TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ant svarstyklių - pramonė ir paslaugos

2014 05 30 6:00
Pramonė savo svarbos nepraranda pirmiausia dėl to, kad viena darbo vieta pramonės sektoriuje sukuria vidutiniškai 3-4 darbo vietas kituose sektoriuose. LŽ archyvo nuotrauka

Nors Lietuvoje mėgstama pasigirti į šalį atsikeliančiais tarptautinių kompanijų paslaugų centrais, pralaimėta nemažai kovų dėl investicijų į pramonės sektorių. Specialistų manymu, būtent pramonei dabar reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Paslaugos Lietuvos ekonomikos struktūroje pernai sudarė šiek tiek daugiau nei pusę (51,6 proc.) pridėtinės vertės, o pramonė – viso labo ketvirtadalį (24,5 proc.). Per pastarąjį dešimtmetį ši pramonės dalis iš esmės nepasikeitė, o paslaugų dalis maždaug 3 procentiniais punktais padidėjo. Be to, paslaugų sektorius gerokai lenkia pramonę ir pagal tiesiogines užsienio investicijas (TUI) - maždaug 70 proc. investicijų yra sukoncentruota paslaugų sektoriuje.

Tokius duomenis pateikęs VšĮ “Versli Lietuva” vyriausiasis analitikas Justas Jurevičius nurodė, kad pagal ekonomikos struktūrą ir jos tendencijas Lietuva nelabai skiriasi nuo kitų ES šalių – jose paslaugų dalis taip pat augo. Kita vertus, kai kurių paslaugų, pavyzdžiui, finansinio tarpininkavimo, pridėtinė vertė Lietuvoje yra gerokai mažesnė nei Vakarų Europos ar kitų aukšto gyvenimo lygio šalių vidurkis. Todėl esą tikėtina, kad, Lietuvos ekonomikai toliau vystantis, paslaugų dalis pridėtinėje vertėje augs.

Nors investicijų pasiskirstymas sektoriuose akivaizdus, išlieka klausimas, ar Lietuvos susitelkimas į paslaugų teikimą yra teisinga strategija. Juo labiau kad šios investicijos, kitaip nei investicijos į pramonę, gali gana nesunkiai iš Lietuvos persikelti į kitas patrauklesnes rinkas.

Kas duoda daugiau naudos?

Dėl užsienio investicijų naudos į didelės pridėtinės vertės sektorius, taip pat ir paslaugų sektorių, neabejojama. Šios investicijos skatina darbo jėgos kvalifikacijos, vietinių partnerių verslo kultūros bei efektyvumo augimą, o svarbiausia - prisideda prie šalies ekonomikos plėtros. „Esama palanki investicinė aplinka suteikia ir papildomų galimybių. Pavyzdžiui, ankstesnės investicijos į paslaugų sektorių yra nebloga reklama, kuri gali pritraukti ir pritraukia naujų užsienio įmonių bei prisideda prie tolesnės investicijų plėtros“, - sakė J. Jurevičius. Jis įsitikinęs, kad kapitalo mobilumas, kuris, beje, būdingas ne tik paslaugų sektoriui, globalios ekonomikos kontekste negali būti vertinamas tik kaip neigiamas reiškinys. Jei, ieškodamos pigesnės darbo jėgos, mažesnės pridėtinės vertės užsienio kapitalo ar vietines įmonės ir išsikelia, tai jas dažnai pakeičia naujos, į didesnę pridėtinę vertę orientuotos įmonės.

Kai kurie analitikai teigia, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė, ypač maža ekonomika, net neturi kito pasirinkimo, kaip tik orientuotis į paslaugas. Mat kurti visą industriją joms per brangu, ypač susiduriant su didžiule pasaulinių pramonės gigantų konkurencija.

Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas, įsitikinęs, kad pramonė išlieka ekonomikos stuburu, nors šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei JAV ekonomikos varikliu yra tapęs paslaugų sektorius. Pramonė savo svarbos nepraranda pirmiausia dėl to, kad viena darbo vieta pramonės sektoriuje sukuria vidutiniškai 3-4 darbo vietas kituose sektoriuose. Pavyzdžiui, sunkioji pramonė neišsiverčia be transporto, apskaitos, informacinių technologijų (IT) paslaugų, jai taip pat reikia specialistų įrenginiams remontuoti bei prižiūrėti ir pan.

Be to, įvairūs korporacijų apskaitos, IT ir panašūs paslaugų centrai koncentruojami didžiuosiuose miestuose, todėl provincijoje bei mažesniuose miesteliuose „pirmuoju smuiku turi griežti pramonė“. Susitelkdama ten, kur tinkama infrastruktūra ir kur pakanka resursų bei žaliavų, pramonė duoda impulsą mažesniems miestams ir padeda palaikyti jų ekonominį gyvybingumą. Tai Lietuvoje galima pasakyti apie medienos, baldų pramonę, su žemės ūkiu susijusią pramonę (pieno, duonos gaminiai) ir kt.

Artėja investicijų banga

Ž. Mauricas neabejojo, kad Lietuvai reikėtų ne tik džiaugtis į šalį plūstančiomis užsienio investicijomis į paslaugų centrus, bet ir ryžtingiau siekti investicijų į gamybos sektorių. Jo manymu, tik vienodai skiriant dėmesio pramonei ir paslaugoms galima užtikrinti tvarią ekonomiką. Kaip sektiną pavyzdį ekonomistas pateikė Airiją, kuri daug dėmesio skyrė pritraukti IT gigantams: „Microsoft“, „Google“, „IBM“, bet tuo pat metu neapleido ir pramonės – šalyje esama ypač daug farmacijos, biofarmacijos įmonių. O jų atėjimo Airija kryptingai siekė: rėmė tyrimus, mažino biurokratines kliūtis ir pan.

„Nors turime labai daug pramonės parkų, laisvosios ekonomikos zonų, bet galbūt dėl biurokratinių kliūčių ar strateginės drausmės rezultatai nėra itin džiuginantys, net skurdoki. Lietuva yra pralaimėjusi labai daug kovų dėl investicijų į pramonės sektorių, pirmiausia prieš Slovakiją, Lenkiją, Vengriją. Pramiegojome pirmą investicijų bangą, kuri atsirito tuo metu, kai stojome į Europos Sąjungą. Dabar, kai Europa lipa iš recesijos, artinasi antroji banga“, - kalbėjo Ž. Mauricas.

Investicinių projektų analizę atlikusios bendrovės „EY" Konsultacinių paslaugų padalinio Baltijos šalyse vadovas Linas Dičpetris taip pat teigė, kad tradicinė pramonė galėtų daugiau prisidėti prie Lietuvos ūkio plėtros ir jo konkurencingumo didinimo. Jo manymu, tradicinės pramonės sektoriai – farmacija, cheminių medžiagų, gėrimų, pašarų, transporto priemonių kėbulų ir kita gamyba Lietuvoje turi didelį neišnaudotą potencialą kuriant didelę pridėtinę vertę, prisidedant prie šalies eksporto plėtros ir pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas.

Abejonių dėl Lietuvos mažėja

Ž. Maurico manymu, Lietuva, kovodama dėl investicijų į pramonės sektorių, sugebėtų įrodyti savo konkurencingumą pirmiausia dėl palyginti pigios darbo jėgos ir ganėtinai geros infrastruktūros. Be to, stodama į euro zoną, neblogai tvarkydama viešuosius finansus ir sklaidydama neapibrėžtumus energetikos srityje Lietuva eliminuoja pagrindinius iki šiol investicijas stabdžiusius trukdžius.

Investicijos į pramonę yra ilgalaikės, lėčiau atsiperka ir yra ne tokios lanksčios nei investicijos į paslaugų sektorių. Todėl pramonės įmonės užsienio rinkose pirmiausia dairosi tvirto pagrindo, jų neįtikina vien ekonomikos augimas. Iki šiol užtikrinti stabilumą Lietuvoje trukdė brangesnė nei kitose šalyse kaimynėse elektra, didelis neapibrėžtumas dėl dujų tiekimo ir jų kainos. Tačiau suskystintų gamtinių dujų terminalas ir elektros jungtis su Švedija Lietuvos patrauklumą, ekonomisto teigimu, padidins.

Paklaustas, ar Lietuva galėtų būti konkurencinga ir gerų specialistų pasiūla (turint omenyje, kad ir vietinėms pramonės įmonėms stinga darbuotojų), jis buvo įsitikinęs, kad pasiūla ir paklausa darbo rinkoje susireguliuotų savaime. „Natūralu, kad kai kuriose pramonės šakose specialistų trūkumas šiuo metu jaučiamas – prieš dešimt metų pramonė net pasaulio mastu buvo labai nemadinga, o Lietuvoje ji asocijavosi su mažu darbo užmokesčiu, gana prastomis darbo sąlygomis, pasenusiomis technologijomis ir menkomis perspektyvomis. Tačiau įvaizdis gerokai pasikeitė, ir technologinės krypties studijas šiais metais pasirinko kaip niekad daug studentų“, - aiškino pašnekovas. Jei pramonė šalyje sulauks daugiau dėmesio, siūlys konkurencingą darbo užmokestį, o jauni žmonės šiame sektoriuje matys perspektyvą, tuomet, jo manymu, specialistų netrūks.

Pagrindinis taikinys - Skandinavija

Artimiausiu metu tikėtis investicijų proveržio nereikėtų – vien dėl to, jog pramonė yra gana inertiškas sektorius, ir realūs investicijų rezultatai matomi tik po kelerių metų. Tačiau sąlygos investuoti gerėja, o esami investuotojai, rodos, patenkinti.

Pavyzdžiui, Pabradėje įsikūrus medicinos įrenginių gamintojams, buvo galima nerimauti, jog įmonei trūks specialistų. Tačiau nuogąstavimai nepasiteisino, greičiau atvirkščiai - investuotojai svarsto galimybes dar daugiau veiklos perkelti į Lietuvą. „Tai rodo, kad potencialo Lietuvoje yra, tik reikia kovoti dėl investicijų“, - sakė Ž. Mauricas.

Jo manymu, pirmiausia Lietuvai reikėtų galvoti, kaip pritraukti investicijų iš Skandinavijos. Mat skandinavai iš savų rinkų žengia nenoriai, ypač į Rytų pusę, bet Lietuva jiems jau įrodė galinti būti patikima, kokybiškai gaminanti partnerė. Be to, aukštus kriterijus keliančių skandinavų pasitikėjimas šalimi pažadintų ir kitų potencialių investuotojų susidomėjimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"