TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ar euras, ar sveika ekonominė politika?

2011 11 15 8:44

Krizė Europos Sąjungos (ES) nebaigtoje formuoti pinigų sąjungoje (euro zonoje) iš tiesų kiek panaši į žemės drebėjimą - nes atsirado plyšių jos mūruose.

Plyšiai, nors ir nedideli, akivaizdūs: Graikijai gan tiesiogiai užsiminta apie galimybę atsisveikinti su euro erdve, o nepakeičiamo ES variklio, Vokietijos ir Prancūzijos tandemo, pareigūnai jau slapta susitikinėja ir svarsto griežtesnį ES padalijimą į dar stipriau integruotą, unifikuotai valdomą ir galbūt mažesnę nei dabar euro erdvę bei periferija tapsiančią likusią jos dalį.

Neoficialūs ES vairininkų pasitarimai nuėjo taip toli, kad net Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, konkrečiai nieko neįvardydamas, neseniai pareiškė: "Leiskite pasakyti tiesiai šviesiai - suskaidyta sąjunga neveiks... Euro erdvė - jokia alternatyva ES. Visa ES turi turėti eurą kaip savo valiutą. Jos užduotis - gilinti euro erdvės integraciją ir nedidinti atskirties tų, kurių kol kas nėra toje erdvėje."

Politikų siekį ryškiau skirstyti ES į euro erdvę ir likusį dešimtuką papildo nepolitikų pastangos pamatyti ES skylančią į pietus ir šiaurę, rodant jų neįveikiamus ir neva sąjungai mirtinai pavojingus skirtumus.

Pateikiami ne tik faktai apie didžiulį Graikijos ir Italijos įsiskolinimą, bet ir primenamas išties unikalus Graikijos kelias į ES: šalis ne tik įstojo į pinigų sąjungą suklastojusi biudžeto deficito duomenis, bet ir į pačią ES buvo Komisijos nerekomenduota (tačiau 1981 metais tapo ES nare šios šalių narių vadovų tarybos valia).

Kam mums tas euras?

Tokiame fone Lietuvos noras ir siekis įstoti į euro zoną gali imti atrodyti svarstytinas iš naujo. Kam mums prireikė turėti bendrą valiutą ir atsiduoti bendrai pinigų politikai ES?

Bendra valiuta gelbsti nuo gausybės išlaidų mokant už prekes ar kitus mokesčius skirtingomis valiutomis. Kadangi mūsų prekyba su euro erdvės šalimis sudaro daugiau nei pusę visos prekybos, gautume stambią piniginę naudą. Bendra pinigų politika garantuotų, kad infliacija būtų artima jos tempams visoje euro erdvėje, tai smarkiai sumažintų grėsmę mūsų prekių konkurencingumui.

Sumažėtų ir palūkanų normos, taip padrąsindamos investicinę veiklą.

O kad bendra, nuo mūsų nepriklausoma pinigų politika nepakenktų šalies ūkio raidai tais atvejais, kai nacionalinės ekonomikos ciklas patirs asimetrinį šoką (dėl to reikėtų nacionalinės pinigų politikos, bet jau būtų šaukštai po pietų), būtina turėti kiek įmanoma didesnę kapitalo ir darbo judėjimo laisvę.

Esant mūsų ekonomikos atoslūgiui (kai kitose euro erdvės šalyse ekonomika kyla ir bendra pinigų politika lieka griežta), kapitalo judėjimo laisvė netruks paskatinti kaimynų kapitalą pasinaudoti vėstančios ekonomikos defliaciniais reiškiniais, pirmiausia - nebeaugančiu darbo užmokesčiu ir nekylančiomis vietinių paslaugų kainomis; neigiamos asimetrinio šoko pasekmės bus sušvelnintos.

Jas kiek amortizuos ir darbo judėjimo laisvė - vėstant ekonomikai ir dėl to didėjant nedarbui dalis darbuotojų persikels į kitas euro erdvės šalis, kur nedarbas nedidelis. Šalies socialinio draudimo fondams sumažės pavojus prasiskolinti.

Dar geriau, jei mūsų ekonomikos ciklas sutaptų su daugumos kitų euro erdvės šalių verslo ciklu. Taip ir bus, jei prekyba su euro erdvės šalimis bus plėtojama toliau, jei ji bus vis labiau diversifikuojama ir plėtrą lydės gamybos išdėstymo bei paslaugų tinklų sklaida.

Priverstinės permainos

Krizė šiek tiek pakeitė mūsų ekonomikos aplinką, modifikavo ir ją pačią. Prekyba po nokdauno 2009 metais augo labai sparčiai. Tačiau ji mažumėlę persiorientavo - nuo vakarų į rytus. 2004 metais eksportas į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis sudarė 16,3 proc. viso mūsų eksporto, o 2009 metais jis jau siekė 23,5 proc., o per šių metų devynis mėnesius dar padidėjo - iki 27,6 procento. Suprantama, taip yra dėl to, kad NVS šalių ekonomika per visą tą laikotarpį augo sparčiau nei ES valstybių, be to, infliacija tose šalyse taip pat gerokai didesnė - tai su brangstančiu euru susietam litui itin paranku. Bet kartu tai ir įrodymas, kad mūsų eksporto konkurencingumas didėja per lėtai.

Kapitalo judėjimo laisvė parodė savo šešėlinę pusę. Užsienio kapitalo savininkai ir mes, to kapitalo viliotojai, pasinaudojom ta laisve tokiu mastu, kad perkaitinome ekonomiką, išpūtėme jos bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir dėl to krizės metu kritome taip smarkiai, kad kiti net ėmė pirštais į mus rodyti.

Analogiškai ir su darbo judėjimo laisve: emigracija tikrai sumažino nedarbą ir šiek tiek palengvino viešųjų finansų padėtį, bet jos kaina pernelyg didelė - netenkama reikalingų specialistų, kvalifikuotų ir motyvuotų dirbti žmonių.

Tai stoti į pinigų sąjungą ar nestoti? Vykdyti tuos Mastrichto kriterijus ar nevykdyti?

Sveiko proto kriterijai - kaip kelrodis

Pinigų sąjunga Europoje egzistuoja ir egzistuos - net jeigu jai teks susitraukti iki Vokietijos, Prancūzijos bei Olandijos teritorijų. Niekur nedings ir jos teikiami privalumai. Neveikia net argumentas, kad stojant reikėtų iškart įsipareigoti dalyvauti kuriamuose finansinio stabilumo fonduose, nes ši sąlyga bus privaloma visiems stojantiesiems.

Stoti ar nestoti į euro erdvę, spręsime 2013-aisiais, kai paaiškės 2012 metų rezultatai ir matysime, ar vykdome Mastrichto kriterijus. Tuo metu patys šie kriterijai mums absoliučiai būtini. Jie yra ne kas kita kaip reikalavimas ūkininkauti remiantis sveiku valstietišku protu: neprasiskolink, gyvenk pagal pajamas, neprašvilpk tėvų palikimo, o didink jį, kad vaikai sočiau gyventų.

Sunku rasti ką nors racionalesnio nei tokios nuostatos.

Ir vis dėlto randame. Mokame atidėlioti viešųjų finansų subalansavimą (beveik dvidešimt metų), kasmet tvirtindami biudžeto deficitą ir didindami valstybės skolą, mokame skolintis visame dideliame pasaulyje ir rodyti į augantį BVP kaip skolų grąžinimo garantą (lyg patiems to augimo nereikėtų). Netrukus, svarstant 2012 metų biudžetą ir artėjant rinkimams, tą mokėjimą imti iš ateities (ar iš debesų) ir duoti rinkėjams, matysime dar ne sykį.

Turime labai blaiviai mąstančią finansų ministrę ir privalome ją palaikyti, kai ji teigia, jog Mastrichto kriterijų mums reikia ne dėl Briuselio prasimanymų, o dėl mūsų pačių interesų. Kad ir kokia maža būtų mūsų ekonomika, ji privalo būti sveika ir harmoninga, tik tada ji galės nuolat normaliai augti.

Graikija įsitaisė rimtų problemų geram dešimtmečiui ne dėl euro, o dėl to, kad euras padidino ir galop "apšvietė" ydingos graikų ekonominės politikos problemas. O kad euras tik padėtų sveikoms, ES mastu jau integruotoms ekonomikoms suklestėti - tai irgi faktas.

Bet nesupainiokime eilės tvarkos - tokia yra Graikijos ir kitų nelaimėlių pamoka.

Jonas ČIČINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"