TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ar jau metas daužti kiaulę taupyklę?

2016 02 15 20:00
LŽ archyvo nuotrauka

Prieš keletą dienų teko aiškinti ekonomikos principus savo devynmečiui, pasiryžusiam išleisti visas savo kiaulės taupyklės santaupas naujesniam telefono modeliui.

Ir kaip bebūtų keista, gal jis ir teisus, norėdamas tiesiog eiti ir pirkti – ko bus vertos santaupos, jeigu palūkanų nematysime artimiausius ketverius metus? Norom nenorom iškyla mintis „ekonomikos pasaulis iš esmės pasikeitė“, bet kol kas tai sakome tyliai, tarsi nesureikšmindami to, kad daugelis senų, amžių patikrintų ekonominių principų pastaraisiais metais yra smarkiai išbandomi, ir tenka pripažinti, kad visai neaišku, ko naujo teks išmokti.

Raudonuojantys pasaulio akcijų indeksai

Sausio 29 d. Japonijos centriniam bankui sumažinus bankų indėlių palūkanų normą iki –0,10 proc., Japonija prisijungė prie klubo šalių, kuriose palūkanų normos jau yra neigiamos – euro zona, Šveicarija, Danija, Švedija jau kurį laiką gyvena neigiamų palūkanų sąlygomis. Japonijos akcijų rinkos į tai reagavo raudonuodamos – per dvi savaites „Nikkei 225“ akcijų indeksas buvo netekęs beveik 17 proc. savo vertės, kol galiausiai šiandien pakilo net 7 proc., ir šiam kilimui aiškesnio paaiškinimo kaip korekcija kol kas nėra. Dėl įvairių kitų priežasčių ne ką menkiau raudonavo daugelis populiarių akcijų indeksų. Kai per gerą mėnesį praktiškai visi išsivysčiusių šalių indeksai netenka 12–17 proc. savo vertės, kyla rimtų klausimų dėl to, kas vyksta. Pernai buvome įsitikinę, kad didžiųjų pasaulio ekonomikų atsigavimas yra fait accompli, tai buvo užtvirtinta gruodį, kuomet JAV centrinis bankas (FED), lydimas rinkų susižavėjimo ir aplodismentų, pirmą kartą po septynerius metus trukusios tylos padidino bazinę palūkanų normą. O jau dabar ekonomistai nesutaria, ar FED turėtų sumažinti bazinę palūkanų normą, kurią ką tik padidino, ar ją toliau kelti. Šiandien rinkos dalyvių vertinimai, tiek kiek jie siekia – iki kitų metų vasario, nenumato FED palūkanų didinimo, ir toks lūkestis labai skiriasi nuo prieš mėnesį vyravusių prognozių apie 4 palūkanų kėlimus šiemet. Netikėtai atmintyje iškyla garsusis Europos centrinio banko (ECB) bazinių palūkanų pakėlimas prieš krizę, 2008 metų vasarą, ir stiprus pozityvus signalas rinkoms, po kurio praėjus vos keletui mėnesių, situacija apsivertė aukštyn kojomis, ir palūkanos nuriedėjo kaip sniego kamuolys nuo kalno, kartu nusinešdamos ir bet kokias pozityvias nuotaikas.

Atrodytų, kodėl šie, regis, smulkūs žaidimai yra svarbūs (kalbame apie 0,10–0,25 proc. dydžio palūkanų kitimą). Ekonominę šalies, regiono gerovę lemia labai daug parametrų, ir palūkanos yra tik vienas jų. Tačiau skirtingai nuo fiskalinės (arba mokesčių) politikos įrankių, monetarinė politika (centrinio banko nustatomos palūkanų normos bei kiti pinigų masei reguliuoti skirti instrumentai) daro įtaką ekonomikai greičiau ir, bandoma tikėti, jos poveikis yra labiau prognozuojamas. Jei bandytume šiandien padaryti didžiųjų pasaulio ekonomikų (išskyrus Kiniją) nuotrauką, ji būtų tokia: palūkanos artimos nuliui arba neigiamos, infliacijos beveik nėra, ekonomikos augimas vangus (čia vis dar išsiskiria JAV, kurių metinis BVP augimas, paskutiniais duomenimis, yra 1,8 proc.). Atrodytų, nieko tokio – tylu, ramu ir... nuobodu. Tačiau ar tikrai?

Vartojimui skatinti reikalingos naujos priemonės

Žema naftos kaina yra prastos žinios lygiai taip pat kaip ir geros. Vartotojams pigus benzinas yra džiugi staigmena, nebrangstančios prekės (nes jų produkcijoje naudojamos energijos ir jų transportavimo kaštai yra gerokai sumažėję) yra maloni kasdienybė. Tačiau tuo geros žinios iš esmės ir baigiasi. Žema benzino kaina reiškia taip pat žemas mokesčių pajamas bet kuriai valstybei (mat didelę dalį benzino kainos sudaro akcizas – mokestis į valstybės iždą). Per beveik porą metų naftos kainai nukritus trimis ketvirtadaliais, naftą išgaunančios bendrovės susiduria su milžiniškais finansiniais sunkumais – priklausomai nuo sėkmės, kai kam jie gali reikšti pelno sumažėjimą, o kai kurioms iš jų – ir bankrotus. Naftos išteklių turtingos valstybės kenčia didelį biudžeto deficitą ir neturi įrankių šiai problemai spręsti. Kai kurių šalių, kurių subalansuotam biudžetui prognozuota naftos kaina yra labai aukšta, kaip pavyzdžiui Venesuela, atveju pradedama kalbėti ir apie bankrotą. Taigi pigi nafta gali padaryti daugiau žalos, nei kartais gali pasirodyti.

Panaši ir nulinės infliacijos arba defliacijos naudos iliuzija. Vartotojai, nematydami priežasčių prekių kainoms ateityje augti, neturi priežasčių skubėti pirkti dabar. Vangus vartojimas reiškia ir vangų ekonomikos augimą. Būtent su šiuo reiškiniu ir kovoja centriniai bankai, ilgus metus laikydami nulines palūkanas – tokiu būdu mažinamos priežastys vartojimą atidėti, nes tampa nepatrauklu taupyti pinigus. Tačiau, deja, to neužtenka. Reikia atsižvelgti ir į subjektyvius parametrus, pavyzdžiui, vartotojų lūkesčius dėl darbo rinkos (ar jie turės darbą ir uždirbs norimą atlyginimą), bendrą šalies ekonominę bei politinę situaciją. Būtent šiems faktoriams didelę įtaką daro tokie įvykiai kaip migrantų krizė euro zonoje arba galima Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose.

2016 metų pradžia norom nenorom verčia susimąstyti, kad ekonomikos atsigavimo pradžia užsitęsė. Ligšioliniai ekonomikos ciklai trukdavo 8–10 metų. Jei nutarsime, kad paskutinę krizę pasaulio ekonomika išgyveno 2008 metais, matematika tampa gana paprasta. Tačiau dabartinio ekonominio paveikslo išskirtinumas yra tas, kad centriniai bankai baigia išsemti priemones, kurios galėtų padėti pakelti ekonomikos augimą iš dugno, jei to prireiktų. Ar ateis metas, kai savo vaikams sakysime – žinoma, kuo greičiau daužk tą kiaulę taupyklę ir kuo skubiau išleisk visas savo santaupas? Ar laikyti lėšas bankuose kainuos tiek daug, kad pasiryšime savo santaupas sudėti į stiklainius ir laikyti sandėliuke ant lentynos? Ar bankai, bėgdami nuo neigiamų palūkanų centriniame banke, nutars pastatyti savo kioskus gatvėje ir dalinti paskolas praeiviams? Greičiausiai ne, nes ir bankai, ir vartotojai, ir įmonės savo sprendimuose remiasi platesniu spektru argumentų, taip pat – ir iracionalių. Būtent tai ir yra priežastis, kodėl centrinių bankų taikomas ekonomikos skatinimo mechanizmas nuvilia lūkesčius. Ir būtent todėl jie turėtų pradėti galvoti apie naujas priemones ekonomikai taisyti, nes jų gali prireikti.

Komentaro autorė – Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"