TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

A. Vaitkus: „Darbas mane veikia kaip narkotikai“

2015 02 18 13:19
Arvydas Vaitkus SM nuotrauka

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija pagerbė ir apdovanojo labiausiai 2014 metais prie ekonomikos augimo prisidėjusias eksportu užsiimančias bendroves ir įdomu tai, kad vieną pagrindinių – „Lietuvos eksporto prizą“ pelnė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kuri eksportu nė neužsiima, tačiau sukurdama eksporto platformą kitiems, per pastaruosius metus šioje srityje sumušė tiek rekordų, kiek niekada nebuvo per visus daugiau kaip 760 uosto gyvavimo metų.

Dėl viso to „kaltas“ – prieš du metus prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vairo stojęs Arvydas Vaitkus, atvirame interviu prisipažinęs apie priklausomybę nuo darbo, aukojamą šeimą, padarytus darbus ir jau naujas galvoje kirbančias mintis.

- Ar tikėjotės tokio įvertinimo? Ką jis Jums reiškia?

- Dirbdami kiekvieną dieną, žinoma, apie jokius įvertinimus negalvojame, – tiesiog stengiamės pasiekti iškeltus uždavinius. O jei pavyksta tai padaryti ir dar kažkas tai pastebi, tuomet džiaugiamės dvigubai.

- Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovu dirbate dar palyginti trumpai – vos dvejus metus, tačiau ėmėte ir nustebinote visuomenę pernai suformavęs tokį ilgą istorinių rekordų sąrašą. Tai – ir rekordinės pajamos, siekiančios 50 mln. eurų, ir didžiausia trąšų, konteinerių, grūdų, rūdų krova, keleivių skaičius ir dar daugybė kitų skaičių. Ką tokio stebuklingo padarėte, kas atsitiko, kad rekordai ėmė lietis kaip iš gausybės rago?

- Beveik septynis metus dirbau Susisiekimo ministerijoje ir buvau Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos valdybos pirmininku, o apskritai su jūrų uosto verslu ir veikla draugauju jau penkiolika metų. Taigi, nesu naujokas, turiu sukaupęs daug patirties.

Darbas ministerijoje buvo orientuotas į strategijų kūrimą, o vėliau, dirbdamas vienoje iš didžiausių verslo struktūrų logistikos srityje, įgijau ir nemažai verslo vadybinės patirties. Tai, be jokios abejonės, suformavo mano požiūrį į kiekvieną uždirbtą litą, į uždavinių siekimą ir kitus svarbius dalykus.

Tačiau reikia nepamiršti, kad viso to niekada neįmanoma pasiekti be labai gero kolektyvo. Ir džiaugiuosi, kad per pirmąjį savo darbo pusmetį pavyko įvertinti esamo personalo kokybę, gebėjimus atlikti jiems iškeltus tikslus, išbandyti pasitikėjimą. Visi darbuotojai buvo gavę šimtaprocentinius mano pasitikėjimo kreditus, žinoma, gaila, kad kai kurie jų tai iššvaistė.

Šiuo metu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje susiformavęs aukščiausio profesinio lygio darbuotojų kolektyvas, dirbantis efektyviausiai visose trijose Baltijos šalyse. Kodėl? Todėl, kad lyginant su kitais jūrų uostais turime apie 30 proc. mažiau darbuotojų, o pagal visus – krovos, infrastruktūros plėtros ir kitokius – parametrus nenusileidžiame kitiems jūrų uostams. Tai reiškia, kad kiekvienas darbuotojas dirba ypatingai efektyviai ir rezultatyviai.

- Kaip Jums pavyko uždegti kolektyvą siekti rezultatų?

- Pirmą kartą jūrų uosto direkcijos istorijoje įvesta motyvacinė sistema ir, kaip rodo, rezultatai, ji veikia. Darbuotojams buvo iškelti uždaviniai ir pirmą kartą uosto istorijoje jie įgyvendinti 100 proc., kai tuo tarpu ikikriziniu laikotarpiu pavykdavo pasiekti vidutiniškai 65 proc. vidurkį, o krizės metu – 48 proc.

Valstybės įmonei tai nėra paprasta padaryti ir, visų pirma, todėl, kad mes turime labai griežtus rėmus: iš vienos pusės spaudžia teisės aktai, kuriais valstybės įmonės veikla reglamentuojama visai kitaip nei verslas, iš kitos pusės mes kartais susiduriame su ne visiškai sąžiningais partneriais, kurie pasinaudoja esama situacija. Eiti į priekį tokiu labirintu nėra paprasta. Privačiame versle visada gali čia pat nutraukti sutartį ir jau kitą dieną pasirinkti kitą partnerį, valstybės sektoriuje šis santykių sureguliavimas užtrunka nuo vieno iki keturių penkių mėnesių ir turi didelį poveikį siekiamiems rezultatams.

Labai svarbu mylėti žmones, jie tai jaučia ir kaip rodo mano praktika – nelieka skolingi ir atsidėkoja pasiaukojančiu darbu.

- O kas motyvuoja Jus?

- Jei turite galvoje pačią veiklą, darbo procesą ir rezultatų siekimą, tai šiuose dalykuose aš esu paskendęs iki kaulų smegenų – mane tai veikia kaip narkotikai ir nežinau, ar kada nors išsivaduosiu iš šios priklausomybės (šypsosi – red.).

O tai, kas liečia materialinį atlygį, aš manau, kad mūsų valstybėje seniai reikia keisti komunistinį požiūrį į valstybinio sektoriaus motyvaciją šiandieninės ekonomikos rinkos sąlygomis. Mūsų atlyginimai nė iš tolo negali prilygti ir konkuruoti su tokių pačių specialistų atlyginimais aplinkinėse valstybėse ar pasauliniu mastu. Ir tenka tik apgailestauti.

- Rekordų tikrai daug ir sudėtinga viename interviu aptarti visus, tad sakykite, kuris iš pasiekimų Jums yra mieliausias, teikiantis daugiausia džiaugsmo?

- Man didžiausią džiaugsmą kelia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimas, nes aš, ko gero, šiandien esu vienintelis žmogus, kuris dalyvavo visame šio projekto koncepcijos ir jos įgyvendinimo procese. Prie visų buvusių neigiamų sąlygų pačioje pradžioje, kartu su mokslininkų grupe pavyko atrasti šiam projektui ne tik vietą, bet ir formą, o būtent – įgyvendinti jį ofšorinio terminalo principu, kaip laivą.

Mačiau, kaip Lietuva buvo pasiklydusi pasirinkimuose, mačiau ir tą eilę konsultantų, kurie siūlė praktiškai niekaip neįgyvendinamas idėjas. O šiandien, kai gyvenimas leido ateiti į jūrų uostą ir realizuoti visas mintis, tai suteikė pačią didžiausią satisfakciją.

Ir be reikalo viešoje erdvėje buvo taip ilgai diskutuojama, ar tas terminalas mums reikalingas, ar ne. Tiesiog gaila tų, kurie diskusijoms gaišdami laiką taip ir nesuprato, kad tai – mūsų ekonominės nepriklausomybės dalis ir labai didelė.

- Esate įvairiapusis žmogus: ir inžinierius, ir teisininkas, dirbote ir valstybės sekretoriumi, ir netgi policijos pareigūnu... Kiek buvusi patirtis įvairiose srityse padeda dabar?

- Inžinerija man buvo visada labai artima. Dar būdamas moksleiviu aš kreipiausi į profesoriaus Viliaus Židonio vadovaujamą laboratoriją, kurioje buvo siekiama kurti, išrasti įvairiausios paskirties mechanizmus, ir mielai vaikščiojau į aukštąją mokyklą, nors dar ten nesimokiau. Toje laboratorijoje įgijau daug žinių, patirties ir būdamas studentu joje jau užsidirbdavau antrą stipendiją. Vėliau iškilo didelė grėsmė, nes kaip žinote, lietuvius ėmė tarnauti į armiją ir siuntė į kalnų Karabachą, Černobylį bei kitur. Tad bėgdamas nuo tarnybos rusų armijoje, aš atsidūriau vidaus reikalų sistemoje.

Mano darbas ten buvo pastebėtas ir tuomet gavau pasiūlymą baigti dar vienus - teisės mokslus. Tačiau po keleto metų labai aiškiai supratau, kad man ši profesija ne prie širdies, nes tai labai dažnai buvo sietina su žmonių likimais, be to, man didelį poveikį darė ir besikeičiantis Lietuvos gyvenimas. Tai, kas savo laiku buvo draudžiama ir nepriimtina, turiu galvoje, ekonominius santykius valstybėje, pamažu tapo verslu, tad aš tas pareigas palikau be minties kada nors sugrįžti.

Pradėjęs dirbti versle, turėjau įdomią misiją – man nuolat teko vystyti privatizavimo keliu įgytas įmones ir labai dažnai tam sėmiausi patirties Vokietijoje. Dabar galiu sakyti, kad ši valstybė man ypatingai svarbi ir gerbtina, nes daug ko išmokė. Praleisdamas nemažai laiko vieno iš Vokietijos miestų mero šeimoje, gavau tokios patirties, kad galiu drąsiai sakyti, jog tai viena svarbiausių ir didžiausių mano viso gyvenimo edukacijos dalių šalia visų kitų aukštųjų mokslų.

- O darbas Susisiekimo ministerijoje?

- Tai buvo labai netikėtas, mane nustebinęs pasiūlymas. Bet ta patirtis taip pat man kelia didelį džiaugsmą, nes tokios patirties jokioje aukštojoje mokykloje neįgysi. Vėliau tai labai pravertė plėtojant uosto pramonę.

- Kodėl?

- Todėl, kad ten turėjau galimybę dalyvauti sukuriant Lietuvos transporto sistemos ir visų pirma, vandens transporto, teisinę bazę, ypač stojimo į Europos Sąjungą metu. Būtent ten man teko prisidėti prie Lietuvos viešosios logistikos kūrimo ir džiaugiuosi, kad mūsų valstybėje ji vystoma pakankamai gera linkme.

Man teko dalyvauti daugybėje tarptautinių transporto darbo grupių, iš kurių viena labiausiai įsiminusių – 2003 m. suburta tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kėlusi daugybę tuo metu šokiruojančių, nepageidautinų klausimų, į kuriuos šiandien atsakė pats gyvenimas.

Ir jei anuomet baltarusiškų prekių krova Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste tesudarė apie 3 mln. tonų, tai pernai pavyko pasiekti jau rekordinius 12 mln. tonų. Tos darbo grupės veikla buvo rimtas fundamentinis pagrindas verslui gauti šiuos krovinius, nes mūsų kaimyninei valstybei buvo labai svarbu, kad kartu su verslu dirbtų ir valstybės institucijos. Tokiu būdu gimė ir „Vikingas“ – teko ne tik savo parašu iš Lietuvos pusės tvirtinti šią idėją, tačiau ir stengtis, kad ji taptų kūnu.

- Jums teko dirbti ir su daugybe žinomų žmonių. Kuris paliko giliausią pėdsaką Jūsų gyvenime ir kodėl?

- Labai nemalonu ir liūdna, kad kai kurie Lietuvos politikai iš to bando kurti įvairias sąmokslo teorijas, nes aš manyčiau, kad mūsų šalyje pats laikas yra išsivaduoti nuo drabstymosi purvu, o kam norisi kovoti galima rasti erdvę konstruktyvioje diskusijoje idėjų lygmenyje. Tiesa, čia reikia daugiau išmonės ir vidinės kultūros.

Dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, aš turėjau garbės matyti tokią asmenybę kaip šviesaus atminimo premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas ir norėčiau kalbėti apie jį ne kaip apie žinomą politiką, bet kaip apie žmogų-ūkininką, Lietuvos ūkyje nuveikusį labai daug.

Aš mačiau ne vieną premjerą, ministrą, tačiau ši asmenybė tikrai išsiskiria patirtimi bei vadybiniais gebėjimais. Mane itin žavėjo tai, kad jis niekada nestabdė entuziazmo, atvirkščiai, - skatino eiti pirmyn, prašydamas nuolat pateikti rezultatų ataskaitas ir informuoti, kaip sekasi įgyvendinti projektus ir pan. Jaunoje valstybėje turėti tokį gerą pagreitį, spurtą judėti į priekį, buvo ypatingai svarbu – juk niekas niekada nestovi vietoje, net ir jūrų uostų kontekste visi stengiasi būti pirmi ir tose lenktynėse nėra paprasta ir lengva.

Kita asmenybė, kuri man visada imponavo ir, visų pirma, kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, buvo šviesaus atminimo dr. Bronislovas Lubys. Tai asmenybė, kuri sugebėjo po vienu stogu suvienyti ir pagal tam tikras sritis meistriškai suniveliuoti daugybę skirtingo pobūdžio verslų interesų. Tiems, kurie šiandien bando kažkaip interpretuoti faktus, aš galiu pasakyti tik tiek, kad žaviuosi ir didžiuojuosi, kad turėjau galimybę dirbti su šiuo išskirtiniu žmogumi.

- Ar besirūpinant vienu svarbiausių Lietuvai strateginiu objektu lieka laiko šeimai ir laisvalaikiui?

- Tai – pats skaudžiausias klausimas. Žinoma, kad norint nuveikti daug darbų, tenka kažką ir aukoti. Gyvenime nebūna stebuklų.

Pernai lapkritį, kai Klaipėdos uoste buvo priimtas laivas „Independence“, per televiziją visi stebėjo gražius vaizdus: laivų paradas, vilkikai, malūnsparniai... viskas labai gražu. O už viso to – daugybė atiduotų darbo ir laisvalaikio valandų, bemiegės naktys ir artimųjų kantrybė. Taip, vadovams – nesvarbu, kokioje srityje jie vadovauja – tenka aukoti dalį savo šeimų interesų, buvimą su jomis ir tai yra tiesiog neišvengiama.

Bet aš turiu nuostabią žmoną, nuostabius vaikus, o nuo praeitų metų lapkričio mėnesio – ir nuostabią anūkę.

- Vadinasi, kartu su „Independence“ atsiradimu Jūs tapote ir seneliu?

- Taip, aš jau senelis. Bet tokiu dar nesijaučiu (juokiasi – red.). Daug sportuoju, turiu savo užimtumo programas ir žinau, be to tempo, kurį po darbo palaikau sporto salėje, negalėčiau palaikyti ir darbo tempo. Žinote, čia taip pat, kaip ir krepšinyje, – jeigu nori gerai žaisti, jeigu nori būti primas, privalai rimtai treniruotis.

- Gavus tokį apdovanojimą, tikriausiai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste įsivyraus ramesnis gyvenimas?

- Nepatikėsite, bet turiu gerokai ambicingesnių ir dvigubai didesnių darbų, kurie aiškiai sudėlioti mano mintyse. Uosto direkcijos vadovų kolektyvas visas tas mintis ir koncepcijas jau adaptuoja į dokumentus, kurių svarbiausias – bendrasis planas. Labai džiaugiuosi ir esu dėkingas Seimui, Vyriausybei ir susisiekimo ministerijai, kad jie suprato šio dokumento svarbą ir padėjo rimtus pamatus jo atsiradimui. Tad dabar svarbiausia sudėlioti tai, kas jame turėtų būti.

Vienareikšmiškai sakau tiems, kurie daugybę metų negražiai politikavo dėl Klaipėdos išorinio uosto, kur be jokių abejonių buvo geriausia vieta dujų terminalui. Išorinio uosto perspektyva sprendžia daugybę dalykų Klaipėdos uoste ir visų pirma, žemės trūkumo bei gylio klausimus. Dar viena didžiulė perspektyva - Kiaulės nugaros salos apjungimas su žemynine dalimi. Čia būtų nauja galimybė plačiai išvystyti eilę uostui labai svarbių projektų.

Klaipėdos miestui ir Lietuvai kaip jūrinei valstybei, svarbi plėtra pietinėje uosto dalyje, suformuojant naujas teritorijas ir sudarant galimybę prie jų švartuotis. Visuomenė tikriausiai galvoja, kad pastačius Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, projektas pabaigtas, o aš manau, kad tai – tik pirmasis jo įgyvendintas etapas. Antrasis žingsnis – leisti kurti pridedamąją vertę prie šio terminalo, nes tai leistų dar labiau sumažinti dujų kainas ir daugiau uždirbti mūsų valstybei.

Išrinkus naują savivaldybių valdžią turėsime naujų diskusijų dėl plėtros miesto ir uosto pietinėje dalyje. Ši dalis – gerokai atitolusi nuo gyvenamųjų vietų ir aš matyčiau prasmę ten kurti didelius gamybinius klasterius. Puiku, kad veikia Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, tačiau jos šiuo metu nepakanka. Pietinėje dalyje yra susiformavę intermodaliniai terminalai, kurie leistų labai stipriai ir pozityviai paveikti visą logistinę sistemą, esančią Lietuvoje. Gamybiniai klasteriai šioje vietoje taptų tarsi garantija, kad juose esančią žaliavą, pagamintą produkciją ar abu kartu bus galima iškart transportuoti norima kryptimi. Tokią veiklą vystantis jūrų uostas turi didelį potencialą tiek išlaikyti krovinių srautus, tiek turėti jų augimo perspektyvas.

Matyčiau prasmę čia pritraukti ir dideles užsienio investicijas, nes tai yra tam tikras saugumo garantas šiandieninėje geopolitinėje erdvėje. Be abejo, tai naujos darbo vietos ir kita su tuo gaunama nauda Klaipėdos regionui ir mūsų valstybei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"