tokio ar panašaus grožio gimtojo krašto man niekad nebebus duota, – sakė V. Rimša. – Ten – mano ištakos ir pradžia, ten pirmą kartą išvydau mėlyną dangų, pamačiau purviną žemę, iš ten išėjau į gyvenimą, pakėliau sparnus skrydžiui į platų pasaulį. Ten – visi (ir gražiausi, ir skausmingiausi) mano vaikystės bei paauglystės prisiminimai: niekada nepamirštami, niekada nebepasikartosiantys.“

V. Rimša tikino, jog kaip pilietis visada daręs viską, kad gimtinėje greičiau baigtųsi įsivyravusi netvarka, chaosas, susvetimėjimas, į žmonių gyvenimą vėl grįžtų tradicinė kultūra, jos idealai ir kad visiems gyventi čia būtų gera... „Štai kodėl, atvykus į gimtinę, man kaskart norisi atsiklaupti, pabučiuoti šią žemę, broliškai apglėbti visus šio krašto žmones: ir tuos, kuriuos teko sutikti, ir tuos, kurių niekada nelemta man pamatyti“, – sentimentų savo kraštui neslėpė kraštietis.

Svėdasai. Čia visada norisi sugrįžti.svedasai.info.lt nuotrauka

Iš meilės gimtinei

Jis niekada nepriklausė jokiai partijai ir tuo didžiuojasi. Sovietiniais metais siūlymų stoti į tą, pašnekovo žodžiais tariant, „vienintelę“, buvo, tačiau atsisakė. Dėl to nukentėjo – neteko vadovo pareigų, kurias buvo ėjęs trejus metus. Siaurame draugų rate iš to gražiai pasijuokė, nes savo kailiu patyrė, kas buvo tas, tuo metu išreklamuotas „partinių ir nepartinių blokas“. „Beje, su bendraminčiais partijos narių bilietus tuomet vadindavome „duonos kortelėmis“. Panašiai tas pilkas partijėles (be kilnių idealų; vaižgantiškos moralės bei doros; Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus laikų patriotinio atsidavimo Tėvynės, tautos gerovei), kurių Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius prisiveisė kaip grybų po lietaus, vertinu ir dabar, – V. Rimša išreiškė kritišką požiūrį. – Nematau tarp jų nė vienos sau tinkamos... Todėl mano partija ir toliau lieka visa Lietuva, jos žmonės. Jai nereikia nei atskiros priesaikos, nei darbų programos. Tai ji visą gyvenimą tarpsta mano širdyje, mano siekiuose.“

Mokslininkas bibliotekininkas, bibliografas visas savo profesijos ir kraštotyros knygas, straipsnius parašė meilės gimtinei paakintas. „Pasak rusų rašytojo ir pedagogo Antono Makarenkos, kiekvieno žmogaus meilė gimtinei ir tėvynei pirmiausia prasideda „nuo savo šeimos, savo namų, savo kiemo, savosios gatvės“. Kas žino? Gal taip ir yra“, – svarstė pašnekovas.

1953-iaisiais atvykęs mokytis į Vilnių (išskyrus tuos trejetą metų, kuriuos praleido dirbdamas pagal paskyrimą kaip jaunas specialistas Pagėgiuose), įsikūrė sostinėje visam laikui, čia pragyveno daugiau kaip 60 metų. „Čia prabėgo paauglystė, gražiausi jaunystės metai, brandos laikotarpis. Miestas irgi augo, gražėjo mano akyse, – pasakojo Vytautas ir pridūrė, kad pamilęs Vilnių atsisakė visų, net ir gana pelningų pagundų jį palikti. – Gerai žinau, kad dabar man Vilnius, kaip rašytojui Erenestui Hemingway Paryžius, „yra miestas, kuris visada su manimi!“ Čia beveik visos gatvės mena mano žingsnius.“

Įsikūrusius sostinėje tėviškėnus jungia stipri gimtinės trauka. Susitikę jaučiasi tarsi sesę ar brolį šiame dideliame žmonių skruzdėlyne radę. „Tai gimtinės prisiminimas, dvasinė atgaiva, o ir maža šventė, ir kraštiečio petys, į kurį gali atsiremti“, – poetizavo V. Rimša.

Pastaruoju metu dažniausia visi susitinka Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ ir Vilniaus anykštėnų sambūrio renginiuose. Jie visuomet būna įdomūs, linksmi, nuoširdūs ir neformalūs. Kas nemėgsta po darbų su bičiuliais atsipalaiduoti, pabendrauti?

Kaip demokratijos mokykla

Pasak svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos nario, kraštiečių bendrijų sėkmė, kaip ir visų kitų nevyriausybinių visuomeninių organizacijų, priklauso nuo kelių veiksnių: visų draugijos narių, tarybos, pirmininko ir mikroaplinkos: tėviškėnų pozityvaus nusiteikimo bei pačios draugijos reikšmės teigiamos sampratos. „Sumanę steigti draugiją, į ją kvietėme kraštiečius, kurie tikrai nori įsitraukti į bendrą veiklą ir gali nuveikti ką nors gero, garsinti Svėdasų kraštą bei jo žmones. Tokių atsirado daug: nuo 33 (2007 m.) iki 100 svėdasiškių (2016 m.). „Kai dirbama kartu ir noriai – bendravimo kultūra bei siekis būti drauge tarpsta“, – įsitikinęs Vytautas.

Pašnekovo manymu, visuomeninių bendrijų ateitis Lietuvoje yra perspektyvi bei prasminga. „Gaila, kad kol kas mažai kas tai tesupranta. Visų pirma, šie judėjimai visuomenės gyvenime atlieka itin svarbią socialinę misiją – telkia konkrečiai veiklai aktyviausius bei gabiausius šalies gyventojus, teikia jiems realią erdvę savo socialinei raiškai“, – sakė jis. V. Rimšos manymu, įvairaus lygio bendruomenių kūrimasis, populiarinimas bei veiklos plėtra ugdo realius, ne vien iš tribūnų deklaruojamus gyventojų saviugdos, savivaldos daigus, o kartu yra ir puiki praktinė demokratijos mokykla. „Galvojant apie Lietuvos raidą ateityje, šie judėjimai įgauna labai svarbią socialinę, administracinę ir politinę prasmę“, – tvirtino visuomenininkas.

Kraštietis – tai gimtinės prisiminimas, dvasinė atgaiva, o ir maža šventė, ir petys, į kurį gali atsiremti.

Atlieka kilnią misiją

Jis pabrėžė, jog visi visuomeninių daugijų, asociacijų ir kitų darinių pirmininkai, tarybų nariai, kad ir kokias pareigas eitų, dirba nemokamai – vien entuziazmo ir savo širdies balso pašaukti atlieka kilnią misiją. „Jie gerai žino, jog už šiuos darbus niekada negaus nė mažiausios algos ar priedų, kuriuos valdininkai gauna vien už tai, kad negeba susitvarkyti reikalų tarnybos laiku. Koks loginis, administracinis ir profesinis kuriozas! Normaliose užsienio šalyse tokius tarnautojus darbdaviai atleidžia dėl kompetencijų stokos, o čia – mokami priedai“, – piktinosi V. Rimša.

Papročiai ir gimtoji kalba mus lydi nuo pat vaikystės ir yra viena svarbiausių mūsų tautos autentikos bruožų. Jų nykimas, pasak V. Rimšos, pastaruoju metu yra labai skaudi ne vien draugijos ar Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos tautų problema, susijusi su tautų savasties erozija. Nepriklausomybės metais (1918–1940) tautinis ugdymas buvo vienas iš kuriamos Lietuvos valstybės vizijos pamatų. „Prisiminkime tautinę mokyklą, tautinį piliečių ugdymą, dėmesį tautinei mūsų visuomenės savasčiai ir panašiai... Pasklaidykime to meto spaudą. Visa tai seniai pamiršta. Argi tai normalu? Juk kertama per tautos pamatus ir gyvastį“, – apmaudavo Vytautas.

Jis pabrėžė, kad tokį požiūrį būtina keisti. Pasidžiaugė kraštiečių rengiamais tarmės vakarais, kurie vyko ir gimtuosiuose Svėdasuose, ir Vilniuje. Čia dalyvavo bei pranešimus skaitė Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvių kalbos instituto mokslininkai bei draugijos nariai. Vilniuje į tarmės vakaronę pasikvietė veikiančius sambūrius, Žemaičių bendrijos vadovus. V. Rimšos redaguojamame draugijos laikraštyje „Svėdasų varpas“ rubrikoje „Puoselėkime savo gimtąją tarmę“ šiemet pradėti spausdinti straipsniai gimtąja tarme.

Šią veiklą vainikavo keletą metų rengtas istorijos ir kraštotyros straipsnių rinkinys „Svėdasai: praeitis ir dabartis“ (2012), penkerių metų draugijos veiklos jubiliejui skirta knyga „Svėdasiškių draugija „Alaušas“ (2013), Malaišiuose pastatytos skulptūros, skirtos literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto kūrinių veikėjams Mykoliukui ir Severiutei bei tijūnui Rapolui Geišei (aut. Aleksandras Tarabilda), metus (nuo 2016-ųjų vidurio) kas mėnesį mūsų kraštiečių paaukotomis lėšomis leidžiamas draugijos laikraštis „Svėdasų varpas“ ir kt. „

„Jeigu mūsų atžalos ateityje ims švęsti vien Heloviną, jie praras savo lietuvišką tautinę savastį, Tėvynę ir taps universaliais pasaulio piliečiais. Kas tada perduos jų vaikams savo tautos tradicijas ir meilę Lietuvai?“

Senuosius papročius ir liaudies tradicijas draugijos nariai puoselėja savo etnokultūros šventėse. Kartu švenčia Naujuosius metus, Tris karalius, Užgavėnes, Velykas (ar Atvelykį), o per Jonines kasmet dalyvauja Vilniaus anykštėnų rengiamose etnografinėse aukštaičių gegužinėse. „Šios šventės – ir smagios, ir visų mėgstamos“, – šypsojosi svėdasiškis.

Paklaustas, ar reikia perteikti gimtojo krašto nostalgiją, užkrėsti ja savo vaikus, anūkus, kitus jaunus žmones, pašnekovas tuo neabejojo. Anot jo, tuo, kaip ir bendrąja vaikų bei jaunimo elgsenos visuomenėje kultūra, šiandien Lietuvoje labai rimtai turi susirūpinti visi tėvai ir seneliai, mokytojai ir auklėtojai, spaudos ir TV kanalų save gerbiantys žurnalistai, inteligentija. „Jeigu mūsų atžalos ateityje ims švęsti vien Heloviną, jie praras savo lietuvišką tautinę savastį, Tėvynę ir taps universaliais pasaulio piliečiais. Kas tada perduos jų vaikams savo tautos tradicijas ir meilę Lietuvai? – retoriškai klausė V. Rimša. – Dėl to kai kurias etnokultūros šventes (Užgavėnes, Atvelykį ir kt.) draugijoje minime su šeimomis.“

. . .

Vytautas Rimša gimė 1937 m. Svėdasų valsčiaus Sausalaukės kaime (Anykščių r.). Mokėsi Svėdasuose. 1956 m. baigė Vilniaus bibliotekinį technikumą ir įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultetą, 1964 m. jį baigė. Mokėsi Sankt Peterburge Kultūros institute, vėliau – VU aspirantūroje. 1971–1989 m. stažavosi daugelio Europos šalių nacionalinėse ir kitose bibliotekose.

Iki 2002 m. vidurio dirbo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslinio tyrimų skyriaus vedėju, dėstė VU ir Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute.

Parašė profesinių knygų, sudarė mokslinių straipsnių rinkinių. Paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių bei informacijos profesiniais, kultūros, švietimo, pedagogikos ir kitais klausimais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"