TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ar Kinijos smukimas sukels pasaulio ekonomikos krizę

2015 09 02 12:38
AFP/Scanpix nuotrauka

Pasaulinė ekonomikos krizė 2009–2009 metais mums dar kartą priminė gerai žinomą istorijos pamoką: „Kai Amerika nusičiaudi – suserga visas pasaulis“. Tačiau šį kartą nusičiaudėjo ne Amerika, o Kinija, kuri vos prieš metus aplenkė JAV ir tapo didžiausia ekonomika pasaulyje (skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą).

Kodėl Kinija čiaudi?

Kinijos ekonomikos modelis, grįstas eksportu ir investicijomis nėra tvarus. Tad Kinija planavo iš „pasaulio fabriko“ tapti „pasaulio supermarketu“, tačiau vietoje to tapo pasaulio „statybų aikštele“. Per pastaruosius penkerius metus užimtųjų skaičius statybų sektoriuje padvigubėjo, o gamyklose – išaugo daugiau nei du kartus, o investicijos tebesudaro daugiau nei 40% visos Kinijos ekonomikos (Kinija suvartoja daugiau nei pusę viso pasaulio plieno ir cemento). Be to, Kinija taip pat praranda tarptautinį konkurencingumą dėl sparčiai augančių atlyginimų ir stiprios valiutos. Vidutinis darbo užmokestis Kinijoje, matuojant eurais, per pastaruosius penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 310 eurų iki 680 eurų) ir ženkliai priartėjo prie lietuviškojo. Nenuostabu, kad Kinija galiausiai nusprendė devalvuoti savo valiutą (mes perspėjome apie šią grėsmę gegužės mėn. pristatymo metu), kas sukėlė paniką pasaulio finansų rinkose, kuri pasiekė kulminaciją juodąjį pirmadienį (rugpjūčio 24).

Ar pasaulio ekonomika susirgs?

Ne, nes „vartojimo lygoje“ Kinija gerokai atsilieka tiek nuo JAV tiek nuo Europos sąjungos. JAV gyventojai vartoja 4 kartus daugiau nei Kinijos, o viso Vakarų pasaulio – daugiau nei 10 kartų. Be to, Kinijos bankų sektorius vis dar yra labai izoliuotas nuo pasaulinės finansų sistemos, tad priešingai nei 2008–2009 metais, užkrato grėsmė į kitų pasaulio valstybių finansų sistemas yra beveik neegzistuojanti. Taigi, ženklaus Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimo atveju, situacija pasaulyje būtų panaši į 1998–1999 metų ekonominę krizę, o ne į 2008–2009 metų krizę, o JAV net išloštų iš Kinijos ekonomikos smukimo (pagrinde dėl sumažėjusios naftos kainos). Didžiausi pralaimėtojai dėl Kinijos ekonomikos sulėtėjimo būtų žaliavas eksportuojančios šalys (Rusija, Brazilija, Australija ir Angola) bei šalys, turinčios glaudžius prekybos ir investicijų ryšius su Kinija (Taivanas, Pietų Korėja, Japonija, Malaizija ir Singapūras).

Europa: pietūs tapo šiaure, o šiaurė – pietumis

Graikijos sprendimas likti euro zonoje ne tik ženkliai sumažino Ispanijos ar Portugalijos pasitraukimo iš euro zonos tikimybę, tačiau ir gerokai sustiprino bei suvienijo Europos Sąjungą, o ypač – euro zoną. Vieninga Europa – stipri Europa. Tad artimiausiu metu Europa turėtų pažerti nemažai teigiamų siurprizų. Vienas jų – periferinių Pietų Europos valstybių (Ispanijos, Italijos ir Portugalijos) spartus ekonomikos atsigavimas. Pavyzdžiui, Ispanijos ekonomika jau dabar auga greičiau nei Vokietijos (ir Baltijos šalių), o ekonominių lūkesčių rodiklis yra visų laikų aukštumose, rodantis, kad augimas turėtų dar paspartėti. Italija taip pat ryžtingai pakilo iš recesijos ir net Graikija nusprendė, kad gana yra gana ir taip pat nustebino pademonstruodama ekonomikos augimą, nepaisant ekonominio ir politinio nestabilumo. Prancūzija vis dar velkasi iš paskos, tačiau ekonominių lūkesčių indeksas taip pat tapo teigiamas pirmą kartą nuo 2011 metų, suteikdamas viltį, kad reikalingas reformas vilkinantį „Europos ligonį“ į viršų patemps atsigaunantys kaimynai. Pietų Europos atsigavimas taip pat yra labai gera žinia Vokietijai, kurios eksportuotojai pastaruoju metu buvo vis labiau priklausomi nuo nestabilių Kinijos ir Rusijos rinkų. Spartesnis augimas Pietų Europoje paskatins aukštų technologijų importą iš Vokietijos. Įdomu tai, kad tik viena Europos sąjungos šalis vis dar tebėra recesijoje ir ji, kiek stebėtina, yra Suomija – tai yra svarbus signalas Lietuvai, kad tarptautinio konkurencingumo praradimas ir ekonominė stagnacija nėra vien tik Pietų Europos šalių atributai.

Prognozės Lietuvos ekonomikai

Lietuvos ekonomika stiebiasi į viršų, nežiūrint vis gilėjančios Rusijos ekonominės krizės. Ekonomikos augimą į priekį tempia spartus investicijų (tiek į gyvenamojo būsto statybas, tiek į mašinas ir įrenginius) ir vidaus vartojimo augimas, skatinamas sparčiai kylančio darbo užmokesčio, mažėjančio nedarbo lygio ir žemos infliacijos. Tačiau prastėjančios Rusijos ekonomikos perspektyvos ir sparčiau nei prognozuota krentantis eksportas į šią šalį (mes prognozavome 35%, tačiau tikėtina, kad eksportas šiais metais kris apie 45%), privertė mus šiek tiek sumažinti Lietuvos BVP augimo prognozę 2015 metams. Visgi, nei Rusijos nei galimas Kinijos ekonomikos nuosmukis neišstums Lietuvos iš ciklinio augimo vėžių, tad 2016 metais Lietuvai prognozuojame ekonomikos augimo paspartėjimą iki 3.5%.

Eksporto rinkų paieškos

„Taip, mes galime! Gyventi be Rusijos...“ Lietuvos eksportuotojai į Rusiją šiuo metu susiduria su trimis problemomis: silpnėjančiu rubliu, ekonominėmis sankcijomis bei mažėjančia Rusijos vartotojų perkamąja galia. Augant naftos kainoms 2009 – 2013 metais Rusijos gyventojų perkamoji galia stipriai augo: vidutinis darbo užmokestis per ketverius metus kone padvigubėjo ir 2012–2013 metais tapo didesnis nei Lietuvoje (žr. grafiką). Tad Rusija tapo itin patrauklia eksporto rinka. Tačiau kritus naftos kainoms situacija apsivertė aukštyn kojomis: Rusijos gyventojų perkamoji galia krito, o gindama savo ekonomiką, Rusija pradėjo taikyti protekcionistines importą ribojančias priemones. Vertinant tai, kad artimiausius kelerius metus nesitikima ženklaus naftos kainos kilimo, Rusijos rinka artimiausiu metu nebus patraukli eksportuotojams, tad Lietuva neturės kito pasirinkimo, kaip tęsti jau vykstantį struktūrinį eksporto perorientavimą iš Rusijos į Vakarus. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, vykstantys pokyčiai primena padėtį 1998–1999 metų Rusijos ekonominės krizės metu, kuomet eksporto dalis į Rusiją sumažėjo nuo 20–25% iki vos 5 –10%.

Šiame kontekste pagrindinis iššūkis Lietuvos ekonomikai bus surasti naujų konkurencinių pranašumų, nes iš „tilto tarp Rytų ir Vakarų“ Lietuva greitai gali tapti (arba jau tampa) „Europos periferija“, stovinti šalia naujai pastatytos ekonominių sankcijų sienos. Gera žinia yra ta, kad neigiamas poveikis dėl krentančio eksporto į Rusiją Lietuvos ekonomikai bus ribotas, nes, priešingai nei 1998–1999 metais, didžioji dalis eksporto (90%) į Rusiją šiuo metu yra mažos pridėtinės vertės vakarų-rytų reeksportas.

Darbo rinkos pokyčiai

Nuo darbo vietų trūkumo iki darbuotojų trūkumo. Per metus dirbančių gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo 2,1% – daugiausiai, lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Atitinkamai, per metus darbo užmokestis Lietuvoje išaugo 4,6% – mažiausiai, lyginant su kitomis Baltijos šalimis. Toks sutapimas – neatsitiktinis, nes kuo mažesnės galimybės prisivilioti naujų darbuotojų – tuo didesnis spaudimas kyla esamiems darbuotojams kelti darbo užmokestį. Tad visai nenuostabu, kad būtent Latvijoje, kuri sukūrė mažiausiai naujų darbo vietų, darbo užmokestis augo sparčiausiai – net 7,2%.

Tačiau Lietuvą netrukus ištiks Latvijos likimas, nes potencialiai galinčių įsilieti į darbo rinką gyventojų sparčiai mažėja. Visų pirma, dėl emigracijos darbingo amžiaus gyventojų skaičius per penkerius metus sumažėjo 193 tūkstančiais (nuo 2154 iki 1961 tūkstančio), o nuo šių metų darbingo amžiaus gyventojų skaičių pradės mažinti ir demografiniai pokyčiai (iki šiol, priešingai nei yra manoma, demografinės tendencijos dirbančiųjų skaičiaus Lietuvoje nemažino, nes atėjusių į darbo rinką būdavo daugiau nei išeinančių į pensiją). Be to, tiek bedarbių, tiek neieškančių darbo (t.y. neaktyvių) gyventojų skaičius per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ženkliai sumažėjo (nuo 860 iki 670 tūkstančių), tad darbuotojų „rezervas“ yra stipriai aptirpęs. Tai puikiai iliustruoja Lietuvoje iki rekordinių aukštumų pakilęs užimtumo lygis (66%), kuris jau viršija ES vidurkį (64%).

Tad po kriziniu laikotarpiu buvusi situacija darbo rinkoje, kuomet darbdavys „buvo karalius“ gali ilgai nebesugrįžti į Lietuvą. Tai gali skambėti kaip itin gera žinia darbuotojams, tačiau jei darbo užmokestis augs sparčiau nei darbo produktyvumas, Lietuva gali prarasti tarptautinį konkurencingumą. Be to, kaip rodo Latvijos pavyzdys, sparčiai augantis darbo užmokestis nebūtinai padeda sumažinti nedarbą, nes esant žemam investicijų lygiui dalis darbuotojų nesugeba sukurti pakankamai pridėtinės vertės, kad uždirbtų sau vis didėjantį darbo užmokestį (pvz. kastuvu didelės pridėtinės vertės neprikasi). Tad siekiant palaikyti tvarų darbo užmokesčio augimą būtina sąlyga yra augančios įmonių investicijos į produktyvumo kėlimą. Kitu atveju Lietuva gali papulti į augančio darbo užmokesčio ir neaugančio produktyvumo spąstus, o tai ilgainiui neišeitų į gerą nei darbuotojams, nei darbdaviams, nei viešajam sektoriui.

Visgi, yra grėsmė, kad Lietuva gali antrą kartą užlipti ant to paties „išbalansuotos darbo rinkos“ grėblio. Pirmą kartą Lietuva ant jo užlipo po-kriziniu laikotarpiu, kuomet nesugebėjusi rasti abipusiai patrauklaus sprendimo tarp darbdavių ir darbuotojų, leido darbdaviams užimti „darbo rinkos karaliaus“ vaidmenį kas lėmė masinius darbuotojų atleidimus ir po to sekančią emigraciją (tikėtasi, kad darbdaviai susitars su darbuotojais dėl darbo mažesnio darbo užmokesčio). Nesugebėjimas ar nenoras spręsti nūdienos darbo rinkos problemų (sparčiau nei produktyvumas kylančio darbo užmokesčio) gali sąlygoti antrąją emigracijos bangą – tik šį kartą sparnus pakelti gali darbdaviai (pavyzdžiui, dėl augančių darbo kaštų Lietuvą gali palikti IT paslaugų centrai ar pasaulinėje rinkoje konkuruojančios pramonės įmonės, o dėl naujų investicijų mus gali nukonkuruoti Lenkija bei kitos Centrinės Europos šalys). Darbdavių „emigracija“ sukeltų investicijų trūkumą, kuris, kaip rodo Latvijos pavyzdys, neleistų kurti naujų darbo vietų ir sąlygotų ekonominę stagnaciją. Tad neskatindama investicijų plėtros Lietuva rizikuoja įstrigti į sparčiai augančio darbo užmokesčio ir didelio struktūrinio nedarbo bei mažėjančio tarptautinio konkurencingumo spąstus.

Ką daryti?

Pirma, reikia nedelsiant mažinti darbo mokesčių naštą mainais į didesnius vartojimo ir turto mokesčius, nes Lietuvoje net 42% darbo jėgos kainos sudaro mokesčiai (išsivysčiusių šalių vidurkis – 36%). Antra, reikia dėti visas pastangas siekiant išlaikyti talentus, turinčius potencialo kurti didelę pridėtinę vertę Lietuvoje (ir jokiu būdu neapmokestinti jų „progresiniais“ mokesčiais – vietoje to, geriau apmokestinti turtą ir vartojimą). Trečia, reikia skatinti investicijas į aukštųjų paslaugų pramonės ir žinioms imlius paslaugų sektorius (Lietuva smarkiai atsilieka ne tik nuo ES vidurkio, bet ir nuo Baltijos sesių) pritraukiant užsienio investuotojus bei sudarant palankią inovacijoms ir verslui reguliacinę aplinką. Ketvirta, reikia didinti ilgalaikių bedarbių, senyvo amžiaus bei jaunimo užimtumą bei sudaryti palankias sąlygas įsilieti į darbo rinką kvalifikuotiems atvykėliams iš kitų šalių. Galiausiai, reikia formuoti Lietuvos, kaip atviro inovacijoms, aukštų technologijų ir „eko“, o ne „pigios darbo jėgos“ krašto įvaizdį – juk neveltui angliškai „ličio baterija“, kurią rasime kone kiekviename išmaniajame telefone, kompiuteryje ar elektromobilyje, rašosi „lithium battery“. Kodėl jei jau yra „E-Stonia“ vis dar nėra „Lith-uania“?

„Nordea“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"