TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ar negramzdina į pelkę valstybės skolos?

Šiandien, kai ir toks įtemptas šalies biudžetas, keletą milijardų litų teks sumokėti valstybės skolai padengti. Kas užkrovė Lietuvai šią naštą: ši Vyriausybė ar prieš tai buvusios?

Ar teisinga buvo atsisakyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paskolos su mažesnėmis palūkanomis? Ar racionaliai valstybė naudoja skolintas lėšas? Ar negramzdina ši politika, kurios pasekmes pajus visi Lietuvos piliečiai, mūsų į pelkę?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė, savaitinio žurnalo "Veidas" leidėjas dr. Algimantas Šindeikis, Nepriklausomybės Akto signataras dr. Audrius Rudys ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: akademikas Antanas Buračas bei politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Valstybės skolinimasis tapo įpročiu

A.Medalinskas. Ar gerai, kad valstybė išgyvena tik dėl gautos paskolos?

I.Šimonytė. Negerai, bet Lietuva skolinasi nuo tada, kai mums pradėjo skolinti. Tuo skiriamės nuo estų. Skolinomės net ir geriausiais, ekonomine prasme, laikais. Lietuva niekada neturėjo subalansuotų finansų, o estai kaupė perteklių ir dėjo jį į rezervą. Dėl gerai subalansuoto biudžeto jų deficitas padidėjo tik truputį, biudžeto deficitui padengti pakako vidinio rezervo. Estija - bene vienintelė valstybė Europos Sąjungoje (ES), kurios skola per krizę nepadidėjo. Panaši situacija yra gal tik Švedijoje. 

A.Buračas. Valstybių, kurių skola nedidėja, pasaulyje labai mažai. Po Antrojo pasaulinio karo, o ypač pastaraisiais dešimtmečiais skolinimuisi pasidavė daug valstybių, bet didžioji jų dalis skolą naudojo savo augimo tempams pagreitinti, inovacijoms plėtoti, o mes, deja, tam skiriame labai mažai dėmesio.

A.Šindeikis. Praėjusį mėnesį Vokietija pirmą kartą pasiskolino pinigų net su neigiamomis palūkanomis. Investuotojai, norėdami išsaugoti savo finansinius resursus, linkę skolinti valstybėms, kurios moka elgtis su pinigais. Ir mums pasiskolintus pinigus reikia investuoti į tą ekonominį modelį, kuris generuoja eksportą, galintį sėkmingai konkuruoti globalioje rinkoje.

A.Medalinskas. O kam Lietuva naudoja skolintas lėšas?

A.Rudys. Nuo tada, kai Lietuva paėmė pirmąją paskolą prieš beveik 20 metų, ja dengiami patys įvairiausi poreikiai. Pavyzdžiui, lėšų buvo skirta ir grūdams pirkti. Juos pardavus, pinigai grįždavo į tą patį fondą. Lėšos sukdavosi net keletą metų. Visas šis skolinimasis gerokai skyrėsi nuo dabartinės valstybės skolinimosi sampratos.  

I.Šimonytė. Tai buvo tarptautinių finansinių institucijų laikas. Tada gautas paskolas galima priskirti labiau prie paramos nei aktyvaus valstybės skolinimosi. Buvo ir neatlygintina, ir atlygintina parama. Kaip ir visų tarptautinių institucijų, su gana nedidelėmis palūkanomis. Lietuvai, kaip ką tik nepriklausomybę atkūrusiai valstybei, buvo teikta Pasaulio banko ir kitų tarptautinių institucijų parama. Po to Lietuva skolinosi kapitalo rinkose, iš komercinių bankų, investuotojų ir biudžeto nesubalansavo. Ir taip buvo visada. Ši Vyriausybė kaip tik stengėsi subalansuoti skolinimosi politiką.

A.Medalinskas. Bet ar dabar padidėjo mūsų skola?

I.Šimonytė. Šiais metais kalbame tikrai apie didesnę sumą, sudarančią 10 mlrd. litų, bet skolinimasis yra panašus kaip ir 2010-aisiais. Tik tada struktūra buvo kita. 2010 metų skola imta finansuoti neatitikimą tarp biudžeto pajamų ir išlaidų. Šiais metais didžioji dalis skolinimosi kyla dėl to, kad reikia išpirkti ankstesnę skolą. Gegužės mėnesį sueina 2002-aisiais išleistos, o 2006-aisiais papildytos emisijos terminas. Tai milijardo eurų emisija, padaryta ne šios Vyriausybės laikais. Bendra skola dėl to, kad pasiskolinome emisijai išpirkti, nedidėja, bet jos trukmė keičiasi. Nauja skola šiais metais bus mažiausia per visą pastarąjį laikotarpį. Ji sudarys tik tiek, kiek reikia 3 proc. biudžeto deficitui padengti. Likusią sumą skolinamės refinansuoti. Jei toliau bus laikomasi nuoseklios politikos, deficitas mažės ir išnyks. Aišku, jeigu bus skolinamasi tik refinansuoti ankstesnę skolą. 

A.Medalinskas. Kada reikės refinansuoti jūsų laikotarpio skolas?

I.Šimonytė. Skolos yra skirtingų trukmių. Dalį 2009 metų skolinimosi reikės refinansuoti 2015-aisiais, kitą dalį - 2017 metais. Vakar išleistą emisiją reikės refinansuoti 2022-aisiais. Mes stengiamės refinansavimą sudėlioti taip, kad vienais metais nesusikauptų labai didelė suma, kad ji svyruotų nuo 0,5 iki 1 mlrd. eurų. Jeigu nėra deficito, tai - pakenčiama suma pasiskolinti tarptautinėse arba net vidaus rinkose.

A.Medalinskas. Kiek ateities kartoms gali tekti grąžinti po jūsų skolinimosi? 

I.Šimonytė. Mūsų skola prieš krizę sudarė apie 16 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), t. y. mažiau nei 18 mlrd. litų. Dabar skola viršija 40 mlrd. litų. Skola, valdant šiai Vyriausybei, išaugo daugiau kaip 20 milijardų. Bet valdant kitai Vyriausybei skola būtų padidėjusi tiek pat. Beveik visose ES valstybėse, išskyrus Estiją ir Švediją, skola vidutiniškai užaugo apie 20 procentinių punktų, skaičiuojant procentais nuo BVP. 

A.Šindeikis. Pritariu, kad ši Vyriausybė daug skolinosi praeities skoloms refinansuoti, bet daugiau negu trečdalis skolos yra nauja skola. Šiemet vėl bus naujai paskolinta 3 mlrd. litų. Bet ar Vyriausybė supranta, kam ji skolinasi? Vakaruose nekalbama, kad skola yra blogas dalykas per se. Jeigu naudojama ekonomikos gaivinimui, investicijoms, tai - geroji skola. Jeigu skolinamės pensijoms išmokėti ar Vilniaus gatvėms apšviesti, skola - bloga, nes mes tiesiog gyvename į skolą. 

Kur geriau skolintis: vidaus rinkoje ar iš TVF?

A.Medalinskas. Kilus ekonomikos krizei, Latvija nusprendė kreiptis pagalbos į TVF. Lietuva šios galimybės atsisakė ir skolinosi tiek vidaus, tiek užsienio rinkose. Ar tokia skolinimosi politika neužgulė daug stipriau valstybės pečių? 

I.Šimonytė. Tai, kad kai kurios valstybės skolinosi iš TVF, nereiškia, kad jų skola mažesnė. Latvijos skola procentais nuo BVP yra didesnė nei mūsų. 

A.Medalinskas. Bet palūkanų dydis mažesnis, kai paskola imama iš TVF.

I.Šimonytė. Taip. Kai paskola imama iš TVF, palūkanos svyruoja apie 3 proc., bet paskolos trukmė svyruoja nuo trejų su puse iki penkerių metų. Latviams jau šiais metais reikia atiduoti dalį TVF suteiktos paskolos. Galima manyti, kad tai - nieko tokio, svarbiausia, kad pasiskolinta pigiau. Bet sąlygos, dėl kurių mes būtume derėjęsi su TVF (kalbu ne apie pinigines sąlygas, palūkanas ar trukmę), galėjo būti visiškai kitokios. Gal 2008-aisiais TVF Lietuvai ir būtų pati patiesusi kilimą, kad tik mes paimtume iš jų paskolą. Tačiau tuomet Lietuvoje negriuvo nė vienas bankas ir buvo pasirinkta taktika skolintis iš finansų rinkų. Buvo laikai, kai TVF stipriai abejojo tokių valstybių, kokia esame mes (turinčių fiksuotą valiutos kursą), gebėjimu kelerius metus išlaikyti režimą, kai mažinamos išlaidos ir didinami mokesčiai. Neslėpsiu, buvo momentų, kai TVF ekspertams atrodė, kad valiutos devalvavimas yra lengvesnė išeitis iš krizės.

A.Medalinskas. Už kokias palūkanas skolinotės iš komercinių bankų Lietuvoje? 

I.Šimonytė. 2009 metų pradžioje išleistos obligacijos už 9,5 proc., o metų pabaigoje - už 7 proc. su trupučiu. 

A.Medalinskas. Tai dvigubai ar net trigubai brangiau, nei galėjote pasiskolinti iš TVF? Kodėl skolinotės iš užsienio komercinių bankų Lietuvoje, o ne tarptautinių donorų?

I.Šimonytė. Obligacijų emisija buvo platinama tarptautinėse rinkose. Ją perka, į ją investuoja įvairūs subjektai. Tai ir investiciniai fondai, ir komerciniai bankai ar turtingų žmonių pinigus valdantys fondai. Bet, aišku, mes skolinomės ir šalies viduje. 

A.Šindeikis. Sveikinu ministrę. Praėjusią savaitę Lietuvai pavyko pasiskolinti didelę sumą. Buvo neramu, ar pavyks. Bet pasiskolinome dvigubai brangiau, nei tą patį mėnesį tai padarė italai ir ispanai. Mūsų palūkanos - arti 7 proc., o jų - apie 4 procentus. 

I.Šimonytė. Teisingai, bet mes neturime Europos centrinio banko. Ir Vokietijai skolina pigiai, nors jos bendra skola (nuo BVP) gana didelė.  

A.Šindeikis. Reikia adekvačiai suvokti savo situaciją, kuri yra prasta. Italų, ispanų skolos yra didesnės, situacija - daug rizikingesnė. Tačiau jie skolinasi perpus pigiau nei mes. Su Vokietija apskritai neturėtumėme savęs lyginti. Esame ir politiškai, ir ekonomiškai atsilikusi valstybė.

A.Medalinskas. Ar teisingai pasielgė Vyriausybė, kai skolinosi iš komercinių bankų Lietuvoje už kelis kartus didesnes palūkanas, nei galėjo pasiskolinti iš TVF? 

I.Šimonytė. Mūsų skolos struktūra visada panaši. Ketvirtis skolos yra vidaus skola, trys ketvirčiai - užsienio skola. Atskirais laikotarpiais krašto viduje skolindavomės keliais procentais daugiau. Tarkime, 2009-aisiais stipriai išnaudojome vidaus rinką, šiai skolai teko gana didelė dalis. Be to, tai mitas, kad Vyriausybė skolinasi tik iš komercinių bankų. Pavyzdžiui, 2009 metais, kai bendras nepasitikėjimas Baltijos regionu buvo labai didelis, komerciniai bankai tiesiog neturėjo limitų mums skolinti. Jie gaudavo savo klientų pavedimus ir juos investuodavo į Vyriausybės vertybinius popierius. Komerciniai bankai dalyvaudavo vertybinių popierių aukcionuose, bet nesitaškė užsakymais ir neskubėjo skolinti. Juk niekas nežinojo, kas gali atsitikti. 

A.Medalinskas. Į tuos tris ketvirčius užsienio skolos gali patekti ir Lietuvoje veikiančių komercinių bankų pagrindiniai (kilmės) bankai? 

I.Šimonytė. Gali, jeigu dalyvauja viešoje emisijoje, bet detali investicijų struktūra yra komercinė paslaptis. Vis dėlto galiu pasakyti, kad pastaruoju metu didieji investuotojai į Lietuvos vertybinius popierius yra JAV ir Jungtinės Karalystės investiciniai fondai. 

A.Rudys. Kadangi skolinimosi struktūra gana diversifikuota, tikrai buvo galima bandyti dalį lėšų pasiskolinti iš TVF. Tokiu atveju ir TVF, jausdamas, kad mums nėra jo paskola mirtinai reikalinga, būtų sukalbamesnis. Pradžioje būtų pateikęs griežtas sąlygas. Bet pati Vyriausybė ėmėsi už galimus TVF reikalavimus, ko gero, griežtesnės politikos. Neturėtume užmiršti ir kitko: psichologinės mūsų valstybės savijautos skolinantis iš TVF. 

A.Medalinskas. Kitos ES valstybės juk skolinasi iš TVF. Ir nieko. Gera savijauta, nes mažesnes palūkanas reikės mokėti už paskolas.

A.Rudys. Valstybėms keliamos nevienodos sąlygos. 

A.Buračas. Svarbus ir skolos restruktūrizavimo klausimas. Ne tik terminai, bet ir už kokias palūkanas gauta paskola? Dalia Grybauskaitė džiaugėsi, kad jai pavyko pigiai pasiskolinti po pirmosios didžiosios krizės. Nuo palūkanų už 9 proc. pereita iki 3-5 procentų. 

A.Medalinskas. Kada? Kai ji buvo finansų ministrė? 

A.Buračas. Taip. O dabar restruktūrizuojant nepavyko pagerinti skolos aptarnavimo sąlygų. Man atrodo, kad tai didelė skriauda, todėl susidaro didelė grėsmė. Skolos išmokos ir palūkanos viršija ekonominio augimo tempą. Žvelgiant makroekonominiu požiūriu, tai reiškia, kad valstybė pravalgo rezervą, kurio sąskaita būtų galima užtikrinti inovacijų augimą. Lietuvos Vyriausybės užsienio skola sudaro 29 mlrd. litų, o bendra skola - apie 40 mlrd. litų. Grąžinti tenka apie 9 mlrd., o mūsų BVP - per 100 milijardų. Vadinasi, faktiškai beveik 10 proc. tenka skolai aptarnauti. O koks Lietuvos ekonomikos augimas? 2-2,5 procento. Kai kas prognozuoja 3 proc., bet tuo nelabai tikima. Tad vis mažėja inovacinio manevro ir socialinių grėsmių mažinimo galimybės.

O gal reikėjo daugiau skolintis?.. 

A.Medalinskas. Tai gal reikėjo skolintis net ir daugiau. Tik gerai apmąstyti, kur leisti pinigus. Valstybei reikėtų prisidėti prie naujų darbo vietų kūrimo ir taip išlaikyti žmones Lietuvoje, kad neemigruotų, o dirbtų čia. O dabar emigruoja ir verslas traukiasi. 

I.Šimonytė. 2009-aisiais man patarė pasiskolinti 10 mlrd. ir ką nors statyti, nes pinigai, atseit, grįš per mokesčius. Jei kas nors ir būtų skolinęs tuos 10 mlrd., per mokesčius mums sugrįžtų tik apie 4 milijardus. O kam liktų 6 mlrd. skolos? Žmonėms, kurie čia gyvena. Kai buvo diskutuojama dėl motinystės išmokų ir kitų dalykų (kaip neskatiname gimstamumo, priimame žmonių gerovei priešingus sprendimus), man kilo klausimas, ar turime tai skatinti, jei šie vaikai ant savo kupros turės tampyti 80 ar 90 proc. nuo BVP skolą. Taip klausimai nesprendžiami. Ir sukurta darbo vieta gali egzistuoti tik dėl valstybinio užsakymo, o pinigai anksčiau ar vėliau baigsis. Krizę verslas pajuto labai aštriai, nes iki jos turėjo didelio masto sandorius Lietuvoje su viešuoju sektoriumi. Net apie pusę apyvartos. Kai valdžia turi mažinti išlaidas, nes negali daugiau skolintis, verslui labai sunku. Bet, jeigu valstybė pasiskolintų daugiau, skolą turėtų numesti ant to paties verslo per didesnius mokesčius. 

A.Šindeikis. Europoje žlugo gerovės valstybės idėja, kai valstybės lėšomis po gražių politikų kalbų mainais už per rinkimus gautus balsus būdavo užtikrinama šalies gerovė vis labiau grimztant į skolas. Tai rodo ne tik ES pietinių valstybių patirtis. Net ir šiaurinėse šalyse pradedama abejoti, ar tikslinga tiek lėšų skirti viešajam sektoriui. 

A.Medalinskas. Ar valstybei reikia prisidėti kuriant darbo vietas, kaip daro JAV?

A.Šindeikis. Pažvelkime į Rytų Vokietijos pavyzdį. Vokiečiai pripažino, kad biudžeto lėšomis įkurtos darbo vietos nepasiteisino. Pinigai pasibaigė - žlugo darbo vietos. Visa tai rodo, kad Amerika ir Europa - du skirtingi žemynai, dvi skirtingos verslumo filosofijos. 

A.Rudys. Bet būtina imtis priemonių, skatinant ekonomikos augimą. Tam galima naudoti ir paskolas. Tik makroekonomikos lygiu neturėtų veikti prociklinė mokesčių ir išlaidų politika. Ji turi būti priešinga ekonominio ciklo svyravimui. Kai ekonomika auga, reikia stengtis vengti valstybės išlaidų didinimo ir pradėti kaupti lėšas, kad prasidėjus kritimui būtų galima mažinti mokesčius, didinti investicijas. Tačiau valdžia, deja, stokoja tokio strateginio mąstymo ir dažnai skola tik pravalgoma. 

I.Šimonytė. Netikiu, kad valstybės pačios gali išsikapstyti iš krizės, skolomis skatindamos ekonomikos augimą. 2009 ir 2010 metais buvo gausiai skolinamasi ūkiui stimuliuoti, bet tai nieko nedavė, nors dar nebuvo euro krizės. Mane stebina žmonių kalbos, esą skolinamės pravalgymui. Mes skolinamės taip, kaip atrodo mūsų biudžetas. O jis atrodo taip: apie 40 proc. - socialinė apsauga, apie 15 proc. - švietimas, 13 proc. - sveikatos apsauga. Ar švietimas ir sveikatos apsauga yra pravalgymas? Galimi įvairūs požiūriai. Į tai galima žiūrėti kaip į tam tikrą investiciją. Sutinku, kad pirmiausia turime pradėti gyventi pagal pajamas, išleisti ne daugiau, nei uždirbame. Tada jau galėtume mąstyti, kaip perskirstyti išlaidų struktūrą, kad ji būtų draugiškesnė augimui. Objektyviai pažvelkime į laiką iki krizės: išlaidos augo eksponentiškai, mokesčiai mažėjo - taip pat. Tai ir buvo šiandienių mūsų ekonomikos problemų pradžia. 

Ko reikalauja TVF?

A.Medalinskas. Ko būtų reikalavęs TVF? Peržiūrėti pensijas, socialines išmokas ar vis dėlto valdžios išlaidas? To, matyt, ne vienas valdžioje nenorėjo? 

I.Šimonytė. 2008-aisiais - dar anos Vyriausybės laikais, kai Vyriausybė visus metus negalėjo išplatinti vertybinių popierių tarptautinėse rinkose, TVF nebūtų kėlęs ypatingų sąlygų, nes niekas nežinojo, kaip klostysis pasaulio ekonomikos plėtra. Jeigu į TVF būtume kreipęsi 2009-2010 metų sandūroje, kai buvo daug abejonių, ar Latvijos programa bus įgyvendinta, galėjo būti kitų sąlygų. Latvijos programa su TVF prasidėjo 2008-aisiais, kai bankrutavo bankas "Parex". TVF gana skeptiškai vertino latvių galimybę išspręsti savo problemas, bet jiems pavyko. Jie jautė Europos Komisijos ir kitų ES institucijų paramą. Daug kas netikėjo, kad Baltijos valstybės sugebės išlaikyti valiutų valdybas. Ar jie būtų reikalavę mažinti išlaidas? Neabejotinai, bet jos Lietuvoje ir taip mažinamos. Tik vienodai ir proporcingai. 

A.Medalinskas. Lietuvos viešojoje erdvėje gąsdinta, kad TVF nupjaus pensijas ir pan., o Latvijoje, kaip girdėjau, TVF daugiau akcentavo valdžios ir viešojo sektoriaus išlaidų mažinimą, jų efektyvų panaudojimą. 

I.Šimonytė. Šį dalyką TVF akcentuoja atlikdamas bet kokią misiją, taip pat ir Lietuvoje. Ką tai reiškia? Tai reiškia struktūrinę reformą. Turime Pasaulio banko dokumentus apie švietimo ir sveikatos sistemas, bet struktūrinės reformos nekuria staigių permainų. Jos reiškia tą patį išlaidų mažinimą. TVF žiūri labai paprastus parametrus: deficito ir skolos dinamiką. Jie nesako: padidinkite mokestį A, sumažinkite išlaidas B, pakeiskite tą ir tą biudžeto eilutes. Tai kiekvienos valstybės reikalas. 

A.Medalinskas. Ar mums reikia botago iš šono? Ar mes valdžios išlaidas racionaliai galime sutvarkyti patys, be mechaninio mažinimo? 

A.Buračas. TVF veikimas gerokai pasikeitė per pastaruosius trejus metus. Pirmiausia - dėl to, kad jo finansiniai ištekliai buvo padvigubinti. Kalbama, kad jie bus dar didinami. Tada jiems iškyla klausimas, kur panaudoti pinigus, kad šie dirbtų. Lotynų Amerikos valstybės sumažino savo paskolas iš TVF net dešimteriopai. Latvija skolinosi tradicinio inertinio mechanizmo sąlygomis, kai reikalauta mažinti viską, kad biudžetas būtų subalansuotas. Galėjo kilti ir socialinio tvarumo problema, bet paskola suteikta beveik nekeliant politinių apribojimų. Reikalauta tik valstybės įsipareigojimo grąžinti skolą. Lenkija prieš porą metų buvo geresnėje padėtyje negu Lietuva, ir ji pasirašė geresnę skolinimosi sutartį. Ji gavo teisių skolintis pigiai ir be visų kitų sąlygų. Jai nereikėjo net derėtis. 

I.Šimonytė. Manau, kad dažnai painiojami instrumentai. TVF programa, kokią turėjo latviai, yra programa su įsipareigojimais. Jokiai valstybei TVF nepasakė: "Imk pinigų ir nieko nedaryk." Lenkai turi vadinamąją kredito liniją. Mes į ją galėtume aplikuoti po ilgų tvarkingo finansų valdymo metų. Lenkai iš tos kredito linijos nepaėmė nė zloto - jie tiesiog ją turi. Jie žino: jeigu nutiks taip, kad tarptautinės finansų rinkos jiems neskolins, jie turės iš kur paimti pinigų. Tokios valstybės kaip Lenkija ir Meksika nesiskolina iš TVF. Skolinasi rinkose, bet žino, kad reikalui esant už pečių turi TVF kredito liniją. Mums ji būtų prieinama tik po dar dvejų metų tvarkingo finansų tvarkymo. 

A.Medalinskas. Ar dabar yra prasmės mąstyti apie paskolą iš TVF? 

I.Šimonytė. TVF duoda trumpalaikius pinigus, o mūsų atveju skolinimasis susijęs su refinansavimu. Kol kas diskusijų su TVF dėl biudžetinės politikos nėra. Svarstome tik apie galimybę gauti TVF paskolą, kaip apsidraudimą. Ypač dabar, kai niekas nežino, kur gravituoja euro zona. Galbūt viskas išsispręs, jeigu politikai turės valios šią problemą greitai išspręsti. Gali būti ir priešingai. Būdami TVF nariai, turime teisę ir į šį apsidraudimą.  

A.Buračas. Euroobligacijų emisijos perspektyva leidžia manyti, kad padėtis Europoje gali blogėti. Pietų Europos nesubalansuotos skolos perkeliamos visai Europos pinigų erdvei. Didėja investuotojų į Europą rizikingumas. Atitinkamai ir Lietuvos galimybės blogės. 

A.Medalinskas. Paaiškėjo, kad ir po banko "Snoras" bankroto atsivėrė ne 2 mlrd. litų skylė, kaip kalbėta anksčiau, bet dvigubai didesnė. Teigiama, kad "Snoro" bankrotas niekaip Lietuvos ekonomikai ir valstybės skolai neatsilieps. Bet ar neklaidiname savęs? 

I.Šimonytė. Valstybės santykis su "Snoru" - įsipareigojimai dėl indėlių draudimo. Dėl "Snoro" bankroto reikėjo mokėti draudimo išmokas indėlininkams. Tam teko panaudoti iždo likvidumą - tuo metu nereikalingas lėšas. Jose buvo ir skolintų lėšų. Lapkričio mėnesį, mąstydami apie šių metų refinansavimą, šiek tiek papildėme ankstesnę emisiją. Deja, nutiko taip, kaip nutiko. Mums teko tas lėšas panaudoti. Jeigu įstatymai išliks tokie, kokie yra (niekas nepareikalaus neapdraustų kreditorių reikalavimų permesti ant visų mokesčių mokėtojų pečių), turto, kuris yra banke, pakaks indėlių sistemos nuostoliui padengti. Kitų kreditorių nuostoliai gali būti padengti nedideliu procentu. Priklausomai nuo to, kiek ir už kokią kainą administratoriui pavyks parduoti turto. Jeigu įvyks įstatymų pakeitimų (o tokių iniciatyvų matyti), skola bus numesta ant mokesčių mokėtojų pečių. 

A.Medalinskas. Bet dabar dėl to nereikės skolinti? 

I.Šimonytė. Valstybės skoliniai įsipareigojimai dėl "Snoro" neturėtų padidėti. Nebent kas nors sumanytų pakeisti įstatymus. 

Ar žinome, kam skolinamės?

A.Medalinskas. Tai vis dėlto ar žinome, kam dabar skolinasi Vyriausybė? 

A.Šindeikis. Dabar skolinamės tam, kam trūksta pinigų: pensijoms, valstybės aparatui (švietimo, sveikatos, krašto apsaugos ir kitų sistemų) išlaikyti. Mes neišsilaikome. Mano priekaištas Vyriausybei ir ministrams yra tas, kad jie neatliko struktūrinių reformų. Mes ir anksčiau skolinomės pravalgymui, bet ne mūsų ekonomikai modernizuoti ir plėtrai. Tokią pačią klaidą ir toliau daro Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. 

A.Rudys. Šis priekaištas turėtų būti skirtas visoms vyriausybėms. Ypač valdžiusioms, kai ekonomika augo. Tada nereikėjo kaupti skolos. 

I.Šimonytė. Gediminas Vagnorius vadovavo Vyriausybei per augimą ir skolinosi. 

A.Medalinskas. Jis buvo konservatorius.

I.Šimonytė. Taip, bet tai buvo anksčiau. Praeito šimtmečio pabaigoje iki Rusijos krizės. Skolos augimo tempas tais metais buvo kaip ir 2009-aisiais. Dabar G.Vagnorius tai pamiršo. Jūs sakote, kad dabar skolinamės daugiausia tam, kad pinigus pravalgytume.

A.Medalinskas. Ir kad palaikytume tą valstybės finansinį stabilumą, kuriuo taip didžiuojasi ši Vyriausybė.

I.Šimonytė. Bet taip kalbėdami turėtų prisiminti bent tai, kad 6 proc. BVP - šalia 9 ar 7 proc. deficito - yra iš ES ateinantis pinigų srautas, kurio tikrai negalima pravalgyti, nes jis ne tam skirtas. Aišku, dabar valstybės skola ir jos mastai procentais nuo BVP yra patys aukščiausi per visą laikotarpį. Bet tikimės, kad deficitas toliau mažės ir išnyks, o valstybės skolos lygis sustos maždaug ties 41 proc. BVP. Privataus sektoriaus skola yra, bet ji nėra didžiausia net tarp valstybių, į kurias panaši Lietuva. Estija neturi valstybės skolos, bet ji turi dvigubai didesnę privataus sektoriaus skolą. Didžiąją dalį sudaro tarpbankinė skola, t. y. vietos bankų skola pagrindinėms bendrovėms. 

A.Medalinskas. Tai jūs nematote didelės problemos dėl augančios mūsų valstybės skolos?

I.Šimonytė. Ypač didelės grėsmės dėl skolos struktūros tikrai nematau. Kai kas dabar žvelgia į graikus ir sako: "Mūsų mažos pensijos, o štai ten, kur neva bloga gyventi, jos sudaro vidutiniškai 1,5 tūkst. eurų žmogui." Taip negalima mąstyti. Pastarąjį dvidešimtmetį Graikijoje mokesčiai sudarė 30 proc. BVP, o išlaidos - 50 proc. BVP. Kas užpildė tuos 20 proc. BVP? Skola. Tokio socialinio modelio ilgai išlaikyti neįmanoma. Žmonėms tai tenka suvokti skausmingu būdu. Skandinavijos valstybių požiūris į finansų tvarkymą kitoks. Jos pasimokė po devyniasdešimtųjų metų bankų krizės ir siekia dialogo su visuomene. Sako, kažką reikia keisti, kad išlaikytume modelį, kai sueina finansiniai galai. Priešingu atveju reikės skolintis. Ir mums turėtų būti artimesnė tokia gyvenimo paradigma. 

A.Buračas. Tačiau kol kas mes vis daugiau pravalgome. Lietuvos banko statistika rodo, kad trečiąjį ketvirtį visa Lietuvos valstybės užsienio skola yra 86 mlrd. litų. Tos skolos palūkanos - ne mažesnės kaip 10 milijardų. Mes sparčiai klimpstame į padėtį be šviesios perspektyvos, kai būtų įmanoma mąstyti apie strateginių projektų įgyvendinimą. Tokie projektai kaip elektros tinklų plėtimas ar dujų terminalo statyba iš esmės vykdomi už ES pinigus. O kas bus, jeigu tų pinigų nebus jau artimoje ateityje? Kyla rimtų strateginių problemų, kurios, deja, visai nesprendžiamos. Nelieka išteklių net ir normaliai socialinei politikai.

A.Šindeikis. Matome, kad į skolą gyveno ne viena Lietuvos Vyriausybė, bet valstybės finansų resursus reikia naudoti valstybės ateičiai, o ne išgyvenimui. Ekonomikos augimas skatinant vartojimą veda tik į pražūtį. Estai mąsto apie rytdieną, o mes galvojame, kaip išgyventi iki kitų rinkimų. Tai sisteminė mūsų politikos problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"